Istorinėje prezidentūroje Kaune pristatyta čia dirbančios istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės, knygų „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ ir „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ autorės, nauja knyga apie Juozo ir Jadvygos Tūbelių porą. Pristatyme su autore dalyvavo knygas recenzentės doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė, prof. dr. Virginija Jurėnienė ir žurnalistė Raminta Jonykaitė.
Pasak knygos „Portretas. Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“ autorės, ilgametis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, valstybės turtų ir žemės ūkio, švietimo ir finansų ministras, ekonomistas, finansininkas ir Lietuvių tautininkų sąjungos vadovas Juozas Tūbelis (1882–1939) ir aktyvi visuomenininkė, žurnalistė, Užsienio reikalų ministerijos tarnautoja Jadvyga Tūbelienė
(1890–1998) neabejotinai priklausė Lietuvos politiniam elitui. Amžininkus stebino, kaip šioje poroje susiderina du individualistai, pasižymintys ryškiais charakteriais ir labai skirtingais interesais. Ši knyga skaitytojus ves jos veikėjų gyvenimo keliu – nuo vaikystės iki paskutinio atodūsio neaplenkdama nė vieno posūkio ar iškilusios kliūties, kartu su jais išgyvenant jų šlovės akimirkas bei apmąstant skaudžius likimo smūgius. Pasakojimą papildo gausi vaizdinė medžiaga, nuotraukos ir dokumentai iš valstybinių archyvų, muziejų bei privačių asmenų rinkinių.
Tarpukario Lietuvos „svainių respublika“ pasižymėjo būtent šia įdomia ypatybe, kad šalį valdė svainiai – prezidentas Antanas Smetona ir ištikimas jo bičiulis ministras pirmininkas J. Tūbelis, o neformaliai užkulisinei veiklai vadovavo jų žmonos – seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Labiausiai šis politinis kvartetas stebino užsienio valstybių diplomatus: savo raportuose jie dažnai pabrėždavo, kad pirmiesiems Lietuvos asmenims didelę įtaką turi jų žmonos.
Neginčytinas faktas, kad Juozas ir Jadvyga Tūbeliai yra labai įdomios ir ryškios asmenybės, šiandien sakytume – pirmo ryškumo žvaigždės. Pasak I. Jakubavičienės, galima teigti, kad tai buvo to meto visuomenės elito šeima. Jadvyga – išsilavinusi, ambicinga, drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, bet kartu ir karšta patriotė, energinga valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių dalyvė. Ji visą laiką ištikimai rėmė savo vyro J. Tūbelio ir svainio A. Smetonos politinius siekius. Išorinis J. Tūbelienės žavesys amžininkus veikė dar labiau nei skvarbus protas, ryžtingas charakteris ir principingas būdas. J. Tūbelienė tuo metu buvo viena labiausiai išsilavinusių Lietuvos moterų. Jos veikla labai plati – ir mokytojavimas, ir žurnalistika, ir publicistika, ir aktyvus visuomeninis darbas.
Knygoje atskleista ir J. Tūbelio asmenybė – ramaus būdo, tačiau labai užsispyręs ir atkaklus, kai reikia siekti tikslo, „gaspadoriškas“, kai kalba pasisuka ne tik apie asmeninius finansus, bet ir visos valstybės turtą. Iš pradžių buvo įstojęs į Varšuvos universitetą, mokėsi medicinos, bet nejautė jai pašaukimo, vėliau iš universiteto buvo pašalintas dėl draudžiamos lietuviškos veiklos. Pirmojo pasaulinio karo metais jis įstojo į Rygos politechnikos institutą, baigė agronomijos studijas. Čia prisidėjo ir prie lietuviškos spaudos redagavimo. 1909 metais buvo paskirtas į Kauno žemėtvarkos komisiją, važinėjo po Lietuvą, skaitė paskaitas. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido Rusijoje ir tik 1918 metų pabaigoje grįžo į Vilnių. Nors nebuvo ekonomistas, dirbo Lietuvos Tarybos finansų ir švietimo komisijose. Savo išsilavinimu ir plačiu akiračiu, veiklumu, elegantiška išvaizda ir maloniu būdu jis galėjo sužavėti daugelį moterų. Veikiausiai tikrai ne paskutinį vaidmenį suvaidino tas faktas, kad nuo Mintaujos gimnazijos laikų jis buvo artimas A. Smetonos bičiulis, pelnęs patikimo žmogaus reputaciją. Todėl Jadvygos artimieji pritarė iš pradžių artimesnei draugystei su Juozu, o vėliau – ir jų santuokai. Pora susituokė 1920 metais. Jaunystėje J. Tūbelis buvo romantikas, savo literatūriniais gebėjimais ir talentu varžėsi su Jonu Biliūnu ir Juozu Tumu-Vaižgantu. Deja, visada nugalėdavo „gaspadoriškumas“, ūkiškumas ir praktiškumas. Šios savybės visada nusverdavo, kai reikėdavo rinktis tarp apčiuopiamos naudos ir sunkiai įvertinamo meno ar kultūros. Vis dėlto greitai visuomenė įvertino nepretenzingo, darbštaus ir ekonomiško naujojo ministro pirmininko pranašumus.
1929 m. rugsėjo 23 d. prezidento A. Smetonos paskirtas ministru pirmininku, J. Tūbelis šias pareigas ėjo rekordiškai ilgai. Jis vadovavo trims vyriausybėms iš eilės ir kartu ėjo finansų ministro pareigas. Paskyrimas susiklostė gana dramatiškai, nes pareigas teko perimti iš niekaip vietos užleisti nenorinčio savo pirmtako Augustino Voldemaro, todėl teko įveikti ir daug iššūkių: ekonominė krizė, darbininkų ir ūkininkų streikai, išaugusi kaimyninių valstybių grėsmė ir daug kitų šalies problemų. Pasak doc. dr. D. Bukelevičiūtės, šioje knygoje J. Tūbelis daugiausia atsiskleidžia kaip vyras, kaip žmogus, o ne kaip ministras pirmininkas.
Paklausta, kas paskatino rašyti šią monografiją, I. Jakubavičienė sakė, kad pasirodžius jos knygai apie prezidento A. Smetonos ir S. Smetonienės duetą, dažnai sulaukdavo skaitytojų klausimų, ar panašia knyga pristatys ir Tūbelių šeimą. Toks sumanymas jau seniai kirbėjo jos galvoje, tačiau kelerius metus teko tik brandinti knygos turinį, rinkti po valstybinius ir privačius archyvus išblaškytą dokumentinę medžiagą, ieškoti žmonių, galinčių pasidalyti naujais, dar netyrinėtais šaltiniais. Ši kelerių metų distancija padėjo neskubant analizuoti ir vertinti įvairias Tūbelių biografines detales. Nauju postūmiu imtis jų portreto tapo dar vienas susitikimas su Tūbelių vaikaičiu Peteriu Kulmanu (Peter Kuhlmann). 2018 metų spalį jam lankantis protėvių gimtinėje knygos autorė turėjo galimybę kartu su juo pakeliauti po Lietuvą, aplankyti su Tūbelių šeimos istorija susijusias vietoves. Šiose kelionėse užsimezgusios naujos diskusijos skatino autorę dar daugiau klausti ir domėtis, kas siejo Juozą ir Jadvygą, kodėl tokios skirtingos asmenybės apskritai sukūrė šeimą. Norėjosi rasti ir atsakymą į klausimą: o gal tikroji šeimos prasmė anuomet buvo suprantama kitaip nei šiandien?
P. Kulmanas dosniai dalijosi turimomis Tūbelių šeimos nuotraukomis, savo mamos – vienintelės Tūbelių dukters Marijos Rimos Tūbelytės-Kulman (Kuhlmann) (1923–2014) – namuose rastais laiškais, dokumentais ir kita istoriniam tyrimui naudinga medžiaga. Jis atvirai dėstė savo mintis, kaip Jadvyga įsivaizdavo lyderystę, kaip ji, turėdama daugybę galimybių tiesiogiai bendrauti įvairiausiomis temomis, galėjo sužinoti prezidento A. Smetonos ir vyro ministro pirmininko J. Tūbelio požiūrius vienu ar kitu klausimu bei bandyti juos pakeisti savo nuomone ir pastabomis. Ji sunkiai įsivaizduojama tik kaip motinų ir vaikų organizacijų globėja. Jadvygos nuomonė apie įvairius žmones buvo labai tvirta. Vienus asmenis ji mėgo dėl kelių aiškių priežasčių, kitus laikė nepakenčiamais, nekompetentingais ar net pavojingais – visada turėjo savo argumentų. Didžiuodamasis savo močiute P. Kulmanas sakė: „Kadangi Juozas Tūbelis turėjo labai mažai laiko bei nelabai mėgo būti žmonių apsuptyje, visuomenėje, kur kas labiau matoma buvo Jadvyga. Jeigu Tūbelienė gyventų šiais laikais, ji neabejotinai taptų ministre: ji buvo išsilavinusi ir labai ambicinga moteris, kuri žvelgdama į lyčių skirtumus nematė jokių kliūčių, niekada nekreipė dėmesio į žmogaus kilmę, bet žiūrėjo, koks jis“.
J. Tūbelienės turimą įtaką savo argumentais parėmė ir diskusijoje dalyvavusi prof. dr. V. Jurėnienė. Pasak jos, ši moteris šiandienos lietuvėms galėtų tarnauti kaip puikus ne tik patriotizmo, bet ir savo teisių išmanymo, kovojimo už jas pavyzdys. Dirbdamas po 15–16 valandų ir stengdamasis prižiūrėti kiekvieną valstybės aparato dalį J. Tūbelis iki smulkmenų pažino kiekvieno miestelio ar kooperatyvo poreikius ir lūkesčius. Agituodamas dirbti, taupyti ir bendromis jėgomis įveikti ekonominę krizę, jis labai reikšmingai prisidėjo prie tarpukario Lietuvos suklestėjimo. Knygoje autorė didesnę svarbą skyrė ne politinio J. Tūbelio indėlio istoriniam įvertinimui, o asmenybės atskleidimui, todėl, pasak doc. dr. D. Bukelevičiūtės, šioje knygoje skaitytojai atras iki šiol menkai pažįstamą J. Tūbelį – vyrą, tėvą, bičiulį.
Prof. dr. V. Jurėnienei norėjosi pakalbėti apie abu Tūbelius, jų asmenybes. „Man labai charakteringos citatos ir aš jas paminėsiu. Į klausimą, kodėl jis neturi Vyriausybės programos, šis atsakęs, kad ūkininkas eina į laukus žiūrėti derliaus, į tvartus gyvulių. Tai – esminiai jo portreto bruožai. Labai nustebino prancūzus, kad lietuvė mergaitė, kilusi, jų supratimu, iš pusiau laukinės tautos, galėtų taip drąsiai ir turiningai kalbėti. Taigi, galima sakyti, kad šiandien Jadvyga tikrai galėtų užimti vietą ministrų kabinete.
Profesorės teigimu, labai svarbi knygos dalis – Tūbelienės gyvenimas po vyro mirties 1939 metais. Labai išsamiai aprašomas pasitraukimas į Vakarus, bandymas įsitvirtinti ir jau vėliau gyvenimas JAV. „Tai apskritai praturtina mūsų istorijos pasakojimą apie tai, kas vyko karo metu su pasitraukusiaisiais, kaip atrodė toji kelionė. Ir dar labai svarbi dalis Jadvygos gyvenimo JAV pradžia, kai ji keliauja po įvairias šalyje gyvenančias lietuvių bendruomenes ir skaito pranešimus. Jos asmenybė parodo, kokia susiskaldžiusi buvo lietuvių bendruomenė, ypač kairieji, labai stipriai kritikavę premjero našlę“.
Pasak knygos autorės, nesuklystume pasakę, jog knyga atspindi ir P. Kulmano (Kuhlmano) norą visą Tūbelių šeimos istorinį palikimą padovanoti Lietuvai. 2016 metais jis padovanojo paveldėtą motinos Marijos Tūbelytės-Kulman (Kuhlman) tapybos darbų rinkinį – jis šiuo metu saugoma Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2017 metais jis dalį Tūbelių šeimos archyvo perdavė Istorinei Lietuvos Respublikos prezidentūrai Kaune. Rengiant šią knygą P. Kulmanas pateikė naujų nuotraukų, laiškų ir atvirlaiškių bei kitų dokumentų, kurie besidomintiems Lietuvos istorija leis sužinoti dar daugiau įdomios faktologinės ir faktografinės medžiagos.
J. Tūbelis mirė 1939 metais, palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse. J. Tūbelienė mirė 1987 metais, palaidota Putname (JAV). Jų dukra M. Tūbelytė-Kulman mirė 2014 metais, palaidota Kaune, Panemunės kapinėse.
„XXI amžius“
