Prezidentas Antanas Smetona atvyksta į Karo mokyklos 10 metų sukaktuves ir XI-os laidos išleistuvių iškilmes. Karo mokyklos viršininkas plk. P. Jurgaitis sveikinasi su Prezidentu. Iš kairės kariuomenės štabo viršininkas gen. ltn. P. Kubiliūnas, štabo plk. A. Šova. Kaunas, 1929 m. spalio 6 d. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune.
Prieš porą metų, 2024-aisiais, Lietuvoje buvo minimas Prezidento Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių sukaktis. Ištisus metus buvo kalbama, kodėl iki šiol negalime susitaikyti su istorine realybe ir priimti A. Smetonos kaip pagrindinio to istorinio tarpsnio veikėjo su visais privalumais ir trūkumais.
A. Smetonos vieta Lietuvos istorijoje yra nekintama
Jis – XX amžiaus I pusės centrinė figūra, aktyviai veikusi lietuvių tautiniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime nuo 1902 m. iki pat mirties 1944 m. sausį. Turime 42 metus A. Smetonos nepertraukiamos veiklos ir daug pasiektų rezultatų.
Diskusijas apie A. Smetoną kursto dar viena dedamoji – istorinė atmintis. Kiek žmonių, tiek atminčių, todėl visų jų aprašyti ir ištyrinėti istorikai negali, juolab atsakyti už asmenines nuomones, kurios dažnai reiškiamos per įvairius socialinės medijos kanalus.
Vis dėlto istorikų pareiga ginti valstybės istoriją nuo pseudoistorijos apraiškų, sąmoningo faktų iškraipymo ir klaidinimo.
2026 metais rugpjūčio 8 d. Ukmergės kraštotyros muziejus pakvietė paminėti Prezidento A. Smetonos gimtadienį Užugirio dvare mokslinės konferencijos „A. Smetonos epocha: tarp pasiekimų ir nutylėjimų“ formatu.
Šis straipsnis parengtas pagal konferencijoje skaitytą pranešimą. Kadangi Prezidento A. Smetonos pozicija daugeliu šalies užsienio politikos klausimų jau yra gana plačiai aptarta istorikų parengtose monografijose norėjosi dėmesį labiau sutelkti į vidaus politikai svarbius sprendimus.
Straipsnyje aptarsime tik keletą ryškesnių vidaus politikos sprendimų: III Seimo paleidimą, bendražygio Augustino Voldemaro eliminavimą iš politinės arenos, Valstybės Tarybos įgalinimą paversti Prezidentą centrine valdžios figūra, autoriteto stiprinimui pasitelktas visuomenines organizacijas ir valstybės mastu švenčiamus sukakties metus, pastangas pažaboti ekonominę krizę, kovą su Klaipėdos krašto nacistinių partijų antivalstybine veikla bei įvestus apribojimus opozicinėms partijoms ir draugijoms.
Siekis sustiprinti Prezidento galias
Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybės perversmo į valdžią sugrįžęs A. Smetona nutarė žingsnis po žingsnio eiti valdžios svertų vienose rankose stiprinimo linkme. Radikalumas, greiti ir smarkūs mostai – ne jo stilius. A. Smetona – teisininkas, ilgai galvojantis ir sprendimus apmąstantis politikas.
Jis jau keletą metų buvo nusivylęs Seimų darbu, pozicijos ir opozicijos rietenos jam atrodė kaip niekur nevedančios politikų siekių kovos. Susiklosčius palankioms aplinkybėms 1927 m. balandžio 12 d. III Seimas buvo paleistas, o tuo pačiu konkuruojančiai su tautininkais dėl įtakos valdžioje Lietuvos krikščionių demokratų partijai buvo suduotas stiprus smūgis.
Nors krikščionių demokratų partijos lyderiai nebuvo linkę susitaikyti su susidariusia padėtimi ir bandė tam pasipriešinti įteikdami Prezidentui A. Smetonai ultimatyvų memorandumą, reikalaujantį sudaryti naują Vyriausybę ir šalyje atstatyti tvarką, tačiau jie patyrė dar vieną pralaimėjimą.
Svarbūs krikščionių demokratų veikėjai dr. Leonas Bistras ir kun. Mykolas Krupavičius, bijodami griežtesnių sankcijų, pasitraukė į užsienį. Todėl 1927 m. pabaigoje krikščionys demokratai likę be lyderių negalėjo aktyviau pasipriešinti tautininkams.
Tuo metu Prezidentas A. Smetona 1927 m. vasarą kelionių po Lietuvą metu atliko tuo metu analogų neturinčią ir pačią masiškiausią viešųjų ryšių kampaniją, sukurdamas stipraus ir autoritetingo valstybės vadovo įvaizdį.
Galime teigti, kad pirmuosius metus po perversmo A. Smetona nutarė skirti įsitvirtinimui politinėje valdžioje. Svarbiu žingsniu autoritarinio režimo link tapo 1928 m. gegužės 25 d. įsigaliojusi Lietuvos Valstybės Konstitucija, leidusi įteisinti Prezidento ir Vyriausybės valdžios diktatą.
Sprendimas neutralizuoti Augustiną Voldemarą
Ilgainiui skilimas įvyko ir tautininkų tarpe. Ministras Pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras neslėpė, kad paleidus Seimą Ministro Pirmininko galios yra didesnės ir, kad Prezidentu Antanas Smetona esąs tol, kol jis to norįs.
Radikalus tris ypač svarbius postus Vyriausybėje užimančio Ministro Pirmininko, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministro A. Voldemaro elgesys kėlė nerimą ir kitiems Vyriausybės nariams. Pastarieji 1929 m. rugsėjo 19 d. Prezidentui įteikė atsistatydinimo raštus, teigdami, kad nebegali toliau dirbti su arogantišku A. Voldemaru.
A. Smetonai teko jausmiškai sunkus pasirinkimas, nes kovoti reikėjo su ilgamečiu politiniu bendražygiu ir draugu. Vis tik turima politinė galia buvo svarbesnė už draugystę, todėl A. Smetona nusprendė paleisti Vyriausybę, o tuo pačiu ir jos vadovą A. Voldemarą. Naują Vyriausybę sudaryti A. Smetona pavedė kitam ištikimam bičiuliui ir svainiui – Juozui Tūbeliui.
Visiškai eliminuoti A. Voldemaro iš politinio gyvenimo A. Smetona nenorėjo, todėl jam buvo pasiūlyta dirbti naujoje Vyriausybėje užsienio reikalų ministro poste. A. Smetona gerai vertino A. Voldemaro turimus ryšius ir vedamą užsienio politiką, tačiau A. Voldemaras atsisakė, negalėdamas susitaikyti su tokiu pažeminimu.
A. Voldemaro užgauti siekiai privedė prie keleto bandymų kartu su jam ištikimais sukarintos „Geležinio vilko“ grupuotės nariais karinio perversmo keliu sugrįžti į valdžią.
Šie planai nepavyko, o po 1934 m. birželio 6–7 d. pučo A. Voldemaro korta buvo mušta, jis buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, kalintas Utenoje arešto namuose, vėliau Prezidento malonės raštu 1938 m. vasario 16 d. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. A. Voldemaras į Lietuvą kojos nekėlė iki pat 1940 m. birželio 15 dienos.
Nors ši istorija su A. Voldemaru galėjo neigiamai paveikti A. Smetonos artimiausios aplinkos žmones, matant, kaip yra iš politinės arenos pašalinamas artimas bičiulis, tačiau A. Voldemaras buvo populiarus tik tarp radikalios politikos gerbėjų, o Smetonos šalininkai ir apskritai didesnė visuomenės dalis norėjo labiau subalansuoto valstybės valdymo.
Tokiu būdu į šalį buvo patrauktas ne tik A. Voldemaras ir dalis jo šalininkų, bet ir susidorota su radikalizmo apraiškomis.
Naujų priemonių autoriteto stiprinimui paieškos
Dar viena sėkminga Prezidento A. Smetonos vidaus politikos apraiška buvo aktyvus bendradarbiavimas su tautinėmis visuomeninėmis organizacijomis.
Prezidento autoritetą visuomenėje stiprino jo globojamos ar vadovaujamos organizacijos: Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos Šaulių sąjunga, Vilniui vaduoti sąjunga, jaunųjų tautininkų organizacija „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos skautų sąjunga, studentų korporacija „Neo-Lithuania“ ir kitos.
Jomis plito tautininkų sąjungos ideologija ir buvo stiprinami tiesioginiai asmeniniai ryšiai su A. Smetona. Būtent šių organizacijų renginiai tapdavo svarbiu Prezidento A. Smetonos viešu pasirodymu su tai progai skirta kalba.
Ypač aktyvus A. Smetonos ir globojamų organizacijų bendradarbiavimas buvo matomas 1928 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį ir 1930 m. minint Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus. Visuomenė reiškė pasitikėjimą A. Smetona ir tikėjosi, jog Prezidentas anksčiau ar vėliau sušauks Seimą.
Tuo tarpu pats Prezidentas A. Smetona visomis progomis kartojo, kad Seimo nebuvimas nėra jokia tragedija. Atvirai savo poziciją Seimo klausimu A. Smetona išsakė ir asmeninio susitikimo su bičiuliu kun. Juozu Tumu-Vaižgantu metu, o šis ją aprašė 1930 m. rugpjūčio 17 d. rašytame laiške Petrui Klimui.
A. Smetona sakė
„Seimas bus sušauktas lygiai tą momentą, kaip tik pasireikš pribrendęs jo reikalingumas. Seimas bus, bet ne parlamentas. Šis atgyveno visur. Vienoje Anglijoje besilaiko stipria tradicija. Prezidentas turės nusverti Seimą 2/3 balsų ir priversti jį dirbti realų darbą, ne rietis. <…> Dabar negalima pasakyti, kad Seimas yra būtinas.
Darbo žmonės be jo apsieina, net jo nenori. Kaimas nenori, kariuomenė – taip pat nenori. Seimo nori ne praktikai, o teoretikai, <…> Padarius perversmą, reikia gi tai išnaudoti nevaržomai.
O valdžia tikrai nebloga. Ir ką dabartinė valdžia per ketverius metus yra padariusi, to nebūtų, dievaž, padariusi su Seimu, kuris temoka kliudyti, interpeliuoti, o darbo nepadirba.” (1930 08 17 J. Tumo laiškas P. Klimui. Iš širdies ir tikru reikalu. Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 300.)
Paleidus Seimą ir nesušaukiant naujo, Prezidentas A. Smetona aplink save sutelkė bendražygius, kviesdamas juos pertvarkyti teisinę sistemą pagal naujai susiklosčiusią padėtį šalyje.
Ir šioje srityje A. Smetona kaip teisininkas nusprendė visus žengiamus žingsnius sutvirtinti tam reikalingais įstatymais. Tokiu būdu praktiškai vietoj Seimo buvo sukurta nauja institucija – Valstybės Taryba, kurios pirmininku paskirtas teisininkas Stasys Šilingas, nariais pakviesti iškiliausi teisininkai – prof. Mykolas Romeris, Jonas Navakas, Boleslovas Jonas Masiulis, Konstantinas Račkauskas ir kiti.
Valstybės Taryba tapo svarbiu įrankiu įtvirtinant Prezidento A. Smetonos autoritarizmą. Prezidento galios sustiprintos ir nauju 1931 m. lapkričio 25 d. išleistu Prezidento rinkimų įstatymu, kuris turėjo įtvirtinti Prezidento rinkimus be Seimo.
Pagal jį valsčių, miestų ir apskričių tarybos rinko Ypatinguosius tautos atstovus, o šie – prezidentą. Suprantama, jog šis naujas įstatymas užtikrino, kad 1931 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Prezidentu perrinktas A. Smetona.
Be to, jam suteiktas autoritarinį valdymą atspindintis Tautos vado titulas. Tokiu būdu A. Smetonos vadovavimas buvo pratęstas dar penkeriems metams. Analogiškai Prezidentas A. Smetona buvo perrinktas ir 1936 metais, o ši, dabar jau 7 metų kadencija, turėjo tęstis iki 1942 metų.
Nors Prezidentas A. Smetona kartais pavadinamas diktatoriumi, tačiau iš tiesų jis sukūrė aiškios struktūros valdžios piramidę. Svarbiausiais galios centrais buvo Prezidentūra, Vyriausybė (Ministrų Kabinetas) ir Valstybės Taryba.
Faktiškai šalį valdė Prezidentas, Ministras Pirmininkas, septyni ministrai (teisingumo, krašto apsaugos, susisiekimo, švietimo, finansų, užsienio reikalų, vidaus reikalų) ir Valstybės kontrolierius.
Sprendimai ekonominės krizės poveikiui mažinti
Jeigu prezidento galių stiprinimo poveikį visuomenei įvertinti ekonominiais rodikliais gana sudėtinga, tai ekonominės krizės padarinių suvaldymas tiesiogiai paveikė kiekvieno šalies gyventojo kišenę. Pirmieji ekonominės krizės požymiai Lietuvoje pasireiškė dar 1929 m. viduryje.
Vėliau sumažėjus eksportui į užsienį, Lietuvoje atsirado žemės ūkio gaminių perteklius, todėl iki 1935 m. jų kainos nukrito apie 3,5 karto.
Kadangi Lietuva buvo agrarinė šalis, o pramonė gana menkai išvystyta, ekonominė krizė labiausiai paveikė žemės ūkį. Prezidentas su Vyriausybe svarstė įvairius sprendimus ir šiai krizei suvaldyti ėmėsi mažinti atlyginimus valstybės tarnautojams, įvedė naujus mokesčius ir pakėlė jau esamus.
Krizės akivaizdoje didžiosios Europos valstybės devalvavo savo valiutas. Šalies ekonomistai taip pat siūlė devalvuoti litą, tačiau Prezidentas A. Smetona ir Ministras Pirmininkas J. Tūbelis laikėsi tvirtos pozicijos, kad tik stabilus litas išlaikys pasitikėjimą valstybe užsienio rinkose bei padės šalies bankuose išlaikyti gyventojų indėlius.
Svarbiausia valdžios atrama buvo valstybės tarnautojai ir karininkija, kurie gaudami stabilų ir orų atlyginimą tikrai būtų pasipiktinę sumažėjusia pinigų verte. Tuo tarpu provincija, kuriai žemės ūkio gamyba turėjo garantuoti pragyvenimą, patyrė didelių nuostolių ir buvo šiuo sprendimu labai nusivylusi.
1932 m. minint Lito dešimtmetį Prezidentas A. Smetona kalbėjo: „Ne viename krašte subraškėjo valiuta, pairo finansų tvarka, o mūsų litas per visą dešimtmetį paliko tas pats, vertingas ir visų patikimas, savųjų ir prašaliečių.
Šiandien, turėdami dešimties metų gero patyrimo, galime didžiuotis, kad garbingai atlaikytas mūsų pinigas, niekur ir nieko nesuvedžiojęs. Visiems geru pinigu mokame, niekur jo nevaržome. Tai mūsų garbė savybėje ir užsieniuose.“ (Antanas Smetona. Pasakyta prašyta. Kaunas: „Pažanga“, 1935, p. 245.)
Naujausi istorikų tyrimai pateikia tik kritiškus lito stabilumo politikos vertinimus. Lito nedevalvavimas ne tik nepadėjo spręsti ekonominės krizės sukeltų problemų, bet jas net dar labiau užaštrino.
Dėl smarkiai nukritusių žemės ūkio produktų kainų krizės prispaustiems ūkininkams tapo neįkandamas apsilankymas pas gydytoją, vaikų mokslas gimnazijoje, pramoninės prekės, o netrukus pasipylė ir bankrutuojančių ūkių varžytinės.
Būtent ekonominės, o ne politinės priežastys išprovokavo ir Suvalkijos ūkininkų streiką 1935 metais.
Ryškiausi ūkininkų bruzdėjimo branduoliai susidarė Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių bei Seinų apskrityse. Kitose Lietuvos vietovėse streikas tiesiogiai nepaplito, bet jam pritariančių buvo visoje šalyje.
Streikas prasidėjo 1935 m. gegužės pabaigoje ir tęsėsi iki tų pačių metų gruodžio vidurio. Pagrindinis ūkininkų streiko tikslas buvo reikalauti ekonominės padėties pagerinimo, o to siekti jie numatė boikotuojant miestus jiems netiekiant žemės ūkio gaminių.
Streiko metu vyko gyventojų agitacija atsišaukimais, telefono stulpų niokojimas, priverstinis pieninių uždarymas, grasinimai, turto padegimai, streiko neremiančių ūkininkų bei vietos savivaldos atstovų apšaudymai. Streikuodami ūkininkai piketavo užtverdami kelius, vėliau buvo pereita ir prie ginkluotų susirėmimų su policija.
Juose žuvo penki streikininkai. 1936 m. vasarį streikininkai apšaudė įvairių kaimų seniūnų sodybas. Prezidentas kartu su Vyriausybe privalėjo reaguoti, todėl streikui malšinti buvo pasitelkti policininkai, šauliai bei valstybės saugumo agentai. Už dalyvavimą streike buvo sulaikyti 763 asmenys. Iš jų 210 perduoti teismui, o 530 – administracijos organams.
Suvalkijos ūkininkų streikui rimstant, bausmės jo dalyviams buvo švelninamos, tačiau keturiems streikininkams Kaziui Narkevičiui, Alfonsui Petrauskui, Broniui Pratasevičiui ir Petrui Šarkauskui –malonės prašymai atmesti ir mirties bausmė buvo įvykdyta.
Žinios apie karo lauko teismo nuosprendį ir jo įvykdymą buvo paskelbtos šalies spaudoje ir tai sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos.
Vis tik šie griežti sprendimai buvo padiktuoti to meto aplinkybių ir visuomenės aukštesnės tolerancijos griežtai valstybės rankai. Mirties bausmių taikymas buvo sąlygotas gyventojų ilgus dešimtmečius patiriamos carinės valdžios prievartos, o taip pat ir pergyventos griežtos vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais.
Vis tik keturiems streiko dalyviams įvykdyta mirties bausmė vėlesnėje laiko perspektyvoje rezonavo su gana greitai amnestuotų Klaipėdos krašto nacistų istorija ir tai gerokai pakenkė Prezidento A. Smetonos reputacijai.
Ryžtingas sprendimas kovoti su Klaipėdos krašto hitlerininkais
Dar vienas vidaus politikos pūlinys, kurį teko „operuoti“ Prezidentui A. Smetonai buvo ardomosios antivalstybinės veiklos židiniai Klaipėdos krašte.
1933 m. vasarą Prezidentui A. Smetonai kartu su Vyriausybe teko nuspręsti, kaip elgtis su radikaliomis vietinių vokiečių grupėmis, kurios, kaip buvo išaiškinta Lietuvos saugumo policijos, palaikė tiesioginį ryšį su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija ir jos vadovybe. Rizika įsivelti į konfliktą su Vokietija buvo didelė.
Vis tik Prezidento ir Vyriausybės 1934 m. vasarį suduotas stiprus smūgis kovojant su Klaipėdos krašte veikusiomis nacistinėmis organizacijomis laikomas drąsiu ir savalaikiu atsaku.
Vokietija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir valstybė, su kuria buvo stengiamasi palaikyti glaudžius politinius ryšius. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė beveik 51 proc., o importas iš Vokietijos – 81 proc. viso Lietuvos importo.
Vis tik ekonominių ir politinių santykių stabilumas tapo mažiau svarbūs po to, kai 1933 m. vasarą Klaipėdos krašte ėmė steigtis smogikų būriai, prasidėjo išpuoliai prieš vietinius lietuvius ir žydus, o skleidžiama antilietuviška propaganda aiškiai kalbėjo apie rengiamus planus ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą ir jį prijungti prie Vokietijos.
Stengiantis užkardyti šiuos antivalstybinius veiksmus, 1934 m. vasario 8 d. Prezidentas A. Smetona pasirašė įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“ ir tuo suteikė pagrindą valstybei pradėti didžiulio masto teismo procesą prieš Klaipėdos krašto nacistines organizacijas, kuri į istoriją įėjo kaip Noimano ir Zaso byla.
Atlikus kratas nacistinių organizacijų būstinėse buvo suimti jų vadovai ir 1934 m. gruodžio 14 d. prasidėjo teismo procesas, sulaukęs didelio rezonanso. Dabar galime tvirtinti, kad Lietuva pirmoji stojo į kovą prieš agresyvią A. Hitlerio politiką.
Noimano ir Zaso teismo procesas, prasidėjęs 1934 m. gruodžio 14 d. Kariuomenės teisme Kaune patraukė visos Europos žiniasklaidos dėmesį.
Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 142 asmenys, 15 iš jų pasislėpė pabėgę į Vokietiją, vienas (Jurgis Jesutis) buvo nužudytas, tad iš viso teisme dalyvavo 126 kaltinamieji. 1935 m. kovo 26 d. byla pasibaigė griežtais nuosprendžiais.
Teismas atskleidė Klaipėdoje veikusių vokiečių nacistinių partijų ryšius su A. Hitlerio vadovaujama partija. Buvo įrodyta, jog Vokietijos inspiruoti Klaipėdos nacistai rengė sukilimo planus, tačiau visi jie liko neįgyvendinti.
Teismo procesas truko net keletą mėnesių, kariuomenės teismo teisėjai turėjo nepriekaištingai laikytis visų procedūrų, nes Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto teismo procesą prieš nacistų ardomąją veiklą ir principingai gynė savo suverenumą.
Deja, vėliau teko paklusti didžiųjų Europos valstybių spaudimui ir daryti nuolaidas bei galiausiai amnestuoti daugumą šioje byloje nuteistųjų. Nors Prezidentui A. Smetonai ir Vyriausybei nepavyko rasti svaresnio palaikymo tarptautinėje arenoje, Lietuva ryžtingai gynė savo interesą.
Apribojimai opozicinėms partijoms ir draugijoms
Prezidentas A. Smetona kartu su politiniais bendražygiais ne kartą diskutavo, kas inspiruoja ūkininkus kelti streikus, bei kas kariuomenėje ragina karininkus rengti perversmus.
Buvo daug kalbama apie dviejų didžiausių opozicinių partijų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų partijos stiprią įtaką ūkininkams ir miestų gyventojams. Siekiant sukurti šalyje vienpartinę sistemą ir norint užkirsti kelius kitoms partijoms siekti valdžios, 1936 m. vasario 1 d. buvo paskelbtas Draugijų įstatymas.
Jis panaikino iki tol galiojusį liberalų 1919 m. įstatymą, kuris leido įsteigti draugiją esant bent 5 steigėjams, nekeldamas jiems jokių papildomų reikalavimų.
Naujasis įstatymas išplėtė steigėjų skaičių iki 12, o vėliau ir draugijos nuolatinių narių skaičių. Pagal naująjį Draugijų įstatymą visos draugijos turėjo pateikti įstatus ir iki 1936 m. liepos 1 d. gauti vidaus reikalų ministro leidimą veikti.
Kai kurios iš jų, ypač provincijoje, neatitiko naujojo įstatymo normų ir buvo uždarytos. Tokiu būdu visą Lietuvą dengęs tankus draugijų tinklas smarkiai praretėjo.
Autoritarizmą dar labiau sustiprinti padėjo ir 1936 m. birželio 9–10 d. išrinktas IV Seimas, kuriame absoliučią daugumą sudarė Lietuvių tautininkų sąjungos nariai. 1938 m. patvirtinta nauja Lietuvos Konstitucija parlamentinę santvarką pakeitė prezidentine.
Nepaisant pakankamai griežto Prezidento A. Smetonos autoritarizmo sąlygų šalyje, vienas didžiausių A. Smetonos politikos kritikų istorikas Liudas Truska įvedė terminą „aksominė diktatūra“, akcentuodamas jos pakankamai protingų galios panaudojimą.
Ekonomistas ir buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Domas Cesevičius atsiminimų knygoje taip pat labai nekritikavo A. Smetonos: „Politikoje vis dėlto buvo išvengta „diktatoriaus baubo“ ir kokių nors baubiškumų. <…> Taip daugiausia buvo todėl, kad pats A. Smetona buvo nuosaikaus, ramaus, išbalansuoto būdo politikas.
Kraštas, atrodo, visur darė tokią pažangą, kokią būtų daręs ir bet kokios kitos valdžios valdymo sąlygomis. Gal svarbiausia tai, kad Naujoji Lietuva nuosekliai ir gana sparčiai įsijungė į „europėjimo“ procesą ir vis daugiau tolo nuo istoriškai tradicinio Liertuvos „surytėjimo“. (Domas Cesevičius. Šalis ta Lietuva vadinas. Dirva, 2003 06 10, Nr. 23, p. 6.)
Apibendrinimas
Antanas Smetona po perversmo sugrįžęs į prezidento postą pirmuosius trejus metus skyrė įsitvirtinimui valdžioje ir tai taip pat buvo vidaus politikos dalis.
Tuo metu stengtasi sustatyti reikalingas figūras į reikiamas politinio žaidimo vietas. Kadangi tuo metu šalis nepatyrė didesnio spaudimo iš kaimyninių valstybių, Lietuvos visuomenė į tai reagavo gana santūriai – su pakilimu minėjo šalies nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m. ir Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus 1930 metais.
Didesnę neigiamą visuomenės reakciją iššaukė Prezidento ir Vyriausybės sprendimas išlaikyti lito stabilumą ekonominės krizės metu ir ilgainiui tai išprovokavo didelio masto Suvalkijos ūkininkų streiką.
Suvalkijos ūkininkų streiko numalšinimas taip pat sulaukė aštresnių visuomenės reakcijų, nes gyventojai manė, kad ūkininkų pasipriešinimas valdžiai buvo sąlygotas pačios valdžios nesugebėjimo tinkamai spręsti žemės ūkio gamybos pertekliaus realizavimo problemų ir apskritai suvaldyti ekonominę krizę.
Aktyvesnis visuomenės palaikymas Prezidento A. Smetonos sprendimams buvo juntamas Noimano ir Zaso teismo proceso metu, kada buvo suduotas ryžtingas smūgis Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų veiklai, o kartu ir Vokietijos siekiui susigrąžinti Klaipėdos kraštą.
Nors šios kovos pasekmės buvo skaudžios, kadangi Vokietijai uždarius sieną Lietuvos gamybai tai kirto per ekonominės krizės ir taip paveiktą šalies ekonomiką, tačiau lietuviai stengėsi stoiškai atlaikyti Vokietijos atsakomąjį smūgį.
XX a. 4 dešimtmetyje patvirtinti Prezidento rinkimų, Seimo rinkimų, spaudos, savivaldybių, draugijų įstatymai, o galiausiai ir 1938 m. Konstitucija – viskas buvo konstruojama vieno asmens – Prezidento A. Smetonos valdžiai paremti ir jo valdymui išlaikyti.
Vis tik Prezidento A. Smetonos ir jo patvirtintų Vyriausybių vykdoma politika iki 1935 m. atliepė nemažos dalies to meto Lietuvos piliečių lūkesčius, tačiau po 1936 metų pasitikėjimas A. Smetonos vedama politika menko. Visuomenės nusivylimą gilino patirti dideli valstybės pralaimėjimai dvikovose su Lenkija, Vokietija ir Sovietų sąjunga 1938, 1939 ir 1940 metais.
Autorė yra Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė
