Gaila, bet vis daugiau vyresniosios kartos talentingų muzikantų mus palieka. Lapkričio 27 dieną netekome garsaus armonikieriaus, veterinarijos gydytojo, biomedicinos mokslų daktaro Gedimino Giriūno.

Dar pirmadienį Lietuvos kariuomenės dienos proga velionis Gediminas gerą pusdienį grojo Vilniaus karininkų ramovėje, su nuotaikingais maršais pasitiko Krašto apsaugos ministrą, džiaugėsi iš LKVĮKR folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovės Laimos Purlienės gavęs Rokiškio krašto valso „Svajonėlė“ natas, sakė, kad išmoks ir gros jį ansamblio programose ir festivalyje Utenoje, nes jam didelis džiaugsmas groti savo gimtojo Rokiškio krašto melodijas. Jis turėjo daug svajonių, rengėsi groti „peterburgskų“ armonikų festivaliuose, svajojo apie susitikimus su kitais šio instrumento muzikantais.

Dvarininkų Giriūnų palikuonis Gediminas Giriūnas, gimęs 1934 sausio 3 d. Rokiškio rajono Kovelių kaime, visą gyvenimą mylėjo liaudies muziką, nors daugelis, ypač miestuose apsigyvenę, ima gėdytis savo kaimiškų šaknų ir kaimo muzikos. G. Giriūnas buvo mokslo žmogus, daktaras, 1972 metais apsigynęs disertaciją „Limfoleukoze sergančių galvijų kraujo serumo baltymų frakcijų tyrimas“. Kur ir su kuo jo negrota, sunku pasakyti. Vasarą Gediminas Giriūnas grojo net su Tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ vadovu Rodrigu Kalveira (Rodrigo Calveyra).

Pirmas iš kairės Gediminas Giriūnas (1934–2015) | G. Pašakarnienės nuotr.

Visada maloniai besišypsantis, mandagus, tiksliai grojantis, labai atsakingai žiūrintis net į paprasčiausią liaudies muzikos kūrinėlį. Dar pirmadienį, Gedimino „peterburgska“ skambėjo garsiai ir ritmingai, išvingiuodama smulkiausias natytes. Gediminas, kaip visada, šypsojosi, visi jį fotografavo, pats ministras Juozas Olekas maloniai spaudė muzikanto ranką.

Ilsėkis, mielas muzikante, o mes liekam dėkingi ir neužmirštantys, kiek gero esame patyrę.