Netekome kraštotyrininko, biochemijos mokslininko Alfonso Juškos

KGB archyve guli dešimtys bylų, skirtų žygeiviams, ramuviškiams, kraštotyrininkams. Deja, vis dar nėra plačiai skelbiama medžiaga iš šių bylų.

Geriausiai žinoma vadinamoji “Kraštotyrininų byla” 1973-1974 m., kada buvo nuteistas žygeivis Vidmantas Povilionis ir dar keli žygiaiviai bei ramuviškiai, o daugybė buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų, jiems uždrausta mokytis aukštosiose mokyklose, dirbti įvairiose įstaigose, ypač dėstytojais ir mokytojais.

1973 metais buvo iškelta vadinamoji “Kraštotyrininkų byla”, kurioje teisti 5 asmenys, dar apie 200 buvo kviečiami tardymams. Daugelis jų – aktyvūs to meto žygeivių ir kraštotyros (Ramuvos) sąjūdžio dalyviai. Latvijoje tardė apie 60, o Lietuvoje – vos ne porą šimtų.

Plačiau apie Kraštotyrininkų bylą yra Vidmanto Povilionio prisiminimuose, paskelbtuose: Kraštotyrininkų byla // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 46 – 55 (su Vidmantu Povilioniu kalbasi Saulė Matulevičienė) (Straipsnio originalas su fotografijomis atsisiuntimui (http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5383&p_d=74116&p_k=1 ).

Ištraukos:

Vidmantas Povilionis – ” Mus suėmė kitą pavasarį po Kalantos įvykių. Byloj buvome penkiese… „Nuteisė” 1974-ųjų pavasarį. KGB kalėjimo kamerose praleidau daugiau kaip metus – 13 mėnesių. Sako, kad Latvijoj tardė apie 60, o Lietuvoje – vos ne porą šimtų. Mūsų byla (nors ir nelabai „iškepusi”) buvo saugumiečių pasiteisinimas, kad jie nepražiopsojo pogrindžio organizacijos, netiesiogiai išprovokavusios 1972 metų neramumus Kaune.”

Jonas Trinkūnas – “Buvau pašalintas iš universiteto. Kraštotyra, nacionalizmas, Ramuva, Rasos šventės mane darė vis labiau nepageidaujamą. O labiausiai prisidėjo vadinamoji „kraštotyrininkų byla“, kai keli kauniečiai, iš kurių porą pažinojau, sėdo į kalėjimą. Saugume man pasakė: „Negalėsi dirbti nei mokytoju, nei mokslininku, neleisime dirbti intelektualinio darbo. Bet galėtum pataisyti savo reikalus taip: informuok mus apie kai kuriuos žmones arba eik dirbti į kokią gamyklą darbininku. Po 2–3 metų darbo kolektyvas įvertins, kiek pasitaisei, ir rekomenduos tave grąžinti į universitetą. Pasakiau, kad nesugebėsiu nei vieno, nei kito, ir išėjau. Jau ne kartą buvau pabėgęs iš miestiškų darbų, traukė gamta ir kaimas, o kraštotyros įspūdžiai giliausiai paveikė mano pasaulėžiūrą. Nugirdau apie vyrukus, Sūduvoje skaldančius akmenis, ir tai mane suviliojo. 1974 m. gegužės 13 d. sėdau į traukinį ir išdundėjau į Kapsuką akmenų skaldyti…”

P.S. Taip pat siūlau paskaityti:

KGB vadovėlis praktikams “Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja”

Учебник для практиков “Вредительская деятельность литовских националистов и борьба с ней”, Высшая школа КГБ СССР им. Ф. Дзержинского, Спецбиблиотека Но. 1245, Москва, 1986 г., редактор генерал-майор КГБ Г.К. Вайгаускас, Лит. ССР.

SSRS aukštosios F.Dzeržinskio KGB mokyklos išleistas vadovėlis praktikams, LTSR KGB Specbiblioteka Nr.1245, Maskva, 1986 m.

Vadovėlio pavadinimas (išvertus į lietuvių kalbą) – “Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja”.

Vadovėlio redaktorius ir dalies tekstų autorius: KGB generolas-majoras H.K. Vaigauskas.

Atspausdinta lietuviškai kaip žurnalo “Laisvės kovų archyvo” priedas, K., 1992, p. 96 (1992 12 28 valstybinėje “Aušros” spaustuvėje, knygą galima buvo nusipirkti Laisvės alėjoje Nr.39, Kauno mieste – kaip dabar, nežinau.)

******************************************************************

Citatos iš Spalio Revoliucijos, Raudonosios vėliavos ordinų, F. Dzeržinskio vardo aukštosios TSRS KGB mokyklos vadovėlio praktikams „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“).

1. Atvirai nekviesdami versti Tarybų valdžios ir vengdami atviros antitarybinės propagandos, nacionalistai verčia pašnekovą savarankiškai apmąstyti aptariamus klausimus, pakiša politiškai kenksmingas išvadas.

2. Susitikimų metu nacionalistai pasikeičia nuomonėmis apie padėtį užsienyje, TSRS ir respublikoje, svarsto galimybes gyventojų nacionalistiniam auklėjimui, numato savo pozicijų sustiprinimą konkrečiose organizacijose (pavyzdžiui, į Liaudies meno draugiją Vilniuje ir Kaune kaip meistrai – namudininkai įsibrovė asmenys, anksčiau teisti už valstybinius nusikaltimus. Tai paveikė operatyvinę padėtį ir pareikalavo eilės agentūrinių-operatyvinių veiksmų).

3. Nacionalistinių elementų veikloje pastebima tendencija blokuotis su vietiniai klerikalais. Šis metodas Lietuvoje yra specifinis ir turi savo šaknis. Dar kovos su carizmu laikais lietuviškumas ir katalikybė ėjo drauge, kovojo prieš prievartinę rusifikaciją. Bandant išlaikyti šią vienybę ir dabar, nacionalistai ir klerikalai perša mintį, kad netekus katalikybės, išnyks ir lietuvių tauta. Klerikalų ir nacionalistų rašiniuose žodžiai „katalikas“ ir „lietuvis“ naudojami kaip sinonimai.

4. Pamoksluose kunigai-ekstremistai šmeižia Tarybų Sąjungos valstybinę politiką religijos ir nacionalistiniais klausimais, kviečia jaunimą nepasiduoti komunistiniam auklėjimui mokyklose. Agituoja tikinčiuosius netikėti tarybinėmis informacijos priemonėmis ir klausytis užsienio radiostočių.

5. Tikslas – kovoti prieš Lietuvos rusifikaciją, jos istorijos iškraipymą, už kultūrinio palikimo išsaugojimą, t. p. „solidarizavimas su visais, kurie linki Lietuvai gero“.

6. Nelegalių periodinių leidinių autoriai aiškina, kad jie rūpinasi lietuvių tautos dvasiniu gyvenimu. Tačiau pagrindinis jų tikslas – supriešinti jų propaguojamas lietuvių tautos dvasines vertybes viskam, kas tarybiška ir internacionalu.

7. Nuo 7-o dešimtmečio vidurkio iki pastarųjų metų KGB susiduria su klerikalų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligentiją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas). Turizmą, kaip legalią priedangą veikiant jaunimą nacionalistine dvasia, aktyviai naudojo objektas Poška, teistas už dalyvavimą LPS (Lietuvos Partizanų Sąjunga).

8. Poškos, Martinkaus atžvilgiu buvo imtasi profilaktinių priemonių. Kurį laiką kraštotyrinių ir turistinių klubų veiklą nepakankamai kontroliavo partiniai ir tarybiniai organai. Renginiai (net respublikos mastu) vyko nesuderinus su aukštesnėmis instancijomis. Pirmiausiai kalba eina apie Rasos šventes Kernavėje, „saulėgrąžos“ šventes (pagoniškas kultas) ir kt. Jose dalyvaudavo šimtai žmonių. Buvo organizuojamos ekskursijos, ekspedicijos, turistiniai žygiai į Baltarusijos TSR teritoriją, kur gyvena lietuviai. Čia, prisidengus švietėjiška veikla, buvo skleidžiamos nacionalistinės idėjos.

9. Dabartiniu metu respublikos KGB organai tiria eilę nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, kurie toliau bando veikti jaunimą per kraštotyros ir turistinius klubus. Jų tikslas – nukreipti kraštotyrininkų ir turistų dėmesį Lietuvos istorijos tyrimui, kurią tarsi iškraipo tarybiniai istorikai. Jie skatina nacionalinio egoizmo ir išskirtinumo jausmus, skatina rinkti faktus ir įrodymus apie lietuvių tautos rusifikaciją.

10. Nacionalistiniai elementai skatina kūrybinius darbuotojus kurti ir rodyti kūrinius, kurie savo klaidingu idėjiniu turiniu veiktų visuomenę.

Dar viena iš daugelio įdomių ištraukų iš šito “vadovėlio”:

“Nuo 7-o dešimtmečio vidurio iki pastarųjų metų KGB susiduria su klierikų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligentiją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas).

Pavyzdžiui, mokytojas Audėnas, aktyvus Kauno kraštotyros klubo “Romuva” dalyvis, pasakė:

“Romuvos” užduotis – atgaivinimas senų papročių, net pagoniškų švenčių, kurios padės lietuviui išvengti internacionalizmo ir tarybinių idėjų poveikio; mums reikalinga humanistinė, bendražmogiška ideologija, pvz., Vydūno ir Gandi idėjos. Jomis galima remtis. Lietuvos pagoniškoji religija yra artima jų idėjoms ir todėl reikia ją atgaivinti, tuo labiau, kad apie tai galima kalbėti legaliai. Padaryti ką nors nelegaliai, o tuo labiau jėga mes negalime, kadangi esame silpni ir galime tik nukentėti…”

Panašiai pasisakė ir DOR objektas Urbonavičius, kuris kraštotyrą laikė viena iš kenkėjiškos veiklos formų, kurios pagrindas “organizacija be organizacijos”. Jis kalbėjo, kad kraštotyra padės “išplėsti nacionalinį judėjimą, sukurti didelę organizaciją be nario bilietų ir ženklų, be konkrečios struktūros, bet turinčią vieną idėją.”

Turizmą, kaip legalią priedangą veikiant jaunimą nacionalistine dvasia, aktyviai naudojo objektas Poška, teistas už dalyvavimą LPS (Lietuvos Partizanų Sąjunga).

Buržuazinėje Lietuvoje Poška buvo vienas iš autoritetingiausių ir žinomų turistų. Jo knygos apie keliones į Afriką ir Aziją buvo labai populiarios. Poška prasibrovė į VVU turizmo sekciją, ėmė daryti įtaką sekcijos vadovams Martinkui ir Trinkėnui, kurie savo ruožtu veikė kitus studentus – sekcijos narius, užmezgė ryšius su Estijos ir Latvijos turistais. Poškos iniciatyva Daugpilio apylinkėse įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos turistų sueiga. Joje Martinkus siūlė įkurti “Pabaltijo turistų sąjungą”. Sąjungos nariai turėtų vienodą uniformą, o taip pat emblemą su Pabaltijo žemėlapiu buržuazinės Estijos vėliavos fone. Martinkus ir jo draugai šmeižikiškai pasisakė prieš tarybinę tikrovę.

Netrukus po to Martinkus su Estijos ir Latvijos turistais, be klubo vadovybės žinios, ėmė ruošti žygį į Kaukazą. Svarstant žygio maršrutą, prieinantį prie pat TSRS valstybinės sienos, išsakė savo išdavikiškus ketinimus.

Poškos, Martinkaus atžvilgiu buvo imtasi profilaktinių priemonių. Kurį laiką kraštotyrinių ir turistinių klubų veiklą nepakankamai kontroliavo partiniai ir tarybiniai organai. Renginiai (net respublikos mastu) vyko nesuderinus su aukštesnėmis instancijomis.

Pirmiausiai kalba eina apie Rasos šventes Kernavėje, “saulėgrąžos” šventes (pagoniškas kultas) ir kt. Jose dalyvaudavo šimtai žmonių. Buvo organizuojamos ekskursijos, ekspedicijos, turistiniai žygiai į Baltarusijos TSR teritoriją, kur gyvena lietuviai. Čia, prisidengus švietėjiška veikla, buvo skleidžiamos nacionalistinės idėjos.

Pastebėjus kraštotyrinėje ir turistinėje veikloje šiuos negatyvius reiškinius, respublikos KGB ėmėsi jų agentūrinio ištyrimo, informacijos rinkimo apie ten vykstančius procesus. Tas netrukus davė teigiamų operatyvinių rezultatų. Buvo išaiškinti labiausiai priešiški kraštotyrininkai-turistai, siekę suteikti tam judėjimui nacionalistinį pobūdį.

Dabartiniu metu respublikos KGB organai tiria eilę nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, kurie toliau bando veikti jaunimą per kraštotyros ir turistinius klubus. Jų tikslas nukreipti kraštotyrininkų ir turistų dėmesį Lietuvos istorijos tyrimui, kurią tarsi iškraipo tarybiniai istorikai. Jie skatina nacionalinio egoizmo ir išskirtinumo jausmus, skatina rinkti faktus ir įrodymus apie lietuvių tautos rusifikaciją.

Realizuodami 1976 m. lapkričio 26 d. TSRS KGB įsakymo Nr. 00160 rekomendacijas, operatyviniai darbuotojai stengiasi gerinti organizacinį ir operatyvinį darbą, tobulina agentūrines pozicijas ten, kur nukreiptos priešo pajėgos: tarp aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų studentų, taip vadinamo neorganizuoto jaunimo, jaunų moksleivių ir kūrybinių kolektyvų, turizmo ir kraštotyros mėgėjų, eucharistų, pankų, klerikalinių ir ekstremistinių elementų aplinkos. Tokiu būdu yra išaiškinami negatyvūs procesai, antivisuomeninių apraiškų priežastys ir jos laiku šalinamos.”

„Žygeivis“ 1995 Nr. 16.