Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.
Teodoras S. Turstonas (Theodore S. Thurson). Lietuvių kalba, „The New York Times“.
Nuostabų straipsnį apie mūsų kalbą neseniai paskelbė Arvydas Juozaitis veidaknygėje. Tas straipsnis – dar iki Nepriklausomybės atstatymo (teisingiau tariant, praėjus tik vieneriems metams po jos praradimo – 1941 m.) pasirodė „The New York Times“. Tai amerikiečių lingvisto Teodoro S. Turstono straipsnis „Lietuvių kalba“, kuris, kaip rašo A. Juozaitis, atgaiva kiekvieno lietuvio širdžiai. Istorijoje jau ne pirmą kartą svetimtaučiai mums primena, kokį turtą mes turime, ir kaip mes turėtume jį branginti. XIX amžiuje vokiečių kalbininkai ir filosofai buvo paskelbę, kad lietuvių kalba greit išnyks, todėl reikia suskubt ją studijuoti, tyrinėti. Ačiū Dievui, jų pranašystės neišsipildė… O išsipildė T. S. Tursono palinkėjimas, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Senovinė graži kalba dar gyvuoja, puošia visų tautų kalbų įvairovę. Bet ar mes susimąstome, kokią atsakomybę esam paveldėję, kad ši kalba toliau gyvuotų, skelbtų pasauliui gerąją žinią, kad viso pasaulio kalbų vaivorykštė yra neįkainojamas mūsų visų turtas?
Smalsumo vedamas, pasidomėjau, ką apie tą straipsnio autorių rašo visažinis internetas. Ir ne kažin ką radau. Paskelbtas pats straipsnis, o apie jo autorių nieko nėra, tik pateikta įvairiausių nuomonių – nuo susižavėjimo iki kritikos (nurodant logikos klaidas), netgi nuomonės, kad tokio autoriaus apskritai nėra, kad tai išgalvotas personažas, neabejotinai lietuvių emigrantų sumąstytas. Atvirai kalbant, nusivyliau ir aš. Bet vėliau pagalvojau – na, gerai, tebūnie, bet jeigu nors dalis tame straipsnyje paskelbtų minčių yra tiesa, jos yra himnas mūsų senajai kalbai…Tyliai slenka praėję laikai, nepastebimai dingsta istorijos užmaršty tai, kas atrodė neišnaikinama, laikas slenka toliau…
O mes ką? Ar mums pasiduoti jo valiai, ar mėgint pasipriešint jo naikinamai galiai? O padaryti tai galime – kurdami poeziją, puoselėdami savo kalbą, dabar turinčią valstybinės kalbos statusą, populiarindami savo kūrybą tarp kitų tautų, remdami tuos, kurie nori ją išmokt (tikrai smagu klausytis, kaip koks nors italas ar juodaodis afrikietis prabyla lietuviškai, kad ir su klaidom). Žodžiu, mūsų kalba kalbančių žmonių ratas plečiasi. Tai turėtų būti paskata ir mums mokytis kitų kalbų. Dabar, kai nuvažiuoji į Latviją ir kalbi su jais angliškai ar rusiškai, tai, sutikime, nei šis, nei tas. Sarmata kažkokia. Juk esame dvi išlikusios baltų tautos.
Pastaruoju metu kai kuriuose tinklalapiuose (pavyzdžiui, propatria.lt) pasirodo itin reikšmingų straipsnių, gvildenančių, galima sakyti, egzistencinius klausimus, svarbius mūsų valstybės išlikimui. Turiu omenyje politologo Vytauto Sinicos, poeto ir filosofo Vytauto Rubavičiaus straipsnius. Įsigilinęs į juose svarstomas problemas, pagalvoji, kad dar, matyt, turime parako, dar ne visi „intelektualai“ ar save taip pristatantys parsidavė globalizmo šalininkams, naujosios federalizmą išpažįstančios Europos apologetams. „(…) mintis, kad galima valstybę atsieti nuo ją steigiančios (apsisprendimo teise pasinaudojusios) tautos, yra drąsiausiai tariama ir svarstoma. Politikų tarpe ji dažniausiai formuluojama kaip mintis, kad svarbus tik geras gyvenimas Lietuvoje, ne tiek svarbu, kas tautiniu požiūriu būtų jos gyventojai. Tai postmodernus ir postnacionalinis požiūris, palankus globalizacijos procesams ir globalios rinkos žaidėjams, bet ne pačiai nacionalinei valstybei“ (V. Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?, Pro Patria, 2018.02.07).
Pala pala, ar ne Suslovas, pilkasis kardinolas Lietuvoje Maskvos diegiamai tvarkai, yra pasakęs: Graži mūsų Palanga, tik lietuvių per daug? Tokiems politikams, globalizmo šalininkams, apie kuriuos rašo V. Sinica, norėtųsi priminti seną lietuvių patarlę: kiekviena pušis savo šilui ošia. Pagaliau pacituoti V. Kudirką: Pasijutau lietuvis esąs. Tokie politikai, kuriems svarbus tik socioekonominiu požiūriu geras gyvenimas Lietuvoje, tarsi sulenkėjusių šlėktų aidas dabartinėje Lietuvoje. Gerai, kad yra toks reiškinys kaip atsikvošėjimas. Jis pasireiškė Lenkijoje, Vengrijoje, jo pasireiškimo požymių ima rastis ir Lietuvoje, gal, žiūrėk, rasis ir Latvijoje, Estijoje. Kuo jis pasireiškia? Pirmiausia – atsisakymu per daug negalvojant linkčioti Briuselio biurokratų sprendimams, kad ir kokie jie būtų. Šiaip ar taip, regis, imame susivokti, kad Europos Sąjunga – nacionalinių valstybių sandrauga, o ne federalinis darinys, kuriame tautinės valstybės ištirptų kaip sviestas ant įkaitintos keptuvės. Todėl itin vertingi tokių žmonių, kaip V. Sinica, V. Rubavičius, pamąstymai šia tema.
Eurointegracijos politika grindžiama visokeriopa kova su įvairiausiais nacionalizmais, kurie laikomi didžiausiu tautinės ir valstybinės nesantaikos šaltiniu, skatinančiu pasaulinius karus bei didžiausias žudynes. Tačiau jau Smetona skyrė didžiavalstybinius šovinistinius ir mažųjų valstybių apsauginius nacionalizmus suvokdamas, kad apsauginis nacionalizmas yra tautinės bendrystės ir meilės savo tautai jausenos išpažinimas, glaudžiai susijęs su patriotiškumu. Galėtume sakyti, kad tautinė bendrystė gyvuoja tik tautinės ar nacionalinės jausenos palaikoma, o tos jausenos gyvastį laiduoja švietimo sistema ir kultūra. Lietuviškasis nacionalizmas buvo ir yra tokią lietuvybę puoselėjanti, jokių pretenzijų kitoms tautoms nereiškianti jausena, kurią sovietiniai okupantai vadino „buržuaziniu nacionalizmu“ (V. Rubavičius. A. Smetonos reikšmė Lietuvos valstybės atgimimui ir lietuvybės įtvirtinimui, www.alkas.lt, 2018.08.19).
Okupantai kitaip ir negali mąstyti. Antraip jie nebūtų okupantai. Užtat jie ir sukurpia tokius pasakymus kaip „banditai“, „fašistų pakalikai“, nes jie nenori pripažinti, kad tauta turi teisę priešintis okupacijai. Nors partizaninio karo pradžioje būta atvejų, kai miške susitikę partizanus karininkai pasiūlydavo mūsų laisvės kovotojams: jūs mūsų nematėte, mes jūsų. Galima suprast – karas su vokiečiais laimėtas, kas norės guldyti galvą kažkokiam krašte, kuris priešinasi įjungiamas į sovietinę imperiją… Jie dar gerai prisiminė pamokas, kurias gavo kare su Suomija. Nacionalizmas, toks, apie kurį rašė A. Smetona, būna dvejopas – didžiavalstybinis šovinistinis ir apsauginis. Gaila tik, kad mažai didžiosios kaimynės protų tai suvokia. O juk būtent tas nacionalizmas kaip tik ir palaikė pokario dešimtmečio pasipriešinimą okupantams ir istorinėje kultūrinėje atmintyje išliko kaip svarbus naujam išsilaisvinimui padėjęs pakilti lietuvių tapatybės bruožas (V. Rubavičius. Smetonos reikšmė Lietuvos valstybės atgimimui ir lietuvybės įtvirtinimui, www.alkas.lt, 2018.08.19).
Bėda dabar ta, kad apsauginis nacionalizmas tapatinamas su nacionalsocializmu, išsikerojusiu prieškarinėje Vokietijoje ir privedusiu prie katastrofiškų padarinių. Ta neigiama konotacija, besivelkanti kaip kokia uodega, kai smerkiamas „buržuazinis nacionalizmas“, gyva iki šių dienų. Štai ir Briuselio klerkai kreivai žiūri į Lenkijos , Vengrijos mėginimus akcentuoti ES darinį kaip nacionalinių valstybių sandraugą, kurioje būtų gerbiamas nacionalinių valstybių siekis išsaugoti savo tapatumą. Ypač pastaruoju metu juntamas noras akcentuoti ES ateitį kaip federalizmo kryptimi judančią sandraugą. Jungtinės Europos Valstybės – štai siektinas siekis. O kur nacionalinės valstybės, kur jų tikslas išsaugoti savo identitetą? Labai galimas dalykas, kad Europos senbuvės, Prancūzija ir Vokietija, kremtasi, kad į Europos klubą buvo pakviestos tokios maištininkės kaip Lenkija, Vengrija, Lietuva. Bet, manau, praeis kuris laikas, ir Briuselis pripažins, kad veiksmingiausia Europos Sąjunga – nacionalinių valstybių darinys, o ne kažkokia amorfiška valstybių sandrauga, negalvodama kopijuojanti „centro“ sprendimus.
Kur link norėčiau pasukti šiuos samprotavimus? Ogi link mūsų senosios tėvynės, senosios kalbos, kuria mes dar turime, kurią dar turi senoji Europa. Neužmirškim, kad vokiečių filologai dar XIX amžiuje buvo paskelbę, kad reikia studijuoti mūsų greit išnyksiančią kalbą. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Oskaras Milašius vienoje paskaitoje apie Lietuvą 1919 m. yra išsitaręs: Taip taip, Vakarų vyrai ir moterys, aš kalbu apie Lietuvą, jūsų senąją tėvynę. Jis, kurio vaikystė prabėgo Čerėjos dvare, apsuptame gūdžių girių, menančių LDK, buvo suformuotas romantiškosios pasaulėjautos, kurią prancūzai galėjo prisiminti iš P. Merime „Lokio“. Pirma asociacija, kai pagalvoju apie tai, iškyla R. Stankevičiaus žodžiai: Viskas, ką prisimenu iš savo šalies istorijos – sniegai ir vienatvė. O. Milašiaus sūnėnas Č. Milošas, vaikystę praleidęs prie Nevėžio Šetenių dvare, pagrįstai save vadino paskutiniuoju LDK piliečiu. Jo garsioji ištarmė apie Lietuvą: Gera yra gimti mažam krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį…
Mąstant apie šitą kraštą, pajunti didelę atsakomybę, nelyg estafetės lazdelę perimtą iš prieš mus gyvenusių… Kai apie tai susimąstai, prisimeni XIX amžiaus knygnešius, kurie po 1863 m. sukilimo numalšinimo nenuleido rankų, papirkinėdami žandarus ir rizikuodami savo laisve, kantriai dirbo savo darbą – nešė knygas iš Rytprūsių į Lietuvą. Nešė laisvės troškimą, nes tik apsišvietęs žmogus ima suvokti, ką su ja gauna. Kai ėmė eiti „Aušra“ ir „Varpas“, žmonės tarsi įkvėpė gaivaus oro gurkšnį. O po 1904 m., kai buvo panaikintas spaudos draudimas, Lietuva sparčiais žingsniais ėmė žygiuoti nepriklausomybės link. Ką Lietuva pasiekė per 22 savarankiškos valstybės metus, dabar net sunku įvertinti… Keista, kad šiuo metu vis dar yra teigiančių, kad „prie ruso gyventi buvo geriau“. Geriau buvo gyventi tiems, kurie vogė, kurie pardavė savo sąžinę, stodami į kompartiją, kurie tapdavo saugumo agentais. Gerai prisimenu savo a. a. tėvo, dirbusio „Vagos“ leidykloje Verstinės vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėju, kalbas su mama, kaip nelengva būdavo apeiti visokiausias kliūtis, norint išleisti ką nors reikšmingesnio. Gerai, kad gana ilgą laiką leidyklos direktoriumi dirbo a. a. J. Čekys, kuris kažkaip sugebėdavo apeiti tas kliūtis. Jis, matyt, suprato, kad tas blūdas yra laikinas. Šviesus žmogus.
Kai dabar pagalvoji, keista, kad dar miškuose esant pavieniams partizanams, buvo sugebėta išleisti S. Daukanto raštus, apskritai lituanistikai svarbios literatūros. Toks jau, matyt, dėsningumas, kad tauta, gyvenanti okupacijos ir įvairiausių draudimų sąlygomis, atranda savyje jėgų mobilizuoti kažkokias rezervines pajėgas, kurios privalo padėt išsaugoti etnines vertybes, kultūros paveldą, ir ypač kalbą…
Gražu būtų, kad mokyklose vaikai kalbos ir literatūros pamokas pradėtų M. Daukšos „Postilės“ prakalbos žodžiais, tarsi kokia malda: Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.
Mūsų tautai, deja, bėgant amžiams teko patirti kelių kaimyninių valstybių pastangas išstumti mūsų kalbą iš mūsų pačių tarpo. Germanizacija, polonizacija, rusifikacija – štai tų kaimynių padariniai, kurių vaisius turime iki šiol. „Stasys Šalkauskis jau 1923 m. pranašiškai įspėjo, kad Lenkija savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos, nes per jas galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai (V. Rubavičius. A. Smetonos reikšmė Lietuvos valstybės atgimimui ir lietuvybės įtvirtinimui, www.alkas.lt, 2018.08.19).
Tikrai pranašiški buvo S. Šalkauskio žodžiai, juk 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga smogė peilį į nugarą Lenkijai, kuri nuo rugsėjo 1 d. didvyriškai kovėsi su Hitlerio kariauna. O Lietuva, atjausdama savo kaimynę, priėmė tūkstančius lenkų armijos kareivių ir karininkų… Deja, daugiau pagelbėti kažkuo ji nelabai galėjo (nors ką gali žinoti, juk Lietuva galėjo mobilizuoti kone šimtatūkstantinę kariuomenę, ko gero, reikėjo dar trečiajame dešimtmetyje su Latvija, Estija ir Lenkija sudaryti karinį aljansą, tada pasipriešinimas ir vieniems, ir kitiems okupantams būtų davęs kitokius rezultatus; tai parodė Suomijos pavyzdys).
Turime nuolat prisiminti Č. Milošo mintį, kad Lietuva atgimė iš filologijos. XIX a. pradžioje kilęs žemaičių sąjūdis, du sukilimai tame pačiame amžiuje, po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos taryba (kurioje buvo daug filologų ir kunigų), nepriklausomos valstybės dvidešimtmetis, kai mokytojo profesija iš tikrųjų buvo prestižinė, partizaninis karas, kuriame dalyvavo daug mokytojų, paskui sovietmečio disidentinis judėjimas patvirtina Č. Milošo žodžių teisingumą. Pastaruoju metu dažni V. Sinicos, V. Rubavičiaus, K. Stoškaus straipsniai www.alkas.lt ir www.propatria.lt tinklalapiuose verčia susimąstyti ir pagalvoti, ar mums nevertėtų daugiau bendrauti su lenkų ir vengrų mąstytojais, raginančiais labiau saugoti savo tapatybę ir nacionalinį orumą. Iš šeimos, giminystės ir bendruomeniškumo ryšių suardymo kilo tik visuomenių atomizacija ir „mankurtizmas“, t. y. gyvenimas be atminties, be patvaraus ryšio su kitais, be priedermių savo tėvų žemei, kraštui, tautai, o pagaliau ir be jokių įsipareigojimų visai žmonijai (K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!?, www.alkas.lt, 2019.09.10).
Išgirskime, ką mums byloja S. Gedos grumantys ledynai priešistorinėj Lietuvoj, ką šnabžda Just. Marcinkevičiaus rugių laukai, ką pasakoja M. Martinaičio Kukučio gyvenimas, įsiklausykime, kokį testamentą mums paliko R. Granausko kuršiai: „Testamentiškai prabyla į mus kuršiai iš neparašyta knyga rašytojo vadintų „Laiškų iš Mosėdžio“: „Kai gyvensit po mūsų, vaikščiosit po mūsų, medžiosit po mūsų, sėsit po mūsų, pjausit po mūsų, dainuosit po mūsų, verksit po mūsų, vargsit po mūsų, mirsit po mūsų, – neužmirškit mūsų.“
Kaip miške medžiams, augantiems didesniųjų paunksmėje, kyla pavojus, kad jie bus užstelbti, taip ir mažoms tautoms, gyvenančioms didesniųjų pašonėje, reikia pastangų, kad nenuvystų jų kalba, kad gautų jos ūgliai pakankamai saulės šviesos. „Žmonių kalba, kad būtų gyva ir gyvybinga, turi turėti ir kalbos su daiktais, su gyvuliais ir gyvūnais podirvį. Granauskas apibendrino kalbos ir dvasios jungtį – lyg ir nebėra ką bepridurti: „Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę daugybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.“ Perspėta – kas dar gali išgirsti, tegul išgirsta.“ (Viktorija Daujotytė. Granas: įtrūkstanti tikrovė, p. 265).
Tai, kad, matyt, autorių tas Sinica klaidina, – prie tos mūsų gražuolės kalbos kimba ne Briuselis, o Lenkija, savo kalbą kišdama Lietuvon, ją klibina. Antai, “valstiečių” ir Nausėdos palaimintasis Skvernelis net 5 Lenkijos valstybės TV programas lenkų kalba už Lietuvos pinigus, t.y. valstybiškai ėmė transliuoti Lietuvuje. Dėl to mūsų kalbai kaip valstybinei jau gimtojoje žemėje darosi ankšta, tapo pažemintas lietuvių kalbos kaip valstybinės orumas. Štai prie ko prieita balsuojant per rinkimus už “valstiečius” ar jų palaikytą į Prezidentus Nausėdą…
Nežinau, ar čia problema. Jeigu mes gerbsime savo kalbą, manau, tokie dalykai kaip TV transliacija nepakenks. Svarbu jausti podirvį po savo kojom – gimtąją kalbą. O kad išmoksim kitų kalbų – tik pagirtina.
Gink Dieve, ne kitų kalbų nemokėjimą propaguoja savos kalbos gynėjai!
Bet ir čia BŪTINA taikyti SAIKO principą – didžiąją laiko dalį tavo ausys turi būti panardintos į gimtosios kalbos garsų gelmes, į mintis, reiškiamas gimtąja kalba, į tautosaką. Kad jos būtų kuo įvairesnės, iš pačių įvairiausių tavo šalies vietų, iš pačių įvairiausių veiklos sričių. Ypač, kol esi kūdikis, mokinukas.
Tik studijas baigusi ir nemažai metų padirbėjusi pagaliau supratau, jog, užaugusi „ant miesto bruko”, savo kalbos VISAI nemoku – tada, kai tarnybiniai reikalai suvedė su įv. tarmių LT žmonėmis, kai išgirdau jų gimtųjų vietų posakius, žodyno variantus.
Gimtoji kalba nejučia formuoja asmenybę ir mąstymą, asmens stuburą. Per ją nejučiomis, su posakiais, tautosaka, žaidimais ir pan. perteikiamos tautos vertybės, patirtis, pati įvairiausia informacija. Daugiakalbystė lyg ir gerai (būtent tokioje terpėje teko augti – tarp abiejų „išvaduotojų”) – su visais susikalbi, iš visų visko prisigraibai, tačiau, jei ta daugiakalbystė per anksti ateina, kai dar nesi su visomis ląstelėmis savo gimtąja kalba įsotintas, tavo asmenybinė branda… sulėtėja. Tau daug kas gerokai lėčiau „daeina”, tu augi toks „moj adres ne dom, i ne ulica”. Žmogui, kad būti patikimas, visavertis bendruomenės narys, būtini orientyrai, pagal ką jie savo mintis ir veiklas rikiuoja, derina, tikrina jų teisingumą. Jo akys ir ausys neturi lakstyti tarp skirtingų tautų orientyrų, nežinodamos, katrą pasirinkti, nes, neturėdamas tam sąlygų, jis taip ir neišsiugdė prieraišumo, ištikimybės bendruomenei, SAVO pozicijos, nes visko iš visur po truputį prisigraibei, bet taip nieko iki gelmių neperpratai. Tada ir užaugi lyg dūšia be vietos – visiems „geras”, bet niekam iš tiesų ne savas. Tada tau niekas nebrangu, tada ir nutinka tokie išpuoliai, kaip kad Vyčio neįsileidimas į Lukiškes, sabotažas, trukdant Lukiškes paversti visos Lietuvos oficialių ceremonialų ir minėjimų aikšte.
Dėl transliacijų kalbos ir svetimų kalbų mokymosi – juk tiems, kas turi TV, kiek girdėjau, jokių trukdžių nebėra – yra galimybė rinktis, ar klausai originalą, ar vertimą į valstybinę kalbą! O premjeras biudžetą sutaupytų, padovanodamas kaimynei filmų vertimą į ŠIOS šalies kalbą (o ne nemokamą transliaciją)
Tada ir nesiras situacijų, kai tavo ausis, nori ar nenori, sieks tik svetima kalba. O jei tave ta kalba domina – prašom, perjunk. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.
Va, komentare ir išlenda autoriaus pozicijos yla iš maišo. Trumpai sakant, – vergo psichologija, valstybinės savigarbos neturėjimas – gyventi tenkinantis karts nuo karto savęs pasiglostymu, kad, vaje, kokia graži senovinė jo kalba, kaip gražiai apie ją yra atsiliepę kiti įžymūs pasaulio žmonės, o va vargšelė dar yra svetimųjų skriaudžiama. Tai vergo paguoda. Toks “podirvis po kojom” pavergtai kalbai padeda išsitūnoti bet ne daugiau. Tačiau šiandien laisvi, lietuvių kalba yra valstybinio statuso, šiandien jai ne “podirvyje” tūnoti vieta. Tačiau čia nei iš šio, nei iš to Lietuvos žemėje “valstiečių”, Skvernelio, Praskiečio, matyt, ir Prezidento valia ima valstybiškai marširuoti lyg Sosnovskio barštis Lenkijos valstybės, kitos žemės kalba, lietuvių kalba iš valstybinės tarnystės – nuo dirvos stumiama į tą buvusių šimtmečių „podirvį“. Ir jokia čia kalbų mokymo nauda dantų neužkalbėsi, tai yra lygiai tas pats, kaip šimtmečiais kunigų buvo aiškinta, kad Dievas lietuviškai nesupranta, kalbėkite lenkiškai …
Bet logika „kieta” – Kūrėjas nesupranta, ką pats sukūrė…
Bet jis ne slavų kalbas kūrė.
Lenkų k. vienas iš daugybės hibridų ir mutantų, atsiradusių žemėje dėl karų ir okupacijų, dėl tautų, jų kraujų, jų kalbų ir tradicijų maišymosi. Kuo daugiau primaišyta, tuo aršesnis savo „aukštesnės kultūros” kitiems brukėjas.
Logika tai čia – geležinė. Tiek senuoju baltų, apskritai žmonijos supratimu, tiek pagal katalikišką mokymą – Dievas viską mato, viską girdi, bet senosios pasaulėžiūros supratimu tas Dievas iki krikšto tai ne vienas ir tas pats buvo. Genčių (tautų) dievai buvo suprantami kaip atskiri esantys. Lietuvių buvo lietuviškai suprantantis, o lenkų – lenkiškai. Tarp gentinių dievų ir vaidų galėjo būti. Apskritai gentis kaip atskira galėjo atsirasti tik tada, kai ji turėjo savo atskirą kalbą bei jai, o kartu ir jos dievui, priklausančią žemę. Lietuvai lenkiškai apsikrikštijus (atsisakius lietuviškai suprantančio savo dievo) lenkų dievas tapo ir lietuvių dievu. Principas, kad Dievas viską mato, viską girdi žmonių supratime išliko. Taigi, Lenkijos kunigai tuo naudodamiesi ir piktnaudžiavo pamokslaudami, kad lietuviai pereitų prie lenkų kalbos, kad Dievas galėtų jų maldas išklausyti, o buityje jų kalbas ne tik girdėti, bet ir suprasti ką pasako…
Tai va toks tas lenkinimo mechanizmas per bažnyčią vyko ir vėl ima tęstis…
Būtent – lenkų bažnyčia užmiršo Dievo priesaką „Neturėk kitų dievų, išsk. mane vieną!”. Visu savo elgesiu ji nuo pat pradžių pasirinko tarnauti politikams*, ir visa jų veikla persikėlė į politikos sritį, į okupacijas, o ne į tikėjimo gilinimą. Todėl užmiršo, jog tautų ir jų kalbų AUTORINĖS teisės Dievui priklauso. Todėl, teigdami, jog Autorius kokios nors kalbos nesupranta, patys dar vieną Dekalogo punktą (Nemeluok!) laužo, paneigia, jog Jis visagalis, jog Jis – pasaulio Kūrėjas, t.y., sumenkina Jo galias. Tokia propaganda ne tik lietuviams, taip ir pačiam Dievui nevisavertiškumo kompleksą įvaryti galima!
A, „škoda gadacj” apie tai tiems, kam vienvaldystės troškimas bei gobšumas taip protus užtemdė, kad nebeanalizuoja, ką šneka, nesuvokia, jog tokiu agresyviu diktatorišku + okupaciniu elgesiu patys atstumia žmones arba apskritai nuo tikėjimo, arba bent jau nuo JŲ bažnyčios.
________________
* Ar gal politikai pasirinko ją, kaip naudingą ir klastingą įrankį, o kunigai džiugiai su tuo sutiko
Sunkus tekstas .. Jei juos rašome tam kad jais gėrėtumėmės tai prasta duoklė širdžiai .