L. Astra. Kaip vykdoma politinė prekyba lietuvių kalba 

Ankstyvo pavasario pradžioje viešojoje erdvėje netikėtai nuskambėjo griežti raginimai skubiai keisti dabartinį norminį lietuvių kalbos raidyną, įterpiant tą pačią liūdnai pagarsėjusią „w“  ir kitas lotyniškų rašmenų raides. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad  šis viešas dialogas galėtų būti susijęs su postmoderniąja kultūrinių referencijų ar  kalbos normų pralauža. Juk norminiai lietuvių kalbos pagrindai apibrėžti gerokai prieš šimtmetį ir kūrė juos mūsų legendiniai kalbininkai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad  pavienės kai kurių politikų, mokslo ir meno žmonių iniciatyvos nelietuviškai rašyti asmenvardžius ir tuo tikslu keisti visą valstybinę kalbos politiką bei įstatymus, nėra  viešojo diskurso siekis.

Visai atvirkščiai, tai  yra ultimatyviai skelbiamas politinis reikalavimas, kurį  pagarsino Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Kubilius, savo oficialiame informaciniame pranešime dėl  naujos Vardų ir pavardžių įstatymo būtinybės, siūlydamas „europietiškai išspręsti „w, q, x“ rašymo varduose ir pavardėse problemą“.

Šiuolaikinio europietiškumo samprata išties yra aktuali tema ir jos svarbą jau prieš keletą metų įvardijo buvęs britų premjeras Deividas Kameronas bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel.  Bendrame  informaciniame komunikate jie pripažino, kad  ilgus dešimtmečiius dominavusi „multikultūrinė politika galutinai žlugo“, todėl  tradicinė europietiškumo samprata  grindžiama pirmiausiai nacionalinių valstybių kultūros prioritetais. Iš esmės  atnaujinta klasikinė europietiškumo samprata labai greitai tapo lemtinga, britams apsisprendus išstoti iš Europos Sąjungos.

Tad Andriaus Kubiliaus skelbiamas europietiškumas tikrai niekaip nesusijęs su šiandieninių vakarietiškų valstybių kuriama politine ir kultūrine realybe. Pagal jo siūlomo įstatymo projektą net mūsų didžiojo kunigaikščio Vytauto vardą turėtume rašyti kaip „Wytautas“, o tarti  – „ Uitautas“, nes lietuviškoje tartyje svetimybė „w“ niekaip nedera su ilgąja „y“. Šio siūlomo įstatyminio anachronizmo niekaip negalime pavadinti europietišku. Greičiau jau provincialiai sukarikatūrinta antiteze europinės kultūros politikai visoje ES.

Be to, kyla labai svarbus pamatinis demokratijos principų klausimas: ar  politikai turi teisę savavališkai kaitalioti nacionalinį raidyną? Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis įtvirtina, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba ir tai yra istorinis lietuvių tautos laimėjimas, saugantis šią unikalią kalbą nuo galimų iškraipymų, svetimybių  ir niokojimo.

Tad šiame kontekste dar keistesnis yra pavienių mokslo ir meno atstovų paskelbtas Viešas kreipimasis į aukščiausius valstybės vadovus dėl skubaus tų pačių nelaimingųjų skolinių „w, q, x“ įterpimo,  mat, jų teigimu kas šešta Lietuvos šeima yra mišri, todėl būtina įstatymiškai keisti dabartinę asmenvardžių vartosenos praktiką.

Šiuolaikinio europietiškumo kontekste nė vienas europietis to niekaip nesuprastų. Bet kuris statistinis britas, prancūzas, vokietis, italas ar ispanas sužinoję, kad dėl imigrantų siūloma keisti jų nacionalinį raidyną, kaip mat griebtųsi neverbalinės kalbos ir raiškiai pasukiotų rodomuoju pirštu apie smilkinį.

Juolab, kad šiame Viešame kreipimesi į valstybės vadovus, nevengiama nederamos pakrikusios emocinės retorikos, kone visą akademinę ir kultūrinę bendruomenę apkaltinant „pseudolietuvybės demagogija“, ar graudžiai priekaištaujant, kad „ vis dar turime tolti nuo savo kaimynės Lenkijos „.

Vieši įžeidinėjimai, agresyvūs kaltinimai tariamu atsilikimu, sklindantys iš šio Viešojo kreipimosi autorių –  tai išties akademinei bendruomenei nebūdingas reiškinys, tačiau jo atsiradimo sąlygos neabejotinai susiję su gilesniu istoriniu politiniu dėmeniu.

Nelietuviški  kalbiniai  akivarai

Istoriškai žvelgiant, pirmajame mūsų Nepriklausomybės dešimtmetyje jokių dirbtinio lietuvių kalbos raidyno kaitaliojimo klausimų iš viso nekilo. Tačiau laiko retrospektyvoje aiškėja, kad šį gražų ir ramų nacionalinės kalbos įsitvirtinimo laikotarpį lėmė dabar jau pasauline legenda tapusio popiežiaus Jono Pauliaus II nepaprasta moralinė parama ir autoritetas.

1993 metų rugsėjo 4 dieną pirmą kartą mūsų istorijoje atvykęs į Lietuvą, Šventasis Tėvas, išlipęs iš lėktuvo, pabučiavo Lietuvos žemę, tuo būdu pareikšdamas aukščiausią ir absoliučią pagarbą tautinei valstybei ir jos žmonėms, po  iškentėtos istorinės nakties pagaliau atgavusiems laisvę.

Kiek vėliau surengtame susitikime su Vilniaus krašto gyventojais, Jonas Paulius II pabrėžė, kad Lietuvos lenkai turi broliškai mylėti lietuvius. Ir mokytis kalbėti lietuviškai. Tai buvo pribloškiama, įspūdinga kalba, po kurios agresyviai nusiteikę nutautėjusio bajoro iš Pilsūdų adeptai turėjo nenorom slėpti į tolimiausius pašalius jau parengtus gausius skundus ir užmačias dėl Vilniaus krašto autonominio valdymo ar dirbtinio asmenvardžių lenkinimo.

Net keliolika metų Šventojo Tėvo kategorinis imperatyvas galiojo besąlygiškai. Ir visą tą palaimintą laiką niekam nekilo jokių dirbtinių valstybinės kalbos politikos ir nacionalinio raidyno kaitaliojimo klausimų.

Simboliška, kad  Jonui Pauliui II  išėjus Anapilin ir tapus Palaimintuoju, staiga  vėl iš tamsių pašalių ėmė lįsti senieji politiniai demonai, garsiai priešvalstybiškai rėkdami ir reikalaudami lenkų kalba rašyti gatvių,  miestelių pavadinimus Vilniaus krašte, o po to –  de facto – patys juos savavališkai keisti.  Kaip iš kelmo spirtas vėl išdygo senasis ultimatyvus reikalavimas rašyti šio krašto gyventojų asmenvardžius Lietuvos respublikos oficialiuose dokumentuose lenkiškai, tuo tikslu keičiant visą norminį lietuvių kalbos raidyną.

Kiek vėliau iš tų pačių istorinės tamsos šešėlių į dienos šviesą išvirto ir visa naujojo politinio lobizmo bjaurastis, kai netikėtai atsiradusi nedidelė rinkiminė grupė, pasivadinusi Lenkų rinkimų akcija,  priešvalstybinę invaziją į nacionalinį lietuvių raidyną paskelbė vienu iš savo politinių tikslų. Būdinga šešėlinio lobizmo detalė: ši nykštukinė politinė jėga jau iš pat pradžių  įgijo itin puikų finansavimą, nes pirmųjų rinkimų metu deklaravo vien degalų reikmėms išleidusi beveik pusę milijono litų ir buvo bausta už limito viršijimą. Tad galima tik įsivaizduoti, kokios įspūdingos sumos buvo galimai panaudojamos kitiems rinkiminiams ir nerinkiminiams reikalams.

Prieš keletą metų į viešą kultūrinę padangę netikėtai įsiveržė ir kažkokio  Giedroico forumas, deklaruojantis  tą patį ultimatyvų reikalavimą  dėl skubaus „w“ ir kitų raidžių įterpimo į dabartinį lietuvišką raidyną. Ta proga rengiamoje konferencijoje turėjo pasisakyti ir kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tačiau pastarasis dėl ligos negalėjo dalyvauti ir numatytas  pompastinis renginys žlugo.

Išties,   ką gi reikštų šio visuomeninio Giedroico  forumo, registruoto Vilniuje, Rūdininkų gatvėje,  keistasis pavadinimas ? Testimonium paupertatis. Juk  tai yra senosios lietuvių gimininės aristokratijos atstovo, kunigaikščio Jurgio Vladislovo Giedraičio pavardės sulenkinta tartis ir rašyba: Jerzy Władysław Giedroyc.

Ar beverta kalbėti, kokiu mastu lietuviškoje kalbinėje erdvėje ši sulenkinta pavardė praranda savo etimologinę prasmę ir  net  metafizinę gelmę (Giedraitis – „giedra“)? Svetima kalbinė tartis šią ypatingai gražią lietuvišką pavardę tiesiog sunaikino  iki pat jos kalbinių griuvėsių. Lietuviško asmenvardžio sudarkymo pavyzdys įtikinamai atskleidžia, kokiu plačiu mastu  įsigali  beribis įžūlumas, siekiant, kad  istorinė kunigaikščių Giedraičių pavardė net ir jų gimtojoje žemėje skambėtų panašiai kaip užsakomos picos pavadinimas.

Piktnaudžiavimas  pareigybinėmis galiomis

Viešą kreipimąsi dėl W,Q  ir X raidžių rašybos, skirtą aukščiausiems valstybės vadovams, pasirašę akademiniai kolegos nurodo ne tik savo mokslo laipsnius, bet ir pareigybes. Ir čia iškyla  išties principinė europinės etikos ir teisės problema, susijusi su esminiu klausimu: ar tikrai senoji Alma Mater, t.y. Vilniaus universitetas ir jo Senatas suteikė įgaliojimus dirbtinei invazijai į lietuvišką raidyną, būtent Alfredui Bumblauskui, šiame Viešame kreipimesi pasirašiusį  kaip VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas ?

Ar išties kompetentingi lietuviško raidyno kaitaliojime yra to paties universiteto Konfucijaus instituto darbuotojai,  kurių vardu pasirašo direktorius Audrius Beinorius? Panašu, kad apie tai jie išmano lygiai tiek pat, kaip ir plačioji visuomenė apie dao.

Viena yra skelbti savo subjektyvią nuomonę, tegu ir pastiprinamą įgytu moksliniu laipsniu. Visai kas kita, neturint jokių savo atstovaujamos institucijos įgaliojimų, viešojoje erdvėje grūmoti einamų pareigybių kuoka, demonstruojant, kaip tai yra galinga ir įtaigu. Lygiai taip pat anoje sovietinėje tikrovėje grupės „draugų“  deklaruodavo  oficialias grėsmingas ideologines notacijas, savo pavardes apraizgydami hierarchinėmis  partinėmis pareigybėmis, įgydavusias gąsdinančią totalitarinės politinės valdžios galią.

Europiniai demokratinio komunikavimo principai yra kodifikuoti  Europos Ombudsmeno viešo elgesio kodekse, kuriame aiškiai nurodoma, kad „galios turi būti naudojamos tik tiems tikslams, kuriems jos atitinkamų nuostatų buvo suteiktos“ (str.7. Piktnaudžiavimo galia nebuvimas ).

Taigi, šiuo atveju Vilniaus universitetas su pavienėmis iniciatyvomis, skelbiančiomis brutalią invaziją į lietuvių kalbos raidyną,  niekaip nesusijęs. Ir visas šis viešas skelbimas dėl W, Q ir X raidžių invazijos yra tikrų tikriausia profanacija, nes ne pavieniai politikai, istorikai, žurnalistai ar orientalistai kuria valstybinės kalbos  politikos pagrindus.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie naujai iškeptą politiką Arūną Gelūną, kuris  minėtame Viešame kreipimęsi dėl svetimkūnių W,Q ir X įterpimo į valstybinės kalbos raidyną, pasirašo kaip naujasis Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas. Būtent šis parašas yra labiausiai nesąžiningas ir net piktybiškas, nes Gelūno partijos rinkėjai niekada nebalsavo už  politiškai revizuojamo lietuviško raidyno nuostatas. Tad  kyla esminis klausimas: ar tai yra oficiali Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pozicija? Jei taip, tai kituose rinkimuose už šiuos politikus balsuos nebent keli giedroicai, o ne apgauti  rinkėjai.

Kita vertus, šešėlinis lobizmas yra itin gajus ir ciniškas: kas galėtų paneigti, kad po minėto giedroico  iškaba  neslypi didžiulės lėšos, kurios bus greitai išdalintos įvairių programų, projektų, leidybos reikmių pavidalu, tereikia už  darkomą nacionalinį raidyną paaukoti savo tris kraujo lašus.

Akademikas Zigmas Zinkevičius mąsto dar įžvalgiau: Lietuvos piliečių pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis – tai nešvarus politinis žaidimas, vėliau pareikalaujant ir viso Vilniaus krašto autonomijos.

Lietuvos politikams ir akademiniams kolegoms nedera nežinoti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre jau prieš gerą dešimtmetį nagrinėjo skundus dėl pavardžių rašybos ir atmetė reikalavimus nacionalinių valstybių piliečių pavardes pasuose rašyti nevalstybinėmis kalbomis. Šią  nutartį inicijavo garsus teisinis precedentas byloje Mentzen (Mencena) prieš Latviją, kai Latvijos pilietė, ištekėjusi už Vokietijos piliečio Menceno (vok. Mentzen) reikalavo latviškame pase jos pavardę rašyti vokiškai (Mentzen), tačiau Latvijos valdžios įstaiga išdavė pasą su latviškai užrašyta pavarde Mencena. Visų lygių Latvijos teismai atmetė šios pilietės skundus, o minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre pabrėžė, kad valstybinė kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, tokių kaip šalies teritorija, santvarka, vėliava.

Teismas paaiškino, kad latviškai užrašytos pavardės vartojimas skundo pateikėjai nesutrukdė naudotis visomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, lygiai kaip ir teise išvykti iš Latvijos ir į ją sugrįžti. Latvijos valstybė laimėjo kalbinę, moralinę ir politinę pergalę Strasbūre, todėl mūsų brolių šalies piliečių pavardės pasuose visada rašomos latviškai, pagal latvių kalbos taisykles, su taisyklingomis latviškomis galūnėmis.

Ir todėl išties yra didžiulė gėda dėl  galimai korumpuotų lietuviškų teismų nutarčių, kai šen ir ten jau buvo bandoma įteisinti nekonstitucinį „w“ asmenvardžiuose, įžūliai ir nebaudžiamai prieštaraujant tarptautinėms Europos Žmogaus Teisių Teismo normoms. Gerai, kad  kelią tokiems neapgristiems žemesniųjų instancijų teismų sprendimams vasario 28 d. užkirto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) įpareigojęs migracijos tarnybas išduodamose tapatybės kortelėse asmens pavardę nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma įrašyti ne vietoje užrašo valstybine kalba, o kitame Lietuvos piliečio paso puslapyje, arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje.

Lietuvių kalbos unikalumui – UNESCO apsauga

Didžiosios filosofinės kalbos interpretavimo sistemos kalbinį ir kultūrinį tapatumą tiria kaip unikalius reiškinius, neatskiriamus vienas nuo kito. Etimologiškai žvelgiant, sąvoka „tapatumas“ yra kilusi iš lotyniškojo „idem“, reiškiančio išlikimą pačiu savimi. Kitaip tariant, nacionalinė kalba – tai vienintelis ir nepakartojamas jos pasaulio suvokimo ir refleksijos modelis, kuriame ji kuria savas prasmes ir žvelgia į save pačią.

Antanas Maceina, vienas iškiliausių lietuvių filosofų, savo puikioje studijoje „Filosofija ir lietuvių kalba“, siekė pažinti, kaip prasminės sąvokos išreiškia visos tautos mąstymo galią ir metafiziškumą.

Jis įdėmiai lygino giliuosius prasminius lietuvių bei kitu europinių kalbų lygmenis, pats sau netikėtai įžvelgdamas, kad, tarkime, lotyniškąjį esse palyginus su lietuviškuoju būti, pirmasis atrodo „tarsi elgeta karalaičio akivaizdoje”. Pasak Maceinos, lietuvių kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbia į mąstomąjį objektą ir nusako net ir vos suvokiamus tikrovės ryšių bei santykių atspalvius.

Fenomenologinę kalbos tyrimo kryptį reprezentuoja lietuvių – amerikiečių mąstytojas Algis Mickūnas,  klausdamas: „Ar lietuvių kalba unikali ir filosofijos kontekste ?“

Į jo atmintį giliai įsirėžė vieno amerikiečių kalbininko kadaise išsakyta mintis, kad „ant lietuvių kalbos dar mirga pasaulio rytmečio rasa…“ Būtent amerikiečių kalbininkas Teodoras S. Turstonas (Theodore S. Thurston)  dar 1963 m. išleistoje knygoje rašė, kad lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už visas tas tris“.

Prof. A. Mickūnas teigia, kad mūsų kalba unikali ne tik dėl to, kad indoeuropiečių kalbų šeimoje užima ypatingą vietą, nes ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį bruožą kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie atitinka sanskrito kalbos ypatybes. Tačiau jo manymu, lietuvių kalba yra filosofiškai kitokia. Filosofas teigia, kad  lietuviškai nekalbama apie ką nors. Lietuvių kalba tiesiog kalba tą daiktą: „Mes nekalbam apie saulę, mes kalbam saulės kalba.“  Net sąvoka pasaulis yra konkreti gyvenimo po saule, užsiklojus dangumi, išraiška.                                                                                                                                               

Taigi, žodžių prasmė kyla ne iš patirties dalykų, bet iš žodžių sąryšių su visu kalbos lauku. Žodžio prasmę ir reikšmę lemia ne nuoroda į kokį nors daiktą, bet jo skirtingumas nuo kitų žodžių.

Ne tik lietuvių, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir latvių) kalbų sandarą analizavo ir nagrinėjo daugybė žymių pasaulio mokslininkų ir kalbininkų, pabrėždami išskirtinį lietuvių kalbos savitumą ir begalinę svarbą indoeuropiečių, indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindams tirti.

Lietuvių kalbos gelmės neša pirmapradę visų indoeuropiečių kultūrų patirtį. Lietuvių vardų kilmė taip pat gali nustebinti, nes kai kuriems iš jų – tūkstančiai metų ir tai yra neįkainojamas viso pasaulio kultūros lobynas.

Šviesaus atminimo  filosofas, politikas ir signataras Romualdas Ozolas dar spėjo apibūdinti ir įvertinti šešėlinio lobizmo brukamus prievartinius teisės aktus, įteisinant nelietuviškų asmenvardžių rašymą dokumentuose, kai į tapačią lietuvių kalbai rašybą siekiama įterpti rašmenų iš kitų lotyniškos abėcėlės pagrindu savo raidynus susikūrusių tautų. Dėl šios priežasties lietuvių kalbą niokotų prie jos fonetikos, rašybos ir morfologijos sistemos nepritaikomų kitakalbių tikrinių vardų – asmenvardžių ir vietovardžių – vartojimas. Įteisinus gausias svetimybes mūsų kalba netektų savo tapatybės, originalumo, išskirtinio savitumo ir tolydžio būtų paversta – puskalbe.

Lietuvių kalba unikali ir brangi ne tik lietuviams. Žinant, kaip pasaulio mokslininkai traktuoja šią vieną iš seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, suvokiant lietuvių kalbai kylančias naujas grėsmes, jau tikrai atėjo metas įgyvendinti R. Ozolo iniciatyvą, siūlant lietuvių kalbą įtraukti į UNESCO saugomų pasaulio kultūrinio paveldo vertybių sąrašus.

Autorė yra Baltijos instituto prezidentė, humanitarinių mokslų daktarė