K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (I)

Skiriu Kastalijos mokinių eksperimentinio teatro režisieriui Antanui Maciulevičiui (Tragikomiška opera su priedainiu)

Pirmoji dalis: Kultūros krizė

Banalybės. Jeigu mums būtų iškeltas uždavinys surasti didžiausią banalybę, pasakytą viešumoje, tai į vieną iš pirmųjų vietų tikriausiai galėtų pretenduoti mintis, kad mes gyvename greitų permainų laikais. Tas permainas regi visi, ir į jas visi esame priversti reaguoti. Bet kai tik iškeliamas klausimas, kur tos permainos mus veda, sutarti pasidaro neįmanoma. Čia tik dalį žmonių jau tegali patenkinti tokios banalybės: „į priekį“, „į pažangą“, „į laimingą ateitį“. Ne tiek dėl to, kad mes jų sočiai prisiklausėme sovietmečiu. Ir gerai žinome, kuo tai baigėsi. Neliko nei penkmečiais matuojamos ateities, nei atkakliai brukamos „laimės“. Labiau taip atsitiko dėl to, kad moderniosios civilizacijos racionalumas yra ribotas ir per daug lengvai pasiduoda politinių ir turtinių interesų valdymui, todėl neduoda jokių garantijų net artimiausiai ateičiai. Permainos didžiulės, bet jos kyla ne tik dėl kuriančių, bet ir griaunančių jėgų veikimo. Nepaisant to, minėtasias banalybes su pasimėgavimu tebekartoja politikai, oficialių institucijų vadovai, propagandistai, kai kurie verslininkai, didelė dalis mokslininkų, išradėjų  ir jų indoktrinuotų žmonių.

Modernioji civilizacija. Kitaip net ir būti negali. Šis tikėjimas yra atsiradęs iš pernelyg didelio moderniosios civilizacijos pasitikėjimo mokslo-technikos galia, prilygstančia Dievo visagalybei. Iš tos visagalybės, suprantama, išplaukė ir tikėjimas moderniosios civilizacijos amžinybe. Jo credo: viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera. Šio tikėjimo žmonės visada balsuoja už permainas, negalvodami apie jų padarinius. Modernioji civilizacija juos išugdė, sudarė jų  gyvenimui pritaikytas sąlygas, o jie, palaikydami tas sąlygas, tęsia jos pradėtus darbus ir tampa modernybės apaštalais. Bet tragiški XX a. pirmos pusės įvykiai daugelį žmonių privertė nusivilti tuo tikėjimu. Didžiausia jų dalis šiandien priskiriama postmodernistams. Kai kurie iš jų siejami su jaunimo kontrkultūriniais procesais, susiformavusiais JAV.

Postmodernybė. Tai yra ne kas kita, kaip labai įvairiai motyvuojama negatyvi reakcija į modernybės autoritetingumą, protingumą (moksliškumą), pažangumą ir patikimumą. Patys didžiausi moderniosios civilizacijos laimėjimai postmodernistus ne tiek džiugina, kiek gąsdina ar bent jau palieka visiškai abejingus. Kalbos apie ėjimą į priekį geriausiu atveju jiems sukelia tik šypseną.  Bet ji irgi dažniausiai virsta karčiomis patyčiomis, vulgariais niekinimais ir žeminimais. Neretai jie prabyla net apie moderniosios civilizacijos pabaigą ir apokalipsę, vengiančią galvoti apie tai, kas jos laukia. Kad geriau suprastume tos negatyvios reakcijos ypatingumą, vertėtų postmodernybę sugretinti su dviem jai labiausiai priešingais civilizacijų tipais: archainiu ir moderniuoju.

Civilizacijų palyginimas. Iki moderniosios epochos įsitvirtinimo dominavo civilizacijos, dar žymiai priklausomos nuo paprotinės kultūros tradicijų. Tos tradicijos išliko tiek įtakingos, kad nulėmė archainių civilizacijų orientaciją į praeitį. Jos itin brangino tėvų ir protėvių garbingumą, o pagarba jiems ne tik padėjo išsaugoti senovinių mitų ir epinių pasakojimų tradiciją ir kai kurias gyvenimo normas, bet ir pagrįsti visų aristokratų luomines privilegijas. Žodžiu, archainių civilizacijų gyvenimo išminties pagrindai slypėjo senų senovėje. Kadangi pagal juos archainės civilizacijos stengėsi tvarkyti esamos valstybės reikalus ir spėlioti (pranašauti, burti) savo ateitį, jie suteikė joms  pageidaujamo stabilumo ir patvarumo. Joms labiausiai rūpėjo gera tvarka ir normų saugojimas. O jų saugojimas suteikė gyvenimui stabilumo, patvarumo ir tikrumo. Archainės civilizacijos ne tik išlaikė daug paprotinių tradicijų, bet ir naujoves stengėsi paversti tradicijomis. Jos išrado raštą, literatūrą, istoriografiją, dievų ir herojų įamžinimą paminklais, šventyklomis ir kitais skulpūriniais, mozaikiniais, architektūriniais atminties išsaugojimo būdais.

Ateities kultūra. Modernioji civilizacija iš pradžių perorientavo žmonijos gyvenimą nuo praeities garbinimo į laimingą ateitį. Rūpinimasis praeitimi jai asocijavosi su „tamsiaisiais viduramžiais“. Todėl stengėsi greičiau nuo jų pabėgti ir atsiriboti. Į ateitį buvo nukreipti pagrindiniai pastarųjų trijų šimtų metų Vakarų Europos rūpesčiai. Į ją orientavo ir kuriamos utopijos, ir organizuojamos revoliucijos, ir gerovės (laimės) visuomenės, ir visi kiti pasaulio pertvarkymo projektai. Ši civilizacija sukūrė nuolatinės pažangos siekiantį žmogų. Ji labiausiai ugdė racionalumo ir novatoriškumo (atradimų, išradimų) kultūrą, išplėtojo švietimą, mokslą ir techniką. Šių žmonių protas ir rankos išaugino niekada anksčiau neįsivaizduotas  mokslo ir technikos galias. O jos įtvirtino tikėjimą žmogaus visagalybe. Iš tos visagalybės kilo iliuzija, kad iš ankstesnių kartų paveldėtą pasaulį jis pertvarkys taip, kaip tik panorės.

Išleistas džinas.  Tačiau mokslo ir technikos galių kūrimą lydėjo žmonių susvetimėjimas, stipriojo teisės (savivalės) kultas, kraštutinis tautų susipriešinimas, valstybių agresyvumas. Iš šeimos, giminystės ir bendruomeniškumo ryšių suardymo kilo tik visuomenių atomizacija ir „mankurtizmas“, t. y. gyvenimas be atminties, be patvaraus ryšio su kitais, be priedermių savo tėvų žemei, kraštui, tautai, o pagaliau ir be jokių įsipareigojimų visai žmonijai.

Šie procesai  lėmė, kad   XX amžius ne tik patyrė kelias revoliucijas, du pasaulinius karus, bet ir įsibėgėjo masinio naikinimo ginklų gamybos varžybos. Vien per paskutinį karą buvo sunaikinta daugiau negu 60 mln. gyventojų, 35 mln. invalidų ir suluošintų, 4000 mlrd. dolerių medžiaginių nuostolių. Jį lydėjo tautų genocidas, koncentracijos stovyklos, žmonių naikinimo fabrikai.

Pasaulis sužinojo ir ką reiškia naujasis, dar Vokietijoje  pradėtas projektuoti technikos stebuklas, atominės bombos, nuo žemės paviršiaus nušlavusios Hirošimą ir Nagasakį.  Buvo rimto pagrindo klausti: ko vertos tokios galios, jeigu jos tarnauja ne žmonių gerovei, o jų naikinimui ir jų kultūros griovimui? Net 7 dešimtmetyje paskelbti pirmieji demografinio sprogimo padariniai nieko nepaguodė. Jie buvo susieti su ekologine krize ir kitais nesunkiai prognozuojamais, bet politinio elito ignoruojamais mokslo ir technikos augimo padariniais.  Žmogus pasijuto ne tik džiną išleidęs iš butelio, bet ir tapęs jo auka. Teko pripažinti, kad mokslas ir technika jau sukūrė tokias galias, kurių nėra kam suvaldyti. Skaudžios tokios  realybės patirtys negalėjo nepagimdyti nusivylimo moderniąja civilizacija ir įvairių jos neigimo bei niekinimo formų.

Neigimas ir niekinimas. Pirmiausia atsirado mokslinė, filosofinė modernybės kritika. Bet į ją reagavo tik specialistai. Masių ji nepasiekė. Postmodernybė turėjo esminį pranašumą. Ji buvo masinio pobūdžio ir užkrėtė visą moderniąją civilizaciją. Taip galėjo įvykti tik dėl to, kad ji sklido pačiomis įvairiausiomis raiškos formomis, kultūrinėmis ir kontrkultūrinėmis. Ji kalbėjo ne tik filosofijos, publicistikos, literatūros, poezijos, muzikos, kinematografijos, teatro, tapybos kalbomis, bet ir šukuosenų, aprangos, elgesio iššūkiais, provokacijomis, hepeningais, performansais, instaliacijomis ir kitokiais pokštavimais bei pasityčiojimais. Čia tiko viskas: ir abejingumas, ir neigimas, ir panieka (žeminimas, menkinimas, cinizmas, nihilizmas, chamizmas, chuliganizmas) ir maištavimas, ir net atviras kultūros vertybių gadinimas, bjaurojimas, žalojimas, net naikinimas. Jas vienijo tik tai, kad visur buvo rodomas nepasitenkinimas moderniojo pasaulio vertybėmis.

Po postmodernybės bei kontrkultūros vėliavomis ir apie jas  telkėsi ne tik kultūros neigėjai, niekintojai ir naikintojai, bet ir apokalipsės pranašai, likimų suluošinti, demoralizuoti, degradavę, asocialūs žmonės. Jie ne tik badė pirštais į modernybės ligas, bet savo iracionaliu neapykantos liejimu  patys daug prisidėjo prie to, kad gilintų civilizacijos krizę, o žmonija prarastų tikėjimą savo ateitimi ir išnyktų pati išsigelbėjimo prasmė.

Modernybės lūžis. Modernioji civilizacija menkai tereagavo į postmodernybės ir kontrkultūros negatyvizmą. Tam buvo keletas svarbių  priežasčių. Pirma, jos pasitikėjimą savo jėgomis sustiprino tai, kad XX a. europietiška modernybė tapo globaliu reiškiniu. Antra,  didelė politinio ir ūkinio elito dalis pati neteko pasitikėjimo visomis ateities utopijomis. Ne tik  meniniais, bet ir racionaliausiais pasaulio pertvarkymo projektais. Trečia, istoriniai įvykiai subrandino pačios modernybės lūžį. Impulsų tam davė Jungtinių tautų chartija, jau 1945 m. paraginusi „skatinti socialinę pažangą ir kurti geresnes laisvo gyvenimo sąlygas“. O 1948 m. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ paskelbė net įpareigojimą: „būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“.

Bet turbūt daugiausia lėmė itin gera pokarinė JAV padėtis. Jos pavyzdys įtaigiai parodė, kad bet kokia šalis, sukaupusi pakankamai turto, gali jį paskirstyti taip, kad pasidarytų pajėgi išspręsti tuos socialinius konfliktus, kurie kadaise gimdė revoliucijas. Šią permainą gerai suprato ir žinomas kapitalizmo kritikas, „naujasis kairysis“ H. Markūzė. Jis ją siejo su „suokalbiu tarp Biznio ir Darbo stiprios Valstybės rėmuose“. Suprantama, tai buvo socialinis kompromisas, kuriam palankias prielaidas sukūrė demokratija ir autoritarinių valstybių nykimas.  Tik Markūzė išliko prieš jį taip pat negatyviai nusistatęs kaip ir dauguma postmodernistų. Priekaištaujama, kad suokalbis neįveikęs esminio antagonizmo tarp visuomenės ir valstybės ir nepakeitęs žmonių gyvenimo būdo. O man atrodo, kad pasikeitimai įvyko. Ir net per daug dideli. Tik, žinoma, ne ta kryptimi, kurios norėtų utopistas Markūzė. 

Įvykusias permainas būtų galima laikyti net naujos civilizacijos pradžia, jeigu ji žinoma, mėgintų susidoroti su paveldėtais krizės reiškiniais ir nesukeltų dar didesnių pavojų negu buvo iki šiol. Bent jau iracionalumo,  kultūros pakrikimo ir neatsakingumo šiandien atsirado nepalyginamai daugiau. O jis slypi tame gyvenimo būde, kurį taip pamėgo didžioji šių dienų civilizuotojo pasaulio dalis. Jį geriausiai išreiškia idioma „čia ir dabar“.

Čia ir dabar. Modernybės lūžis pasireiškė tuo, kad sparčios mokslo, technikos, pokarinės politikos ir kultūros permainos transformavo laimingos ateities projektų ir revoliucijų organizavimo civilizaciją  į laimingos dabarties būseną čia ir dabar. Gyvenimas čia ir dabar  reiškia ne naujuosius laikus, ne šimtmetį, ne dabartinę žmonių kartą, o kažką panašaus į dabarties vartojimą, kurį romėnų poetas Horacijaus nusakė žodžiais: carpe diem („skink dieną“, „džiaukis šia diena“, „negaišk laiko“).

Čia ir dabar bėgantį laiką būtų galima pavadinti fejerverkiniu. Kaip ir pačią dabarties civilizaciją. Tai momentinių akimirkų, trumpalaikių nuotaikų, bėgančio žmogaus įspūdžių, atsitiktinių nuomonių, naujausių žinių, begalinės įvykių kaitos, itin greito tekėjimo, įvairumu mirguliuojantis, atmintyje negalintis įsitvirtinti  laikas. Visi tie dalykai be proto ir sako sureikšminami, kad sunaikinama bet kokia reikšmingumų matavimo skalė.

Kur viskas labai svarbu, nelieka nieko svarbaus, kam reikėtų koncentruoti jėgas ir resursus. Net tada, kai įvykiai ypač sukrečia ir yra įsimenami, juos greitai ištrina naujų įvykių srautai arba nugramzdina  į jokios vertės netekusį vakarykštės dienos archyvą.

Gyvenimas tik čia ir dabar sutelkia dėmesį į juslinį pasitenkinimą keliančius objektus ir reiškinius, į vartojimo proceso malonumus ir į pačių jutimų dirginimus. O tie objektai, reiškiniai, procesai ir dirginimai savo ruožtu ugdo patį gyvenimą čia ir dabar. Taigi  gyvenimas čia ir dabar yra ne kas kita, kaip apsiribojimas jusliniais poreikiais ir polinkiais, mėgavimasis jų teikiamais malonumais, atsiribojant nuo įsipareigojimų praeičiai ir negalvojant apie kokias nors atsakomybes už ateitį. Žmogus, patekęs į uždarą priklausomybę nuo dabarties, ištrina istorinę atmintį ir nepastebi tokių uždavinių, kurie  reikalauja peržengti gyvenimo čia ir dabar ribas. Ar tokia civilizacija gali būti gyvybinga?

Malonumų laimė. Šitokio žmogaus gyvenimui būdingas dabarties „realizmas“ ir pragmatizmas. Tiek metų buvo kvaršinamos galvos, kaip sukurti laimingą gerovės valstybę, visuomenę ir civilizaciją, o pasirodo laimė čia pat… po nosim. Reikia tik ištikimai prisirišti prie juslinių malonumų. Žinoma, malonumų laimė esmingai skiriasi nuo tos, kurią pasiekiame didelėmis pastangomis: sunkių uždavinių išsprendimu, didelių darbų sėkmingu užbaigimu, pasišventimu ir pasiaukojimu kitiems žmonėms, pagalbos teikimu, garbingu tarnavimu savo Tėvynei, valstybei ir pan. 

Gyvenimas čia ir dabar dažnai vadinamas hedonizmu. Bet tai ne tradicinis hedonizmas. Anas mokė, kaip reikia tvarkyti gyvenimą, kad jis pasidarytų malonus, o dabartinis perša malonumus, kad nereikėtų patiems rimtai (t. y. savarankiškai, turiningai, prasmingai, atsakingai) gyventi. Jo pagrindą sudaro ūkinis mechanizmas, susidedantis iš trijų gerai tarpusavyje suderintų grandžių – resursų (investicijų), gamybos ir vartojimo. Kad visos grandys suvienytų ūkio politiką su mokslo ir technikos pažanga teko sukurti nenutrūkstamą vartojimo procesų spartinimo mechanizmą. Su šiuo uždaviniu šiuolaikinių komunikacijų sąlygomis puikiausiai susidorojo didelę gundymo galią įgavusi reklama.

Gundymo kultūra. Visais komunikacijos kanalais vartotojas buvo gundomas, mokomas ir raginamas įsigyti tik tai, kas naujausia. Ir jis greitai įtikėjo: kas naujausia – tas ir geriausia. Dabar greta gero gamintojo atsirado ir geras vartotojas. Tai žmogus lengvai paklūstantis visiems gundymams ir kasdien užkimbantis už bet kokių naujovių kabliuko.

Demokratinėse šalyse nuo seno gundymus praktikavo politikai. Bet tokių sąlygų, kaip šiandien, reklama niekada neturėjo. Šiandien jau sureklaminti visi komunikacijų kanalai. Dabar prie jų prisijungė verslininkai, advokatai, žiniasklaidos tinklų valdytojai, menininkai, privatūs gydytojai, vaistinių steigėjai, konsultantai, aibė tariamųjų ekspertų ir t. t.

Savo gundymais reklama, palaikoma jos ideologijos ir psichologijos, ne tik įklampino visuomenę į priklausomybę nuo vartojimo procesų, bet ir išugdė joje gana pragmatišką vartotojų visuomenę. Jai jau buvo nesunku įdiegti vis naujus poreikius, išugdyti įtemptą laukimą naujų daiktų ir paslaugų, prekių ir prietaisų modelių.

Daugybė žmonių, žodžiais siekiančių asmens laisvės ir savarankiškumo, savo valia lengvai pasidavė į įvairiausių priklausomybių vergiją. Viską čia lėmė gundymo malonumai. Reklamų viliones papildė pasitenkinimas daiktais ir paslaugomis. Vis daugiau radosi ir tokių daiktų ir paslaugų, kurios pačios ėmė pavergti žmones.

Taip susidarė  ištisa priklausomybių sankloda: nuo reklamos, nuo paslaugų, nuo pramogų, nuo daiktų, nuo jų vartojimo būdų ir pan. Tai vergija, kuriai paaukojama asmens laisvė, jo savarankiškumas ir žmogiškasis orumas. Bet ji… maloni.

Gyvena, kad valgytų. Tradicinės civilizacijos ir pirmojo modernybės etapo žmogus paprastai gyveno rimtai. Tas rimtumas kilo iš visą gyvenimą persekiojusio rūpesčio, kaip išgyventi. Čia nebuvo didelio atotrūkio tarp gamybos ir vartojimo. Jis buvo verčiamas gyventi rūpestingai, atsakingai, taupiai ir beveik be atliekų. Dabar tas atotrūkis yra įvykęs.

Vartojimas yra užvaldęs visą nuo darbo likusį gyvenimą. O reklama jį yra pavertusi beveik pramoginiu gamybos produktų naikinimo procesu, kuris primena tuos laikus, kai jų perteklius buvo išpilamas tiesiog į jūras.

Šią civilizaciją būtų galima vadinti nepaliaujamai augančių atliekų ir šiukšlių kalnų civlizacija.  Ji išugdė godų, be saiko vartojantį, vis daugiau naudojantį, niekados nepavalgantį ir neatsigeriantį  žmogų. Kadangi vartojimas spartino gamybą, jis  buvo skubinamas gyventi ir spiriamas vartoti. O jis pats  matė, kas šiandien nauja –  rytoj bus sena. Todėl bėgo pirkti, naudoti, eikvoti, o ko nepajėgė įveikti, skubėjo apsivalyti nuo visų daiktų, kurie taip pat greitai seno, ėjo iš mados ir apyvartos.

Vartojimas  liovėsi buvęs tik žmogaus išgyvenimo sąlyga, reikalinga žmogiško gyvenimo kūrimui:  kultūrinių tikslų įgyvendinimui, kultūrinių uždavinių sprendimui, kultūrinių galių ugdymui ir stiprinimui,  kultūros vertybių produkavimui, puoselėjimui,  saugojimui ir gynimui.

Kadaise vaikystėje mudviem su broliu, gimnazistams, iškilo reikalas aplankyti gimtosios Vadžgirio parapijos išminčių  tetėną Matą Jukilaitį. Jis mus pasitiko su klausimu: „Kad esat mokyti žmonys, jūs ma pasakykit, a žmonys gyven tam, kad valgytų, a valga,  kad  gyvętų“. Tas klausimas mums pasirodė keistas, todėl atsakėme primityviai: „Jei nevalgytų, negyventų.“ Bet tetėnas jį pripažno: „Gal i nedurni esat“. Tik gerokai vėliau supratome, kaip jis mus pervertino. O dabar galvoju, ką jis būtų pasakęs apie visą civilizaciją, kuri gyvena, kad valgytų.

Bus daugiau.