A. Aleksandravičius. Gal 1939 m. Lietuva būtų lengviau persirgusi ruduoju maru, negu 1940 m. raudonaisiais raupais?

2016 m. liepą Vokietijos kanclerė Angela Merkel Varšuvoje įsipareigojo ginti Lietuvą nuo Rusijos agresijos. Lietuvą dabar saugo vokiečių vadovaujama NATO kovinė grupė. 1939 m. rugpjūtį Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris pareiškė sovietų lyderiui Josifui Stalinui, kad Lietuvos valstybė su Lenkijos okupuota Pietryčių Lietuva, įskaitant ir Vilnių, yra „gyvybinių Vokietijos interesų zona“, tačiau jau po mėnesio mūsų šalis atsidūrė Maskvos letenose. Ar pati Lietuva išmintingai elgėsi baisiausių Europos dalybų laikais?

Rusiškasis protokolas

Nedaug yra nežinančiųjų, kodėl 1939 m. rugpjūčio 23-ioji vadinama Juodojo kaspino arba Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena. Tačiau net mūsų istorikai beveik neprisimena vokiečių ir rusų 1939 m. rugsėjo 28-osios sutarties. Hitleris nelauktai leido Stalinui imtis „specialių priemonių Lietuvos teritorijoje Sovietų Sąjungos interesams ginti“, nors svarbūs Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos veikėjai ir vokiečių generolai perspėjo, kad Vokietija atidengs savo rytinį gynybos flangą Raudonosios armijos smūgiui.

1987 –1989 metais Maskva netrukdė lietuviams palyginti laisvai pasmerkti Molotovo-Ribbentropo pakto 1939 m. rugpjūčio 23-iosios slaptąjį protokolą. Juk tada Lietuva ne Rusijai, bet Vokietijai atiteko.

Bet kai 1988 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos laisvės lyga pakvietė visuomenę į sostinės Katedros aikštę prisiminti, kaip gudriai Stalinas išviliojo iš Hitlerio Lietuvą mainais už vieną nugalėtos Lenkijos vaivadiją, kelias apskritis ir 500 tūkst. tonų benzino, Maskva labai supyko. Beginklius taikaus protesto mitingo dalyvius guminėmis lazdomis, kareiviškų diržų sagtimis talžė, spardė rusų vidaus kariuomenės kareiviai, Minsko SSRS aukštosios milicijos mokyklos kursantai.

Sukalbamesni priešai

Istoriškai lietuviams lengviau pavykdavo susitarti su vokiečiais. 1422 m. rugsėjo 27 d. didysis kunigaikštis Vytautas sudarė su Kryžiuočių ordinu Melno taikos sutartį. Pagal ją nustatyta siena, etnines lietuviškas žemes skyrusi nuo Vokietijos, išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Beveik 500 metų. O visokios „savitarpio pagalbos, nepuolimo“ sutartys su rusais nutrūkdavo anksčiau, negu tuo metu gyvenusi lietuvių karta spėdavo subręsti ir susenti.

1918 m. kovo 23 d. Vokietija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvą. Su Vilniumi ir Balstoge, kurioje šiandien stovi paminklas Lenkijos viršininkui Jozefui Pilsudskiui, tačiau nėra nė mažiausios atminimo lentelės šio Pietų Sūduvos miesto įkūrėjui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui.

Vokietija tarpukariu buvo pagrindinė lietuviškos žemės ūkio gamybos importuotoja (nupirkdavo apie 80 proc. viso eksportuojamo lietuviško sviesto), tačiau abiejų šalių  santykiai vis blogėjo. Dabar tai vadinama Lietuvos žygdarbiu – esą lietuviai pirmieji Europoje sukilo prieš nežmonišką A. Hitlerio ideologiją. Supykę vokiečiai liovėsi pirkti mūsų žąsis ir valgyti jų kepenėles.

Lietuvininkai ir „tuteišiai“

Lietuvos valdžia 1934–1935 metais nuteisė ir į kalėjimus pasodino panašių į Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją Mažosios Lietuvos organizacijų veikėjus, norėjusius išsaugoti Klaipėdos kraštą vokišką. Tačiau visą tarpukarį pajūryje lietuvių kalbą galėjai kur kas dažniau išgirsti, negu šiandien Vilnijoje, kur vietiniai pabrėžtinai šneka lenkiškai, rusiškai, gudiškai ir šių kalbų mišiniu, o kuo tolyn link Baltarusijos sienos, tuo mažiau lietuviškų salelių.

1939 m. Klaipėdos krašte gyveno apie 154 tūkst. žmonių– 56 proc. lietuvių (lietuvininkų) ir 41 proc. vokiečių. Šiandien Šalčininkų rajone tik 10 proc. gyventojų išdrįsta vadintis lietuviais. Bet Lietuvos centrinė valdžia tyli, kai šį kraštą jau ketvirtį amžiaus valdanti nacionalinė religinė partija skundžiasi Briuseliui, kad mūsų šalis varžo lenkų ir rusų mažumų teises.

Tikėjosi apgauti

Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona su savo svainiu, Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu 1935–1938 metais, virš Europos kaupiantis naujųjų pasaulio dalybų debesims, nuolat svarstydavo, kam pasiduoti – rusams ar vokiečiams, ir vis nutardavo, kad, netekus valstybingumo, geriau priklausyti Maskvai, nes per kelis amžius lietuviai išmoko gerai sugyventi su žemesnės kultūros rusais. Iš pradžių patys juos valdydami, o paskui Rusijos imperijos pavergti. A. Smetona vylėsi, kad lietuvių inteligentija sugebės taip pat sėkmingai apgaudinėti sovietų liaudies komisarus, kaip ir caro valdininkus.

Lemtingąjį 1939 m. rudenį savamokslis diplomatas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys slidžiai kaip ungurys išsisukinėjo nuo kelionių į Berlyną ir derybų su Vokietijos pareigūnais, kurie ragino lietuvius kuo greičiau atsiimti Vilnių, kol mieste dar nepasirodė priešakiniai rusų daliniai. J. Urbšys nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išskubėjo į Kačerginę atostogauti. Prezidentui A. Smetonai teko išversti „amžino Lietuvos neutraliteto“ šalininką J. Urbšį iš pakaunės vasarnamio lovos, nes prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos tarptautinė padėtis komplikavosi ne dienomis, bet valandomis.

Grasinimų lietus

1939 m. rudens pradžioje į Lietuvą bėgo sovietų ir vokiečių sumuštos Lenkijos kariuomenės eiliniai, seržantai ir karininkai, prie demarkacijos linijos nenoriai atiduodavę mūsų kariams savo kardus, lenkiška Vilniaus karinė įgula kapituliavo. Tačiau sutriuškintos ir padalytos, apimtos valstybingumo konvulsijų Lenkijos vadovai, pasitraukę į Rumuniją, grasino Lietuvai, kad mūsų sausumos kariuomenės aprūpinimo daliniai su lauko virtuvėmis nebandytų žygiuoti pamaitinti badaujančių vilniečių, nors Vilnių nuo 1569 m. Liublino sutarties laikų net Varšuva laikė Lietuvos sostine, tik 1920 m. klastingai užgrobė.

1939 m. rugsėjį Didžiosios Britanijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrandas Prestonas (Thom Hildebrand Preston) perspėjo A. Smetonos administraciją, kad turi savo  vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti „Lenkijos miestą Wilno“.

Koalicinė generolo Jono Černiaus Vyriausybė Vilniaus klausimu suskilo pusiau. Nežygiuoti į Vilnių ministrų kabinetas nusprendė vos vieno balso persvara.

Neteko pasitikėjimo

Dėl mūsų vadovybės neveiksnumo susirūpino net Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas (Joachim von Ribbentrop). Apie gautą J. von Ribentropo kvietimą atvykti į Sopotą (Dancigą) J. Urbšys rugsėjo 22 d. nedelsdamas pranešė sovietų pasiuntiniui Kaune Nikolajui Pozdniakovui, šis žaibo greitumu pasiuntė šifruotą telegramą į Maskvą SSRS užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui.

Jau rusams užgrobus Lietuvą, 1940 m. liepos 1-ąją, V. Molotovas atvirai pasipasakojo marionetinės liaudies vyriausybės vadovui prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui, kad Kremlius 1939 m. lengviau atsiduso, kai Lietuva neteko vokiečių pasitikėjimo. Lietuvai tapus Vokietijos sąjungininke, rusai nebūtų rizikavę okupuoti „toli į rytus išsikišusio Vokietijos karinio placdarmo“ (mūsų šalies), nes 1939–1940 metais dar nebuvo pasirengę kariauti su vokiečiais.

Į Kremlių nevėlavo

1939 m. spalio 1 d. J. Urbšiui iš Maskvos atskriejo telegrama, raginanti spalio 3 d. prisistatyti V. Molotovui. J. von Ribentropo kvietimus pro ausis praleidęs Rusijos imperijos Čiugujevo karo mokyklos auklėtinis J. Urbšys šį kartą buvo klusniai punktualus, nevėlavo nė minutės. Iš Kremliaus grįžęs į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje J. Urbšys susmuko į fotelį, sudejavo, kad sovietų reikalavimai neįmanomi, ir graužėsi nepaklausęs  pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos, kurį šiandien stengiamasi ištrinti iš Lietuvos istorijos, patarimų „išnaudoti Vokietiją savo tikslams“.

Neišbandyta galimybė

Vokietijos archyvuose saugomi 1939 m. rugsėjo 20 d. Berlyne parašyti Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties metmenys. Šį projektą J. von Ribentropas ir ketino parodyti J. Urbšiui Sopote. Vokietija siūlė mūsų šaliai sudaryti karinę konvenciją, nepažeidžiančią Lietuvos nepriklausomybės. Jeigu tokia sutartis būtų pasirašyta 1939 m. kovą, gal Lietuva nebūtų praradusi nė Klaipėdos.

Raudonoji armija Vilnių užėmė 1939 m. rugsėjo 19 d., Seinus – rugsėjo 24 d., Suvalkus – rugsėjo pabaigoje. Ilgametis Lenkijos sąjungininkas Londonas Maskvai karo dėl to nepaskelbė. Suvalkus rusai atidavė vokiečiams spalio 12 d., iš Seinų išsikraustė spalio 13 d., o už Vilnių iš Lietuvos pareikalavo įsileisti iš pradžių 50 tūkst. raudonarmiečių, vėliau mielaširdingai sutiko sumažinti savo „ribotą  karinį kontingentą“ iki 20 tūkst. kareivių, kurie turėjo „iš vidaus“ prižiūrėti, kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuva būtų sklandžiai okupuota.

Minkštesnė okupacija

1939– 1940 metais Lietuva bandė būti moralesnė net ir už Europos galinguosius – vokiečius, rusus, britus, prancūzus, kurie tuomet sąjungininkus keitė kaip pirštines, priklausomai nuo geopolitinių aplinkybių. O Lietuvos elitas, 20 metų skandavęs: „Ei pasauli, mes be Vilniaus nenurimsime!“, 1939 m. tik prisiekinėjo, kad „nedurs suklupusiai Lenkijai  į šoną dar ir lietuviško peilio“, kol svetimieji mėtė vienas kitam mūsų sostinę kaip karštą bulvę.

Dviejų grobikų 1939 m. rugsėjo 28-osios „draugystės ir sienų sutartis“ lietuvių tautą pasmerkė beveik penkiasdešimčiai sovietų okupacijos, žudynių, prievartinės žemės ūkio kolektyvizacijos, rusinimo ir tikinčiųjų persekiojimo metų. O Lietuvos žydus – tuščioms iliuzijoms, kad Stalinas juos apsaugos nuo holokausto. Jeigu Lietuva 1939 m. būtų tapusi nacionalsocialistinės Vokietijos protektoratu kaip Danija, Prezidentas A. Smetona nebūtų pabėgęs į užsienį, bet toliau vadovavęs šaliai kaip danų karalius Kristijonas X, o mūsų visuomenė, nekamuojama prisiminimų apie 1941 m. birželio tremčių siaubą, būtų išslapsčiusi daugiau žydų. Antrąjį pasaulinį karą išgyveno 90 proc. minkštąją vokiečių okupaciją patyrusios Danijos žydų.

O po karo Maskvai gal nebūtų pavykę atgaline data įtempti Lietuvos į SSRS.