A. Adamkovičiaus knyga „Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.)“

Pristatome naujausią  Aleksandro Adamkovičiaus knygą  „Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.)“ [1] skirtą šioje Gudijos Vitebsko srities vietovėje kažkada gyvenusiems ir savo pėdsaką palikusiems lietuviams.

Knygos autorius daktaras Aleksandras Adamkovičius pats yra gimę Zorkoje (Vitebsko sritis). Jis 1994 metais baigė Zorkos vidurinę mokyklą. 1994-1999 m. studijavo Polocko valstybiniame universitete. Vėliau atvyko gyventi į Lietuvą.  2002–2008 metais Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą, vėliau  magistrantūroje – slavų kalbas. 2008 – 2013 metais mokslus tęsė Lietuvių kalbos instituto doktorantūroje. 2013 metais apgynė filologijos daktaro disertaciją „Baltų ir slavų kalbų vаrdyno kontaktai Vitebsko srityje“. Nuo 2009 metų jis dėsto Lietuvos edukologijos universitete baltarusių literatūrą. Nuo 2015 metų yra Asociacijos Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas.

A. Adamkovičius jau daug metų tyrinėja Lietuvos baltarusių gyvenimą. Čia jam talkina ir žurnalistinio darbo patirtis. 2008-2009 metais jis buvo laikraščio „Trakų žemė“ redaktorius. 2009 metais – laikraščio „Voruta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Jis aktyviai bendradarbiauja su baltarusiškais laikraščiais, baltarusiškomis temomis rašo ir į lietuvių spaudą.  Nuo 1994 metų jis yra Rašytojų ir žurnalistų sąjungos „Appia“ (Londonas) narys. Dabar jis yra Gudų kultūros draugijos internetinio puslapio www.westki.info/tbk redaktorius. Išleido knygas „Vilniaus baltarusių istorija asmenyse (2016), „Lietuvos baltarusiai: vakar ir šiandien” (2016). Nuo 2015 Asocijacijos Gudų kultūros draugija Lietuvoje pirmininkas.

Naujojoje A. Adamkovičiaus knygoje „Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.)“ aprašomo Šarkauščinos (Šarkovščinos) krašto dauguma gyventojų nežino, kad jame yra ne tik baltarusiškų (slaviškų), bet ir baltiškų (lietuviškų) praeities puslapių. Šio krašto lietuvių istoriją sąlyginai galima išskirti į du laikotarpius. Pirmasis – etninių lietuvių asimiliacija su atvykėliais slavais. Šio proceso pradžia neaiški, tačiau XVII amžiuje atvykėliai savęs su senbuviais netapatino. Tą patvirtina 1795 m. daugelis graikų katalikų metrikų knygų. Antruoju laikotarpiu lietuviai masiškai plūdo iš tankiai apgyventų sričių į Šarkauščinos rajoną.

Pirmieji lietuviai į Germanavičių parapiją atvyko 1890 metais iš Tverečiaus, Adutiškių, Švenčionių parapijų. Jie įsikūrė dviejuose kaimuose – Zorkoje (anksčiau Sinicy) ir Baltajame Dvare. Atvykę lietuviai įsigydavo iš nusigyvenusių dvarininkų žemės ir keldavosi ištisomis šeimomis, steigdavo ūkius, kai kurie jų kurdavo šeimas. Pirmą kartą šiame regione suskambo lietuvių kalba. Vietiniai priėmė atvykėlius draugiškai. Jokių nacionalinių konfliktų nekilo. Vietos gyventojai vadino lietuvius „litviakais“. Šis vardas išliko iki šių dienų.

Pirmame knygos skirsnyje Kaimas Zorka (Sinicy) pateikiama kaimo ir apylinkės istorija, archyvinių duomenų apie pirmuosius kaimo gyventojus, apie šio krašto valdininkus. Zorkoje lietuviai gyveno pirmoje XX a. pusėje. Apie tai smulkiau pasakojama skirsnyje „Regiono lietuviai“. Gaila, kad dabar apie tai mažai kas žino. Paradoksalu, netgi anų etninių lietuvių palikuonys nežino, koks kraujas teka jų gyslomis, nors dar XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Zorkos kaime beveik visi gyventojai kalbėjo lietuviškai. Sunku suvokti, dėl kokių priežasčių ši kalba buvo pamiršta, kodėl tėvai savo vaikų neauklėjo lietuviška dvasia.

Antrame skirsnyje Miestelis Germanavičiai supažindinama su miestelio istorija. Pirmoje antro skirsnio dalyje pasakojama Germanavičių istorija Rusijos imperijoje, antroje – lenkų okupacijos laikotarpiu. Daug archyvinės medžiagos spausdinama pirmą kartą.

Pirmosios žinios apie Germanavičius mus pasiekia iš 1563 metų – miestelis minimas kaip Vilniaus ir Polocko vaivadijų pasienio dvaras, pažymėtas 1579 m. Pocholoveckio žemėlapyje. Tačiau krašto klestėjimas prasidėjo šiek tiek vėliau – nuo 1782 metų, kai grafas Ignotas Širinas šioje vietoje įkūrė savo pagrindinę sodybą. Daug medžiagos pateikiama apie mokyklas Germanavičių valsčiuje: duomenų apie mokytojus ir mokinius, apie bandymą bei sunkumus mokytis gimtąja kalba ir kaip buvo sulenkintos šio krašto mokyklos. Iš pateiktų duomenų galima sužinoti apie miestelio ir regiono ekonominę, politinę, kultūrinę padėtį, apie jo gyventojus.

Kas liko šiandien iš praeities? Tai – retorinis klausimas, kuris dažniausiai užduodamas šiame skirsnyje ir visoje knygoje. Gaila, bet atsakymas dažniausiai nuliūdina – tik istorija… Iš didelio miestelio šiandien teliko paprastas kaimas…

Skirsnyje Regiono lietuviai aprašyta Šarkauščinos krašto lietuvių istorija ir jų likimas. Dauguma duomenų pateikta pirmą kartą ir šis darbas – pirmasis bandymas supažindinti su šio regiono lietuvių istorija, kurios, kaip buvo pasakyta pradžioje, nežino ne tik dauguma krašto gyventojų, bet ir patys lietuviai.

Parapinėje bažnyčioje vyko pamaldos lietuvių kalba, bet ir apie tai mažai kas žino. Bažnyčioje dirbo ir keletas lietuvių kunigų: Pilypas Būdvytis, Jonas Žemaitis, Adomas Masiulionis. Šiame skirsnyje trumpai aprašytos jų biografijos. Apie 1930 m. parapijoje buvo užrašyta dar apie 500 lietuvių (10 proc. visų parapijiečių).

Skirsnio pabaigoje pateiktas 1913 m. lietuvių, gyvenusių Germanavičių Romos katalikų parapijoje, sąrašas, sudarytas šios parapijos klebono Jono Žemaičio.

Germanavičių parapijoje, deja, dabar niekas nebyloja apie lietuvišką praeitį. Prabėgs dar 20–30 metų ir vargu ar kas nors prisimins, jog čia kažkada gyveno lietuviai.

Skirsnyje Germanavičių Romos katalikų bažnyčia pateikta šios bažnyčios ir parapijos istorija. Dar 1930 metais lietuvių kalba skambėjo Germanavičių bažnyčioje (kaip jau buvo minėta), joje dirbo ir keletas lietuvių kunigų. Šis faktas vargu ar žinomas netgi Baltarusijos lietuvių istorijos tyrinėtojams, nes apie tai medžiagos beveik nėra.

Bažnyčia pastatyta 1787 metais to paties grafo Ignoto Širino. Tai buvo unitų Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo cerkvė. Prie jos įkurtas graikų katalikų tėvų bazilijonų vienuolynas. Po 1805 m. jo vienuolių buvo perstatytas į parapinę Romos katalikų bažnyčią.
Svarbu paminėti, kad paskutinis Germanavičių parapijos lietuvis klebonas buvo Adomas Masiulionis, kuris už atsisakymą atiduoti bažnyčios varpus gestapo areštuotas ir 1942 m. liepos 4 d. nukankintas Berezvečės (Glubokojės) lageryje. Varpai, dėl kurių nukankintas klebonas, buvo užkasti šalia Germanavičių kaimo ir po žeme „ilsėjosi“ daugiau nei pusę amžiaus. Atkasti ir pakabinti varpinėje tik 1990 metais, kur vėl skamba savo gelbėtojo garbei.

Skirsnyje Unitų bažnyčios Dysnos apskrityje aprašytas šio krašto bažnyčių sunkus kelias. Surinkti duomenys apie graikų katalikų bažnyčią šiame regione, yra duomenų apie bažnyčių, parapijiečių likimus po unitų cerkvės sunaikinimo Rusijos imperijoje. Su unitų bažnyčia, galima sakyti, ir baigėsi LDK šiame krašte istorija, kada vietoj tolerancijos atėjo barbariškas Rusijos imperijos carinis režimas, kuris naikino viską, kas nerusiška ir neatitinka rusinimo politikos. Tai, kas bylojo praeitį, buvo naikinama. Gaila, kad šiandien apie tas bažnyčias mažai minima. Šis skirsnis – pirmas, kuriame išsamiai ir pirmą kartą rašoma apie unitų bažnyčią šiame regione.

Skirsnyje Regiono sentikiai aprašytas šios bažnyčios Dysnos apskrityje sunkus kelias. Pateikti duomenys apie parapijos sentikius, jų veikėjus, parapijiečių skaičius. Dabar šiame regione likusios trys bažnyčios: Germanavičių, Rakovo ir Voronkos. Neišlikusi Barsučinos parapija ir cerkvė.

Skirsnyje Garsiausieji žemės savininkai pateikiami duomenys, dokumentai, prisiminimai apie garsiausius šio regiono valdininkus Širinus ir Šternus.

Vladimiras Šuchardtas (Šternų palikuonis) prisimena savo Tėvynę, tėvų gyvenimą. Jis pateikė iš šeimos archyvo daug nuotraukų apie laikotarpį, kada čia gyveno jo mama.
V. Šuchardto šeimos gyvenime yra daug bendra su XX a. žmogumi, kada griuvo įprastinis gyvenimas, kada reikėjo išgyventi, dažniausiai pradėti naują gyvenimą ir viską iš pradžių tarp svetimų, nepažįstamame krašte. Apie tai jis ir kalba. Vladimiro tėvas, Rusijos imperatorinės armijos pulkininkas, pagal tautybę ir pavardę vokietis, buvo nepripažintas Vokietijoje kaip savas ir priverstas dirbti kaip darbininkas pas paprastus vokiečius kaimiečius.

Apie Širinus pateikta daug archyvinės medžiagos. Daugelis, apsilankę Germanavičiuose, atkreipė dėmesį į puikią baroko bažnyčią, bokštais kylančią aukštai į dangų ir į kitoje upelio pusėje esančius klasicistinius rūmus su romantišku, beveik išnykusiu parku. Tai – nebylūs kažkada buvusios didybės liudininkai, tai – kas liko iš Širinų epochos Germanavičiuose.

Iš Širinų kilę bajorai Meištovičiai. Aleksandras (paliko daug pėdsakų Vilniaus istorijoje) ir prelatas Velerianas (Lenkijos ambasadorius Vatikane) parašė prisiminimus apie savo gyvenimą „Pokalbis apie žmones ir laikus“, kuriuose pateikė daug įvairių istorijos faktų apie šį kraštą.

_______

1. Германавічы, Зорка (Сініцы), ваколіцы (да 1939 г.) = Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.) / Аляксандр Адамковіч. –Вiльня : Таварыства беларускай культуры ў Літве, 2017. – 300 p.