„Respublikos“ savaitės akiratyje – senovės baltų religijos išpažinėjai romuviečiai. Jų religinė bendrija „Romuva“ kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), kad būtų pripažinta jos teisė turėti Lietuvos valstybės pripažintos religijos statusą.
Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis skelbia, jog valstybė pripažįsta 9 religijas – lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, karaimų, evangelikų reformatų. Aišku, Lietuvoje galima išpažinti ir kitokias religijas – gali būti ir budistu, ir krišnaitu, druidu, bahajumi ir t.t. Gali priklausyti ir sektoms, išdumti į taigą pas Visarioną. Jei tai negresia mūsų
valstybės ir jos piliečių fiziniam saugumui ir stabilumui. Tačiau valstybės nepripažintų religijų palaimintos santuokos, krikštynos laikomos negaliojančiomis, kol jos nepatvirtinamos savivaldybių civilinės metrikacijos skyriuose. Tokių religijų negalima dėstyti mokyklose. Taip pat joms neskiriamos valstybės dotacijos. Jei skiriama, tai tik už atskirus kultūrinius projektus.
Jos nereikia?
Todėl natūralu, jog prieš 25 metus Teisingumo ministerijoje įregistruota „Romuva“, turinti daugiau nei 5000 pasekėjų ir propaguojanti senąjį baltų tikėjimą, vylėsi, kad Seimas šį senąjį tikėjimą pripažins valstybės lygiu. Bet taip neįvyko. Nors projektą pristatė Seimo Žmogaus teisių komitetas. Projektui neprieštaravo Seimo Teisės departamentas ir Vyriausybė. Nors projektui pritarė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Dar blogiau – antrąkart su tuo pačiu prašymu „Romuva“ galės kreiptis į Seimą tik po dešimtmečio.
O kodėl Seimas birželio 27-ąją senąją baltų religiją išbrokavo? Seimo narys Rimantas Jonas Dagys aiškino, jog nėra jokios universalios baltų religijos. Seimo narys Mykolas Majauskas tikino, jog „šis projektas yra apie valstybės dotaciją“. Galiausiai klausimas buvo nukeltas iš rytinio į vakarinį posėdį. Jame nutarė dalyvauti tik 86 politikai. „Už“ balsavo 40, „prieš“ 31, o 15 – susilaikė.
Jos reikia?
Visos pasaulio religijos yra skambučiai į NEŽINIĄ. Tik į ją skambinama iš skirtingo modelio telefonų. Kadangi NEŽINIA vis vien neatsiliepia, tai koks skirtumas, kokiu telefonu jai skambinsi? Laidiniu, plastmasiniu ar mediniu žaisliniu, „Nokia 3310“ ar „Samsung Galaxy Note“? Gali kreiptis į NEŽINIĄ ir būgnais, ir ugnimi. NEŽINIA vis vien lieka tik NEŽINIA. Agnostikas pasakys, jog visa laimė, kad dabar mes Lietuvoje turime teisę patys pasirinkti, kokią pasirinksime pasaką. Vadinamą vienokia ar kitokia religine sistema. Niekas per prievartą jų nebruka. Tad jei dalis italų staiga ims garbinti namų židinio dievus larus, Junoną, dviveidį Janusą ir prisimins virgines vestales (vaidilutes), o dalis graikų šlovins Dzeusą ar deivę Kalipsę, nieko baisaus neatsitiks. Nei lotynų apeigų katalikų, nei graikų ortodoksų bažnyčios dėl to nesubyrės. Bet ar galima atkurti senąją baltų religiją?
Klausimas atviras. Archeologai nustato istorinę praeitį iš atskirų šukių, koklių, segių, kaulų. Galbūt teoriškai taip galima iš atskirų metraščių įrašų, sakmių, dainų nuotrupų atkurti ir pagonio religinę sistemą. Bet visada išlieka pavojus, kad randamos šukės – skirtingų puodų. Niekaip į visumą nesudėliosi ir nesulipdysi. Bet kodėl nepabandžius? Jei žmonės to nori. Gal bent keletą ąžuolų Lietuvai išsaugos. Kad kirviai, tapę naujaisiais kriviais, visų neiškirstų ir neparduotų skandinavams. Jei Lietuvoje iki šiol teka ne viena Šventoji, bet dvi Šventosios ir abiejų pakrantėse vis dar pasitaiko ąžuolų, vadinasi, kažkokie pagoniško tikėjimo ženklai dar likę. O Rytų Aukštaitijoje dar turime Vyžuonų miestelį, susietą ne su apavu vyža, bet šventu vyžu (žalčiu). Žalčio akmeninė galva įmūryta ir į Vyžuonų bažnyčios absidos sieną. Ir kai kurios bažnyčios Lietuvoje pastatytos pagoniškų šventyklų vietose. Tad Simonas Daukantas, Vydūnas, o ir istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius, rašęs daugiau nei prieš 300 metų, tik džiaugtųsi, jog XXI a. Lietuvoje dar esama ir romantikų.
Atliekančių pagoniškas apeigas ant piliakalnių. Dar visai neseniai vienas bankininkas, prisiskaitęs A.Vijūko-Kojelavičiaus, kildino save iš romėnų. Nemuno ir Dubysos santakoje įkūrusių sodybą Roma Nova. Tikime ir Filipinų hileriais, ir piramides Dzūkijoje statome. O pagonybė Lietuvoje bent iš tikrųjų buvo. Su kriviais, alkais bei vaidilutėmis. Tačiau restauratoriai paprastai restauruoja, atkuria pirminius šaltinius – knygas, freskas, paveikslus. Kas tiksliai atsakys, kiek naujoji lietuviška pagonybė tikrai užčiuopė ir restauravo, prikėlė senuosius prūsų, žemaičių, jotvingių, lietuvių, latgalių ir t.t. tikėjimus. O kiek tuščius tos senos puodynės tarpus užpildė naujesnėmis, XXI a. dabarties šukėmis? Išlieka atviras klausimas, kiek dabartinis žmogus, skirtingai nei tas, gyvenęs prieš tūkstančius metų, gali tikėti Perkūnu. Garbinti Saulę. Bet kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. Kita vertus, kai matai, kaip Lietuvoje nyksta miškai, teršiami vandenys, tikrai norėtųsi, kad kuo daugiau piliečių visus natūralios gamtos reiškinius dievintų, garbintų. Kad akmuo taptų ne tik miesto aikštės senu grindiniu, kurį išardžius galima pervežti į savo sodybą. Gal ir gerai, kad XXI a. Lietuvoje dar esama žmonių, visur matančių ne tik gyvą, bet ir sudvasintą gamtą.
Europoje naudingiau būti krikščioniu?
Aišku, pagoniškojo tikėjimo gaivinimą galima vertinti dvejopai. Toks tikėjimas padeda Tautai ieškoti savo pačių giliausių, slėpiningiausių šaknų. Raustis ir kelti jas į šviesą. Nes „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tačiau iš politiškai pragmatinės pusės daug saugiau išpažinti tą religiją, tą Bažnyčią, kuriai priklauso šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje. Jei SSSR laikais Lietuvoje pogrindyje būtų leidžiama ne „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, bet „Senosios baltų religijos kronika“, užsienyje ji būtų sudominusi tik kokius tris baltistus profesorius. Priklausyti pasaulyje nepopuliariai religijai – tai reikštų iš vienos pusės labiau įsigilinti į savo Tautą. O iš kitos pusės – labiau izoliuotis nuo pasaulio. Apie kokį tikėjimą daugiau žinome? Apie vudu ar apie budizmą? Aišku, apie budizmą. Nes turi daugiau išpažinėjų. Ir prieš skaitlingų, bet agresyvių religijų išpažinėjus arabus europiečiai daug lengviau atsilaikytų, jei palaikytų krikščionybę. Ne todėl, kad labai tiki, bet pragmatiškai. Kad arabas susivoktų, į kokį žemyną pateko.
Neverta ginčytis, kuri religija senesnė. Krikščionių ar pagonių. Be abejo, pagonių. Tik kažin, ar baltų gentys taip save vadino. Pagonimis mus pravardžiavo kitataučiai metraštininkai. Žodis pahan estiškai reiškia blogį. Romėnai paganais vadino kaimiečius. Ar tie vadinami pagonys buvo už mus tauresni? Sprendžiant iš metraštininkų, tikėjimas Perkūnu dievaičiu netrukdė nei plėšti, nei kitatikius žudyti, nei išdavinėti, nei gintis. Lygiai kaip senovės graikas, aukojęs karo dievui Arėjui, niekuo nesiskiria nuo karingo ortodokso, išpažįstančio monoteistinę religiją. Anot Vydūno, žmogus yra dieviškosios dvasios kibirkštis. Gal visai nesvarbu, kokią religinę sistemą susikuriame ir ką išpažįstame. Svarbiausia, kad žmogiškumo savyje nepritrūktume?
kaip supratau, Romuva ir nepretenduoja į tikslų senosios religijos atkūrimą (kitaip būtų pasirinkę senąjį jos pavadinimą, o ne pasiėmę naują, – reikia pripažinti, tikrai vykusį, prasmingą ir žinomesnį), bet to siekiant pripažinimo ir nereikia. O arabams, tiesą pasakius, vienodai rodo, koks čia žemynas.
Burnojusiam ant Romuvos etikos gydytojai išrašė atsiprašymą už klaidinančius pasisakymus, nes jie galėjo paveikti Seimo balsavimo rezultatus.
Suprask koks skirtumas ta religija, geriau tiesiog būnam katalikai, nes taip patogiau. Įdomus straipsnis, apsimetant netikinčiu, bet išaiškinam kodėl visgi gal ta katalikybė ir geriau.
…ir dar pamiršo priminti tai, jog lenkiškai kalbančiųjų pasaulyje daugiau, tai ir kalbą būtų “geriau” pasirinkti lenkų arba kokią anglų, kiniečių…
ogi tuo neįtiko, kad
Senasis tikėjimas – LIETUVYBĖS šerdis
O partijų artimiausiuose planuose ne lietuvybė, juolab – ne jos puoselėjimas, o tik atvirkščiai…
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/senasis_tikejimas__lietuvybes_serdis/