Na ir nesiseka mūsų politikams. Jie visų mūsų vardu įsipareigojo į šalį iš Graikijos ir Italijos perkelti per tūkstantį pabėgėlių, daugiausiai sirų, kol kas tokių mažiau nei 500. Tačiau iš tų perkeltų daugiau nei du trečdaliai pabėgo ir nuo mūsų, mat Lietuvoje – per prastos sąlygos. Kai kurie buvo patenkinti, kol už darbą kartu su valstybės dotacijomis gaudavo solidžius atlyginimus, tačiau išvyko svetur, kai ėmė gauti tokias pat algas, kaip lietuviai.
Gabenimas laikinai nutrūko
Pasak Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktoriaus patarėjos Neringos Gaučienės, šiuo metu centre nėra nė vieno „kvotinio“ pabėgėlio, mat paskutinieji buvo perkelti praėjusių metų pabaigoje, šių metų pradžioje, o po trijų mėnesių svetimšaliai perkeliami gyventi į savivaldybes.
„Dabar pabėgėliai nebeperkeliami, nes Italijoje ir Graikijoje jų skaičius yra sumažėjęs. Dabar yra galimybė pasirinkti kitas šalis. O kai buvo didelis skaičius, pasirinkimo galimybė buvo mažesnė, todėl vykdavo į Lietuvą“, – sakė N.Gaučienė.
Ne koks išsilavinimas
Ką dirba likusieji Lietuvoje? „Daugiausia tai – darbininkiškos specialybės: sandėliuose, kepyklose, siuvyklose, su statybomis susijusiose įmonėse. Iš 156 likusių Lietuvoje dirba 44, tačiau nepamirškime, kad maždaug pusė likusiųjų yra vaikai. Įdarbinimu užsiima Užimtumo tarnyba. O mūsų centre pabėgėliai gauna psichologų, teisininkų, vertėjų paslaugas, mokosi lietuvių kalbos, ugdomi jų vaikai mokykloje, darželiuose. Aišku, mes irgi padedame ieškoti darbų, nes turime kontaktų, pavyzdžiui, Jonavos medienos įmonėje, taip pat siuvykloje. Tai – darbdaviai, kurie su mumis seniai bendradarbiauja.
Savivaldybės į procesą praktiškai neįsijungia, nors kiekvienoje savivaldybėje yra paskirta po koordinatorių pabėgėlių klausimais“, – „Vakaro žinioms“ dėstė N. Gaučienė.
Pasak jos, yra ir gerųjų pavyzdžių, nes du pabėgėliai dabar studijuoja – vienas nori būti farmacininku, o kitas ateitį sieja su augalų auginimo technologijomis ir studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete. Visi kiti turi, geriausiu atveju, vidurinį išsilavinimą. Tiesa, vienas atvykėlis buvo su aukštuoju išsilavinimu, bet Lietuva jam tebuvo tarpinė stotelė.
Žmonės nepasitiki
Keli svetimšaliai, kurie buvo pabėgę ir iš Lietuvos, vėliau vėl grįžo, tačiau kurie išvyko ilgesniam nei mėnesio laikotarpiui, netenka teisės į pašalpas mūsų šalyje ir kitas privilegijas. Minėti asmenys bandė geresnio gyvenimo ieškoti Vokietijoje, tačiau darbai ten nesimėto, pašalpos nepriklauso, tad ir grįžo.
„O kodėl išvyksta iš Lietuvos? Sako, kad Lietuva nesuteikia oraus gyvenimo: mažos pašalpos, maži atlyginimai, sunku išsinuomoti būstą, nes žmonės jais nelabai pasitiki. Kalbos nemokėjimas trukdo įsidarbinti, todėl gauna tik darbus už minimalią algą.
Aišku, jie gauna socialinę paramą, tačiau ji yra tokia, kokią gauna ir nepasiturintys Lietuvos gyventojai. Pirmus šešis mėnesius vienam asmeniui mokami 244 eurai, kitus šešis mėnesius – 122 eurai. Po metų viengungiui, kuris nėra pažeidžiamas, parama nutrūksta. Toliau mokama tik šeimoms su vaikais, nėščiosioms, turintiems psichologinių problemų dėl kankinimų ir panašiai.
Bendras integracijos laikotarpis gali būti pratęstas iki 36 mėnesių“, – dėstė Ruklos centro atstovė.
Išsilakstė
Ji priminė, kad prieš metus buvo vykdomas pilotinis projektas, kai pabėgėliai iš Graikijos bei Italijos buvo skraidinami ne į centrą Rukloje, o tiesiai į savivaldybes, kur centras konkurso būdu jiems buvo išnuomojęs butus. Tačiau projektas nepasiteisino.
„Nes projekte dalyvavę žmonės išvyko iš Lietuvos, liko tik viena šeima, bet ir ji sakė, kad geriau būtų buvę pirmiau pagyventi mūsų centre, kur daug kas kalba arabiškai. Juk net susirgus išsikviesti greitąją pagalbą mokant tik arabiškai sunku, nes pas mus šia kalba niekas nekalba“, – akcentavo N. Gaučienė.
Nori gauti daugiau už lietuvius
Jonavos rajono savivaldybės koordinatorė pabėgėlių klausimais, Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė aiškino, kad savivaldybėje gyvenančių pabėgėlių integracija užsiima ir paslaugas teikia (jei tik tokių prašoma) Jonavos socialinių paslaugų centras, o šiaip integraciją kuruoja arba „Caritas“, arba „Raudonasis kryžius“, gaunantys atitinkamą finansavimą.
„Susimokėti už nuomą irgi padeda, nes yra integracijai skirti pinigėliai, taip pat padeda įsigyti drabužių, maisto. Aišku, viskam jų neužtenka.
Pas mus vieni dirba „Baldai jums“, kiti – tekstilės įmonėje „A grupė“. Visi dirba pagal subsidijas, mokamas per Užimtumo tarnybą“, – paaiškino savivaldybės atstovė.
Pasak D. Ūselienės, didelė problema, kad iš Pabėgėlių priėmimo centro dauguma išeina nė kiek nepramokę lietuvių kalbos. Tačiau net ir kiek pramokę ir net sėkmingai įsidarbinę, pasirodo, mauna lauk iš mūsų šalies, kai iš pradžių padidintos jų algos susilygina su lietuvių algomis.
„Jei žmogus nori integruotis Lietuvoje ir gyventi, tada dar stengiasi. Bet jei Lietuva tėra tarpinė stotelė, tada jokių pastangų nėra. Tada ir darbą surasti būna sunku. Tokie dažniausiai išvažiuoja iš šalies net neišbuvę tiek, kiek priklauso pagal įstatymus. O tie, kurie įsidarbino, manau, jau tikisi įleisti šaknis. Bet ir vėl ne visi.
Matote, kol darbo vietą subsidijuoja Užimtumo tarnyba, jie gauna didelius atlyginimus – darbdavio mokamą plius subsidiją. Tačiau kai subsidija baigiasi, pabėgėliams beveik per pusę sumažėja pinigai ir jie ima gauti tokias pat algas, kaip Jonavos rajono gyventojai. Nesupranta, kodėl, todėl išvyksta iš Lietuvos“, – atskleidė D.Ūselienė.
Privilegijos
Socialinės paramos skyriaus vedėja sako, kad yra didelė problema tiek su būstų nuoma pabėgėliams, tiek su jų pirkimu.
„Savivaldybė pagal Pasaulio banko projektą turi galimybę pabėgėliams nupirkti penkis būstus. Perkame jau daugiau nei pusmetį, tačiau nupirkome tik du. Niekas neteikia pasiūlymų, nors iš tikrųjų tai yra nemaži pinigai.
Tie būstai būtų skirti pabėgėliams jų integracijos laikotarpiu ne ilgiau nei trejiems metams. Tuos trejus metus sąlygos būtų tokios pačios, kaip gyvenantiems socialiniuose būstuose. Pavyzdžiui, tereikėtų susimokėti simbolinį mokestį už nuomą ir komunalines paslaugas“, – aiškino D.Ūselienė.
Tačiau ji tikino, kad problemos su būstais yra ne dėl to, kad į pabėgėlius žiūrima įtariai.
„Žinokite, ta fobija kažkiek praėjo. Neigiamų reakcijų negirdžiu, neteko girdėti, kad būtų nepatenkinti kaimynai ar kad šeimininkai skųstųsi, jog išsikraustantieji būstus palieka apšnerkštus. Viena moteris, nuomojanti būstą pabėgėliams, net klausė, ar neįmanoma padaryti, kad jos būstas būtų kaip socialinis. Moteriai pabėgėlių netekti gaila, nes jie gana daug moka, pati pigiau nuomoti negali, o pajamų jie neturi“, – tvirtino D.Ūselienė.
Skaičiai:
Lietuva įsipareigojo iš viso priimti 1077 pabėgėlius, nors anksčiau skelbta, kad mūsų šalies kvota – 1105. Iki šios dienos į Lietuvą perkelti 495 žmonės. Ruklos priėmimo centre šiuo metu negyvena nė vienas „kvotinis“ pabėgėlis, 156 perkelti į savivaldybes, visi kiti pabėgo iš Lietuvos.
Pagal savivaldybes skaičiai yra tokie: Vilniaus miesto savivaldybėje apsigyveno 96 asmenys, Kauno miesto – 28, Kėdainių rajono – 1, Kaišiadorių rajono – 3, Jonavos rajono – 18 (iš jų 10 gyvena Ruklos seniūnijoje, tačiau jau nebe pabėgėlių priėmimo centre).
Šaltinis– Ruklos pabėgėlių priėmimo centras
O kas juos čia kvietė?! ? Aš, pvz., jų į Lietuvą nekviečiau nė vieno. ?
Tik netikėliai lietuviai gali dirbti už minimumą, musulmonas dirba tik už tiek, kad 4 žmonas išlaikytų, galima primokėti pašalpomis.
Faktas!
Bet… Jei tai vis dėlto kažkieno organizuojamas (kad ir kokiais tikslais) bėgimas, galime įsivaizduoti, kokia klaidinama reklama jiems pūsta apie tai, kokios čia milžiniškos algos, kaip visi čia nuo pertekliaus ir persivalgymo sprogsta. Ir nukreipia reikiama kryptimi. O jei taip – kur mūsų antireklama? Gal ji padės žmonėms kryptis keisti? Kad link čia tik tie veržtųsi, kas iš tiesų nuo pražūties bėga. O valstybė sutaupys lėšas, pseudo pabėgėliams išlaikyti švaistomas.
Šiuo klausimu reikėtų kreiptis į užsienio reikalų vyriausiąjį komsomolcą. ?
Na, visų pirma reikėtų skirti kas yra prieglobsčio prašytojas ir ekonominis migrantas. Kitas dalykas, labai naivu tikėti, jog pabėgėliai yra kažkuo kitokie nei mes, jeigu jau jie tapo pabėgėliais, tai ne be reikalo, o tai yra nelaimė. Pažiūrėkime, kokių priežasčių vedami lietuviai emigruoja svetur ir ko ten ieško eilinis pabėgėlis. Taip pat neteisinga taip vertinti didžiąją pabėgėlių krizę kadangi dar niekas nebuvo pasiruošęs tokios masto migracijoms – situacija šiuo metu kitokia, institucijos jau žino kaip veikti ir Lietuvos integravimo politika yra sveikintina, visada lieka klausimas kiek pats žmogus nori integruotis. Ir dar kitas dalykas, pasvarstykime ar tikrai lengva integruotis tokioje šalyje, kur kalbos barjeras yra didžiulis, stereotipai yra gajūs, o visuomenė nusiteikusi ne itin draugiškai. Užuot mėtydamiesi tokiais argumentais, pasidomėkime ir sėkmingomis pabėgėlių istorijomis. kodėl stereotipai vis dar gyvuoja, tai dėka tokių tekstų kaip šis.
Tie, kam žmonių gabenimas yra verslas, pripūtė tiems nelaimėliams tokių „naratyvų”, kad jie įsivaizdavo, kad juos į rojų veža, kur ne mažiau po ne mažiau, kaip po 1000 € žmogui kas mėnesį dalina, plius įv. paslaugas ir nemokamą būstą.