Vienas draugas net sudėtingoje padėtyje išlieka ramus, o kitą iš pusiausvyros išmuša menkiausia nesėkmė. Ar gali būti, kad tai lemia ir genai, o pasakymas „jis tiesiog iš prigimties optimistas“ turi kažkiek tiesos?
Genetikas ir medicinos mokslų daktaras Vaidas Dirsė sako, kad genai iš tiesų gali turėti įtakos mūsų psichinei savijautai, tačiau jie toli gražu nėra nuosprendis. Kur kas daugiau, anot jo, priklauso nuo kasdienio gyvenimo – santykių, aplinkos ir įpročių.
Nors kiekvieno žmogaus savijautą kuria skirtingos aplinkybės, bendras šalies rezultatas leidžia pamatyti, kokiame gerovės taške šiuo metu esame. Nacionalinio savijautos indekso (NSI) tyrimas atskleidė, kad gyventojų laimės indeksas siekia 66 balus iš 100. Tai reiškia, kad Lietuva patenka į vidutinės gerovės zoną.
Įdomu tai, kad mažiau nei pusė gyventojų mano, jog jų laimė priklauso vien nuo jų pačių, o dauguma vis dėlto laimę sieja ir su aplinkos veiksniais. Nors 90 proc. pripažįsta asmeninių veiksnių svarbą, tik 45 proc. prisiima visišką atsakomybę už savo laimę. Kita pusė priskiria ją ir aplinkos poveikiui.
„Šie rezultatai rodo, kad kalbant apie savijautą svarbu ne tik ieškoti sprendimų, bet ir stiprinti visuomenės supratimą, kas iš tiesų daro įtaką psichinei būsenai ir kokiais būdais ją galima sąmoningai gerinti.
Didelį žmonių susidomėjimą savijautos tema patvirtina ir tai, kad sutrumpintas NSI testas internete jau atliktas daugiau nei 100 tūkst. kartų – jį užpildę žmonės sužino, kaip jaučiasi, palyginti su šalies vidurkiu, ir kas galėtų padėti jaustis geriau“, – pranešime spaudai sako Eglė Laskauskaitė, vaistų žinovė „Eurovaistinėje“.
Dalį laimės iš tiesų paveldime – bet tik mažą
Pasak dr. V. Dirsės, psichinės savijautos paveldimumą mokslas tiria jau seniai, dažniausiai lygindamas identiškus (monozigotinius) ir neidentiškus (dizigotinius) dvynius. Skirtingai nei kai kurių fizinių ligų atveju, kai paveldimumas siekia 70–90 proc., subjektyvios gerovės – laimės ir pasitenkinimo gyvenimu – paveldimumas yra vidutinis.
„Didžiausios iki šiol atliktos analizės, apėmusios beveik 56 tūkst. žmonių, rodo, kad bendras gerovės paveldimumas siekia apie trečdalį – maždaug 30–40 proc. Tad tai nėra nei nulis, nei lemtis. Verta įsidėmėti: didžiąją dalį to, kaip jaučiamės, paaiškina ne genai“, – sako genetikas.
Ir kiti tyrimai yra parodę, kad nėra vieno fiksuoto paveldimumo skaičiaus – ši dalis kinta priklausomai nuo kultūros, amžiaus grupės. Įdomi detalė, kurią pabrėžia ekspertas, – paveldimumo dalis priklauso nuo to, ką tiksliai matuojame. Kai vertinamas ne momentinis nuotaikos svyravimas, o stabilus, per metus išliekanti laimės sudėtinė dalis, genetinė įtaka pasirodo esanti didesnė.
„Tai leidžia manyti, kad turime tam tikrą genetiškai nulemtą „laimės atskaitos tašką“ (angl. „happiness set point“), į kurį linkstame sugrįžti net po didelių gyvenimo įvykių – tiek džiugių, tiek skaudžių. Todėl po pradinio pakilimo ar nuosmukio dažniausiai grįžtame maždaug ten, kur buvome“, – aiškina jis.
Vieno „laimės geno“ nėra
Dr. V. Dirsė atkreipia dėmesį, kad šiais laikais paklausu ieškoti vieno geno, kuris atsakingas už konkrečią ypatybę. Tačiau geno, atsakingo už laimę, mokslas nerado.
Pavyzdžiui, pastebėtas ryšys tarp MAOA (monoaminooksidazės A geno) ir moterų laimės lygio, nagrinėta 5-HTTLPR (serotonino transporterio geno polimorfizmo) įtaka gyvenimo pasitenkinimui. Tačiau rezultatai – gana kuklūs ir kartais net prieštaringi.
„Nėra vieno laimės geno – veikiau tūkstančiai variantų ir jų kombinacijų, kurie kartu kuria tam tikrą polinkį. Iš įdomesnių mokslinių atradimų verta paminėti tai, kad genetinės sritys, susijusios su laimės pojūčiu, nesutampa su tomis, kurios siejamos su depresijos pavojumi. Vadinasi, laimė nėra tiesiog „depresijos nebuvimas“ – tai galimai atskiras biologinis reiškinys“, – sako žinovas.
Kas gi iš tiesų perduodama iš kartos į kartą?
Pasak genetiko, paveldime ne pačią laimę ar nelaimę, o veikiau temperamento bruožus: nervų sistemos jautrumą, polinkį labiau nerimauti ar, priešingai, lengviau atsipalaiduoti, tai, kaip stipriai reaguojame į stresą.
„Čia slypi dažnai pamirštama gera žinia: žmogus su jautresne nervų sistema iš tiesų gali skaudžiau reaguoti į stresą, bet lygiai taip pat jautriau reaguoja ir į gera – į paramą, artimų žmonių šilumą, terapiją ar gyvenimo būdo pokyčius. Jautrumas veikia į abi puses“, – pabrėžia dr. V. Dirsė.
Ragina nustoti „kaltinti“ genus – svarbiausia visai kas kita
Ilgaamžiškumo mokslo atstovas pabrėžia svarbiausią žinutę – net ir paveldėti temperamento bruožai yra tik savotiškas biologinis diapazonas, o ne fiksuotas galutinis rezultatas.
„Jei paveldimumas siekia apie trečdalį, vadinasi, likusius du mūsų psichinės savijautos trečdalius lemia aplinka, patirtys, santykiai ir kasdieniai įpročiai. Žinomojoje kalboje „paveldimumas“ dažnai klaidingai suprantamas kaip „lemtis“. Tačiau genetinis polinkis nėra nuosprendis“, – sako genetikas.
Žymiai daugiau nei genetika lemia mūsų pačių sprendimai. Miego kokybė, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai ir streso valdymo įgūdžiai turi įrodytą svarbų poveikį savijautai, nepriklausomai nuo genetikos.
Be to, psichoterapija ir sąmoningumo praktikos gali tikrai keisti smegenų veiklą – šis reiškinys vadinamas neuroplastiškumu – net ir tiems, kurie paveldėjo jautresnę psichinę sandarą.
„Svarbiausia – vengti tokių pasakymų kaip „aš tiesiog toks gimiau, nieko nepakeisiu“. Mokslas rodo kaip tik priešingai. Genai gali duoti tik tam tikrą polinkį, bet kaip jis realiai pasireikš, nulemia mūsų kasdienybė“, – apibendrina dr. V. Dirsė.
