Balandžio 2 d. 17 val. Kauno tautinės kultūros namuose (A. Jakšto g. 18, Kaunas) vyks antroji Daivos Vaitkevičienės paskaita „Dangaus sodai“ iš paskaitų ciklo „Durys į baltų dievų pasaulį“.
Mitologė, hum. m. dr. Daiva Vaitkevičienė supažindins su baltų mitiniais vaizdiniais ir atskleis simbolines reikšmes, slypinčias mitiniuose pasakojimuose, dievų paveiksluose ir apeiginėse praktikose. Paskaitų ciklas kaip iš atskirų kaladėlių sudėstys sistemišką baltų mitologijos vaizdą.
Mitų pasakojimas prasideda nuo dangaus – iš čia atkeliauja šviesos dievybės, į čia
iškeliauja mirusiųjų vėlės. Baltai turi itin turtingą dangaus mitologiją, kurios pagrindiniai veikėjai – Saulė, Mėnuo, Perkūnas, Aušrinė, Vakarinė. Danguje matome ir senovinio šviesos dievo pėdsakus; jis drauge su Saulės deive gyvena dangaus soduose, kur taip pat leidžia laiką Saulės dukros ir Dievo sūneliai. Koks buvo baltų dievai ir jų dangiškas sodas praskleis antroji ciklo „Durys į baltų dievų pasaulį“ paskaita.
Pavasarinė paskaitų ciklo dalis skirta baltų mitologijos sąrangai ir pamatinių kosmogoninių elementų – ugnies, vandens ir žemės mitinius vaizdinių reikšmėms. Kokios dievybės valdo ugnį ir šviesą? Kuo skiriasi dangaus, vandens ir požemio vandenys? Kuo remiasi žemės pirmapradžio šventumo idėja?
Prieš keturis dešimtmečius Algirdas Julius Greimas sujudino lietuvių mitologijos pasaulį išnagrinėjęs pasaką apie marių žvaigždę. Jis atskleidė, kad lietuvių grožio, jaunystės ir meilės deivė buvo Aušrinė, kurios šviečiantis pavidalas yra Veneros planeta. Kai Aušrinės žvaigždė iškyla iš marių, tai net Saulė negali atitraukti akių iš susižavėjimo ir vėluoja užtekėti, o vakare ši galinga deivė priverčia Saulę nusileisti ir užleisti jai vietą. Greimo mitologijos tyrimai iškėlė Aušrinę į lietuvių religijos panteoną, kuriame iki šiol ji kuo skaisčiausiai šviečia, skleisdama grožį, jaunystę ir meilę.
Tačiau ryški Aušrinės žvaigždė pritemdė dangų už jos nugaros pasislėpusioms švintančio bei temstančio dangaus deivėms. Žinome jų vardus − Aušra, Žara, Žlėja ir Brėkšta, bet mažai jas pažįstame. Tai deivės, kurios pasirodo šviesotamsoje ir įkūnija pereinamą laiką tarp šviesos ir tamsos.
Pirmoji iš jų, Aušra, yra garsi savo indoeuropietiškomis giminaitėmis. Jos tikra sesuo yra senovės indų vedose minima aušros deive Ušasė (Uṣas). Ušasė − tai Djauso, dangaus skliauto dievo, duktė, o jos sesuo yra nakties deivė Naktos (plg. liet. Naktis). Rytą prieš Saulei užtekant Ušasė atkelia dangaus vartus ir išvažiuoja į dangų savo spindinčiu vežimu, pakinkytu ryškiai raudonais žirgais. Ušasės vardas yra kilęs iš indoeuropiečių žodžio *ausos-, iš kurio išriedėjo sanskrito ucchati ‘švinta’, persų usaiti ‘šviesėja’, lie. aušta, la. aust. Tos pačios kilmės yra ir anglų east, vokiečių Osten ‘rytai’.
Indų Ūšasės ir lietuvių Aušros puseserės yra graikų Eos ir romėnų Aurora. Visų šių deivių vardai yra kilę iš tos pačios šaknies, o jų paveikslai tūkstantmečius išliko tokie patys – kaip giedojo Homeras, tai rausvapirštės ryto deivės, atidarančios švintantį dangų.
Kitaip aušros deivė buvo vadinama slavų kalbose – čia ji Zaria. Į šią deivę kreipiamasi užkalbėjimuose, baltarusiai ją vadina Zaria-Zaranica. Zarios vardas tiksliai atitinka lietuvių žodį žara, kuris reiškia padangės švytėjimą rytą ar vakare. Dažniausia tai rausva, ugninė spalva, plg. žodžius žėruoti, žėrėti, žarija. Šiandien Žemaitijoje ir Aukštaitijoje žodis žara vartojamas kiek skirtingai: žemaičiams yra būdinga vadinti žara ir ryto, ir vakaro žarą, o aukštaičiai dažniausiai žara vadina tik vakaro dangaus švytėjimą. Tačiau gali būti, kad kažkada ryto ir vakaro žaras įkūnijančios deivės buvo vadinamos bendru vardu. Štai baltarusių užkalbėjimuose į Zarią kreipiamasi ne tik vienaskaita, bet ir daugiskaita: „Zory-Zaranicy, Boga pomočnicy“ („Žaros-žarelės, Dievo pagalbininkės“).
Perėjimas iš nakties į dieną ir iš dienos į naktį turi ir daugiau atspalvių; dangus ima šviesėti ryte dar prieš pasirodant Aušrai. Matas Pretorijus XVII a. pabaigoje užrašė tris skirtingus lietuviškus žodžius ryto šviesos kismui iki saulėtekio pavadinti:
Brėkštims – ryto brėkšma, kai debesys pradeda prasisklaidyti prieš dieną;
Priblindums – kai jie persilaužia ir ima šviesėti;
Aušra – ryto žara, kai prašvinta ir saulės tuo tuoj patekės.
Istoriniuose šaltiniuose minimos dvi šviesotamsos deivės, pasirodančios anksčiau už Aušrą, − tai Žlėja ir Brėkšta. Janas Lasickis 1582 m. išleistoje knygelėje „Apie žemaičių dievus“ rašė (tiesa, kiek iškraipydamas): Bezlėja – vakaro prieblandos deivė, o Brėkšta – sutemų deivė. Šiuos žodžius randame ir Lietuvių kalbos žodyne:
Žlėja: temimo ir aušimo laikas, apytamsa: „Žlėja – nei šviesi, nei tamsi, tik aptemusi“.
Brėkšma, brėkštai: prieblanda. Brėkšti: aušti, švisti; temti: „Rytmetį brėkšta“. „Pradeda tamsyn eiti – vakarelis brėkšta“. „Čia aušrą, beje, mūsų akys jau mato pabrėkštant, bet dar neaušo“ .
Nežinia, ar Žlėja ir Brėkšta buvo ta pati deivė dviem skirtingais vardais, ar viena jų reiškė rytinę prieblandą, o kita vakarinę, tačiau neabejotina, kad kadaise lietuvių mitologija turėjo rafinuotą paros laikų mitologiją. Ji primena graikų deives horas („valandas“), kurių paroje būta 12, o keletas jų reiškė rytą ir vakarą: Augė – pirmoji šviesa, Anatolė – saulėtekis, Hespera – vakaras, Dysė – saulėlydis, Arktė – paskutinė šviesa.
