Nėra visuomenės be didvyrių, nėra istorijos nei epo be herojų. Graikų Achilas, babiloniečių Gilgamešas, indų Ardžūna, keltų Kuchulinas ir daug kitų įžymių didvyrių iki šiol jaudina žmoniją. Didvyriai − nepaprasti žmonės, apdovanoti ir globojami dievų ar patys pusiau dievai. Štai šlovingasis Achilas – nereidės Tetidės sūnus, stiprusis Heraklis – Dzeuso sūnus, šviesusis Ardžūna – griausmavaldžio Indros sūnus, nenugalimasis Kuchulinas – dievo Lugo įsikūnijimas. Būdami tikri ar fiktyvūs, žmogiški ar dieviški, didvyriai ir pasakojimai apie juos tampa matu, leidžiančiu pasitikrinti žmogiškąsias vertybes, o didvyrių žygiai ir jų spinduliuojama šlovė nepraranda žavesio ir šiandien.
Epų didvyriai – nepaprastos galios vyrai, dievų apdovanoti narsa ir didžiule fizine jėga, skinantys pergales mūšio lauke ir laimintys asmenines dvikovas.
Tai tūkstantmečius gyvuojantis archetipinis vaizdinys. Nors Lietuvoje neturime išlikusių epinių pasakojimų, tačiau neabejotinas didvyrio mito pavyzdys yra LDK valdovas Vytautas Didysis, tapęs didvyriu dėl karinių ir politinių pergalių, leidusių išplėsti LDK nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvoje Vytautas ne vieną šimtmetį buvo valdovo idealas, o vėlesni kunigaikščiai nurodydavo esantys Vytauto įpėdiniai.
Vytauto šlovė sklido ne tik bajoriškuose sluoksniuose, − jo vaizdinys išliko ir liaudies pasakojimuose, perduodamuose iš kartos į kartą daugiau kaip 500 metų (tiesa, ne lietuvių, o baltarusių ir karaimų atmintyje). Folklore Vytautas įgyja mitinių bruožų, įgyja stebuklingų galių ir netgi milžino pavidalą. Trakų karaimai iki mūsų dienų išsaugojo legendą apie tai, kaip Vytautas išgelbėjo Trakus nuo potvynio. Galvei ir Skaisčiui užliejus Trakus, Vytautas atjojo ant žirgo, o jo žirgas tol gėrė vandenį, kol ežero vanduo atslūgo.
Tačiau fizinė jėga nebūtinai yra didvyrio pagrindinis bruožas. Štai folklore Vytautas gali būti vaizduojamas ir kaip šventasis išminčius. Smolensko krašte užrašyta sakmė pasakoja, kad mirus Lenkijos valdovui neliko kam valdyti šalį. Tuomet buvo paleistas karališkas žirgas, kuris tris mėnesius klaidžiojo, kol surado seną išmintingą žmogų ir jam nusilenkė – tai buvo Vytautas.
Švenčiant Vasario 16-ąją, kyla klausimas, ar mitinių didvyrių rikiuotėje matome Lietuvos signatarus. Ar tuos, kurie pasirašė 1918 m. Nepriklausomybės aktą, 1949 m. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją, 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą laikome ypatingais žmonėmis? Ar jie tapo mūsų didvyriais? Tai žmonės, kurie kaip Vytautas Didysis, siekė Lietuvos laisvės ir didybės, – tik vieni kalaviju, kiti plunksna.
Tačiau signatarai – tai kolektyvinės tarybos, o didvyris turi būti išskirtinis, vienetinis asmuo. Mitas ir čia randa išeitį – iš signatarų iškyla vienas, pats ryškiausias, svarbiausias asmuo, kuris ir tampa mitiniu herojumi. Jis įkūnija visą tarybą − jam priskiriama kolektyvinė galia, o jo žygdarbiais tampa daugelio žmonių mintys ir darbai. Iš 1918 m. signatarų didvyrio vaidmuo atiteko Jonui Basanavičiui, 1949 m. deklaracijos – Jonui Žemaičiui-Vytautui, 1990 m. kovo 11 akto – Vytautui Landsbergiui.
Jonas Basanavičius tapo didvyriu dar tarpukaryje. Ypač plačiai jo mitas pasklido po to, kai Basanavičius liko saugoti Vilnių lenkų okupacijos metu. Kitų valstybingumo aktų signatarų − Jono Žemaičio ir Vytauto Landsbergio mitologizavimas dar tebevyksta, tačiau tuo keliu jau esame toli nuėję. 2009 m. Jonas Žemaitis-Vytautas Seimo buvo pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas TSRS okupacijos metais. Vytautas Landsbergis laikomas simboliniu pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu (jo eitos Aukščiausios Tarybos pirmininko pareigos 1990−1992 m. prilyginamos prezidento pareigoms). Šie iškilūs asmenys reprezentuoja vertybes, už kurias tuo metu buvo kovojama, bei dvasinę galią, kuri vedė į laisvės kovas ir Sąjūdžio mitingus. Mitas, suprojektuodamas laikmetį į didvyrių asmenybes, leidžia mums per asmenis pajusti to meto narsos ir laisvės dvasią, o sykiu ir išgyventi didvyrio archetipą.
Jei liautumėmės rašyti istoriją ir pradėtume kurti epą, Lietuvos šimtmečio valstybingumo istoriją apgiedotume kaip trijų didvyrių (beje, dviejų Jonų ir dviejų Vytautų) žygdarbius. Gal tokia mitinė istorija būtų netgi įtaigesnė, nei šūsnys istorinių dokumentų?
Aš tai dar paminėčiau, greičiausiai buvusi epą apie Neringą ir Naglį. Deja mus jau jis pasiekė kaip legenda, kaip pasaka…
Daiva ėmėsi politizuoti epinę praeitį ir painioti su išpūstu vytautų bei jonų sureikšminimu, ir bruka epiniais pseudodidvyriais, kalba ne apie tautos moralines vertes, o tik pliuralistinę visuomenės sąvoką. Pramanai, kad tik užgožti legendinius karaliaus Mindaugo žygius. Valstybės požiūriu XIX a. pradžioje Dionizo Poškos pateikta tautinę savigarbą gaivinanti legenda, susieta su Baubliu, galingu ąžuolu „miškų karaliumi“ išaugusiu iš kunigaikščio Ringaudo kuokos, kurią šis įsmeigęs į žemę medžioklėje nukovus galingą taurą ir išgelbėjus į pavojų patekusio sūnaus Mindaugo gyvybę. Epinis paprastumas su mitine įtaiga tautinės dvasios pakilumui – Karaliaus įvaizdis susietas su valstybės atkūrimo lūkesčiu, istoriniu suvereniteto sukūrimu.
Lietuvių kuokos buvo nemenkas ginklas, jos buvo gaminamus iš ąžuoliukų, laikytų giliai vandenyje, kad oras nepasiektų. Dėl to jų šaknys tapdavo vos ne deimanto stiprumo. Taigi su tokia kuoka mūsų kariai prakirsdavo net priešo šarvus. Tad padavimas, kad Baublys išaugo iš Ringaudo kuokos visiškai suprantamas. Juolab, kad, kap žinome, pagal Kojalavičių 1236 m. Saulės mūšiui vadovavo Mindaugo tėvas Ringaudas. Tai, kad jam pagal galybę nebuvo lygių, žinome ir iš Eiluotosios Livonijos kronikos. Todėl jo galybės atgarsis yra visai galimas Dionizo Poškos pateiktame padavime. Čia dera atkreipti dėmesį, kad keistoko turinio ir formos sutartis, sudaryta Lietuvos su Volyne, būtent panašu, kad atspindi padėtį Lietuvoje susidarusią Ringaudo netekus. Joje Ringauds neminimas, nors kaip minėta jis vadovavo 1236 m. Saulės mūšiui ir neturėjo sau lygių pagal Livonijos kroniką. Taigi, akivaizdu, kad yra logiška šią sutartį laikyti sudarytą ne 1219 m., kaip nurodyta Ipatijaus metraštyje, o po Saulės mūšio, t.y. apie 1238-39 metus. Juolab, kad istorijos šaltinių moksle yra pripažinta, jog Ipatijaus metračio chronologija yra netiksli arba net yra manoma, kad jos vietomis visai nėra buvę. Tad Ringaudo vadovavimas Saulės mūšiui yra labai tikėtinas, o jo kuokos atminties išsaugojimas, sąlygotas pergalės mūšyje, meninėje Tautos atmintyje yra visiškai suprantamas. Juolab, kad šaltiniai pažymi kuokų naudojimą jame.
Sudarytoje Lietuvos ir Volyne sutartyje yra aiškiai nurodyta 1219-ųjų metų data, kurią pakeisti nepamatuotais pramanais ar tuo, jog Ringaudas nenurodytas sąraše, nereiškia, jog jis buvo nežinomas. Sutarties turinys byloja, jog Lietuvos kunigaikščiai buvo atsiųsti didžio valdovo, kurio valia prilyginta „Dievo paliepimu“. Dargi, devyniolikmečio Mindaugo bei jo brolio Dausprungo dalyvavimas kartu su penkiais vyresniaisiais, greta kitų Lietuvos kraštų kunigaikščių, taip pat rodo Ringaudą buvus didžiuoju kunigaikščiu.
Turime epą – kelioninį. Jis užkoduotas pasakoje “Eglė žalčių karalienė”: kur bekeliautų, kokiuose kraštuose bebūtų, ji visuomet yra žalia, nevystanti, kol pasilieka tėviškėje pas lietuvius prie jūros žaliuoti amžiams. Pasakos variantų yra labai daug. Lietuviškų, pavyzdžiui, surinkti 182 vnt., latviškai – 87 vnt., estiškai – 35 vnt., suomiškai – 4 vnt., vepsiškai – 1 vnt., Rusų Federacijoje – 24 vnt. ir t. t. Variantai turi pasakos surinkėjų @ teisę, visus apibendrino ir sudarė 3 tomų rinkinį iš jų sudarytojas Leonardas Sauka. Žodynėlį sudarė Vitas Agurkis.
Vieną variantą mokslų semantikos pagrindu iškodavus (A. J. Greimas) gavosi, jog Eglė nuo Baltijos jūros nuvyko toli į pietus, kirto pusiaują, apsigyveno buvusios Rodezijos plotuose, pagyveno ir atskirais sustojimais grįžo atgal prie Baltijos. Žaltys čia yra laiko tėkmės simbolis. Eglė, kaip moteris nuo Baltijos platumų buvo baltaveidė, todėl kelionės metu galėjo gyventi tik tinkamose jai klimatinėse sąlygose. Tas sąlygas sudarė ledynmečių ir tarpledynmečių tėkmės periodai, todėl pagal tai ir galima buvo susekti Eglės kelionės laiko trukmę. Tarpas, pasirodė, besiekiąs Homo rhodesiensis (Homo sapiens) atsiradimo Žemės paviršiuje laiką, kas atliepia 160 tūkst. m. atgal momentui.
Mūsų Eglės epas, tęsiant dr. Daivos Vaitkevičienės mintį, prilygsta Achilo, Gilgamešo, Ardžūnos, Heraklio, Kristaus gyvenimo, estų Kalevalos ir kt. herojinių epų pavyzdžiams, todėl džiaugiuosi, kad straipsnyje palietė epo temą. Manau, kad “Girdas” Ringaudo kuokos, ąžuolo ir Baublio pasakojimo prasmę žemaičiuose pagal A. J. Greimą irgi galėtų bandyti tinkamai iškoduoti. Sėkmės!
“Eglė žalčių karalienė” – tai vandens ir žemės (sausumos) pasaulių svetimumas, tai gyvenimo būdų – klajoklinio ir sėslaus gyvenimų kitoniškumas. Vaikų ir savęs pavertimas medžiais – tai žmonių perėjimo prie sėslaus gyvenimo būdo simbolis, kartu tai ir bausmė – išvarymas iš vandens pasaulio. Taip manau. Iš čia – medžio šventumo (gal ir dėl jo degumo) radimasis įsigalint sėsliam gyvenimo būdui.
Kas dėl Gilgamešo, tai ne tik pagal turinį, bet netgi garsiškai jis giminiuosi su lietuvių sakmių milžinas žodžiu. Epuose pradinio garso kitimas yra įprastas, antai, regis, šumerai ar asirai Gilgamešą vadino Bilgamesu. Taigi mūsų sakmių milžino ryšiai su senosiomis Artimųjų rytų kultūromis akivaizdūs.
Saulės Vilnai: dėl sakinio “Vaikų ir savęs pavertimas medžiais – tai žmonių perėjimo prie sėslaus gyvenimo būdo simbolis” mūsų nuomonė sutampa. Tačiau kad “kartu tai ir bausmė – išvarymas iš vandens pasaulio” skiriasi, nes nieko bendra su kelionės laiko simboliu žalčiu čia nėra. Bet, kad parašėte pastabą, dėkoju.
nepatiko, kažkoks lėkštas savaip politizuotas rašinėlis