D. Vaitkevičienė. Auksinė, vandeninė, skraiduolinė

Prieš vykstant į „Vykinto kelių“ ekskursiją po Ignalinos kraštą, į galvą atėjo užkalbėjimo tekstas, 1928 m. Paliesiaus kaime (Ignalinos r.) užrašytas suomių folkloristo Johano Viljos Mansikos (Viljo Johannes Mansikka). Tai vienas keisčiausių ir poetiškiausių užkalbėjimų, naudotas nuo gyvatės įkandimo. Visas užkalbėjimas – ištisinė kreipinių grandinė, gražiai poetiškai suritmuota:

– Kvietkinė pakvietkinė,
Auksinė padauksinė,
Sidabrinė pasidabrinė,
Miedinė pamiedinė,
Geležinė pageležinė,
Skraiduolinė paskraiduolinė,
Vaikinga pavaikinga,
Pikta papikta,
Žeminė pažeminė,
Skersai dryža padryža,
Išilgai dryža padryža,
Akele padakele,
Raguoče padraguoče,
Brizgauodege pabrizgauodege,
Skreiduolinė paskreiduolinė,
Žiauna pažiauna,
Undeninė paundeninė,
Juoda pajuoda,
Raudona paraudona,
Pasiimk savo sopulį nuo baltos karvės ir nunešk samanynėn!

Keli užkalbėjimo žodžiai šiandien jau nebelabai suprantami slavizmai: kvietkinė – būdvardis nuo žodžio kvietkas „gėlė“ (kuo čia dėtos gėlės?), miedinė – „varinė“. Visa kita – kaip ir aišku, nors stebina darybinis laisvumas: su tuo pačiu priešdėliu sudaromi ir būdvardžiai, ir daiktavardžiai. Tiksli kiekvieno žodžio reikšmė užkalbėtojai Dudelienei iš Paliesiaus, matyt, nelabai rūpėjo − kur kas svarbiau buvo nurodyti atspalvius, išreikšti gyvatės savybių daugialaipsniškumą – sidabrinė ir pusiau sidabrinė, juoda ir pajuodusi, vandeninė ir povandeninė, žeminė ir požeminė ir t.t.

Lietuvių užkalbėjimams nuo gyvatės būdinga pastanga nusakyti įvairias gyvačių rūšis, nes tik tuomet, kai užkalbėtojas atspėja, kokios rūšies gyvatė yra įkandusi, galima išgydyti ligonį (žmogų ar gyvulį). (Zoologai čia galėtų prieštarauti, teigdami, kad Lietuvoje yra tik viena nuodinga gyvatė – paprastoji angis, Vipera beris.

Tačiau etnozoologinės gyvačių rūšys yra visai kitokios – skiriamos pagal gyvačių spalvas ir atspalvius, gyvenamąją vietą, taip pat kreipiamas dėmesys, ar gyvatė įkando pavasarį iki gegutės kukavimo, ar vėliau, ar ji vaikinga ar ne ir t.t.). Jei gyvatė vaikinga, reikia užkalbėjimą kartoti 3×9 kartus, nes tokios gyvatės nuodai ir gėlimo galia yra nepaprastai didelė, – tai ne tik jos, bet ir visų gimsiančių gyvačiukų nuodai. O jei užkalbėtojas neįspės, kokios rūšies gyvatė įkando, viskas nueis perniek. Todėl buvo užkalbėtojų, kurie apsidrausdami įvardydavo tiesiog visą gyvačių aibę: „Jūs esat trejos devynerios, vardus jūsų žinau, nei vienos nebijau! Cenge ange, nedaryk nieko!“

Tačiau Paliesiaus užkalbėjimas kitoks. Jis vardina daugelį galimų gyvatės savybių. Pirmiausia spalvas, jas prilygindamas metalų rūšims. Taip nusakomas gyvačių odos žvilgesys, šaltumas, skaudus gėlimas, tarsi įpjovimas aštria geležimi. Užkalbėjime minimas auksas, sidabras, varis, geležis. Nepamirštama nurodyti ir skirtingas spalvas bei odos raštus – juoda, raudona, išilgai dryža, skersai dryža. Įvardijamos buveinės – žemė, vanduo, būdingos savybės ir būsenos – pikta, vaikinga. Skiriama dėmesio kūno dalims – akys, žiaunos, uodega. Galiausiai, keli keisti dalykai, lyg ir nebūdingi gyvatei – ragai, skraidymas, gėlės…

Tačiau kaip tik šiose mįslingose detalėse ir slypi užkalbėjimo raktas – jame kalbama ne apie skirtingas gyvačių rūšis, o apie ypatingą, iš sakmių žinomą mitinę būtybę – gyvačių karalių (ar greičiau, karalienę, nes gyvatė vaikinga). Kaip pasakojama mitologinėse sakmėse, ši būtybė – gyvačių valdovė ar dievybė – turi ant galvos ragus arba raudoną gėlę (tai jos karūna). Ir ji juda ne šliauždama, o šuoliuodama stačia, tarsi skrisdama! O kartais netgi turi sparnelius.

Tad šis užkalbėjimas yra ne šiaip gydymo formulė, o malda, kuria kreipiamasi į gyvačių valdovę. Kreipinių grandinė sukuria gyvatės, turinčios daugybę savybių ir jas nuolatos keičiančios mitinį vaizdinį. Tokie kreipiniai ir epitetai, nusakantys dievybės išvaizdą, savybes, būdą, veikimą yra būdingas lietuvių senųjų maldų bruožas. Taip, pvz., kreipiamasi į jauną Mėnulį, jį aukštinant kaip šviesų dievaitį, dangaus karalaitį. Paliesiaus užkalbėjimo poetinė sandara išsaugojo maldą, kuria gyvačių dievybės meldžiama „pasiimti sopulį“ (t.y., padaryti, kad nuodai nustotų veikę). Kad tai įvyktų, reikia išaukštinti visas jos dieviškas savybes…