R. Jasukaitienė. Sakmė apie „plechavičiuką“ Steponą

Šiemet vasario 16-ąją minėsime 75-ąsias Vietinės rinktinės, kurią organizavo Povilas Plechavičius, metines. Ar minėsime? Ar prisiminsime, kad dar vienas kitas „plechavičiukas“, kaip jie save vadino, tebėra gyvas ir vertas mūsų dėmesio.

Generolo Povilo Plechavičiaus veikla tiek istorikų, tiek ir paprastų žmonių vertinama nevienareikšmiškai. Vieni jį vadina vaduotoju iš bolševizmo jungo, kiti kaltina susitepus civilių lenkų krauju, nors iš esmės tai buvo Armijos Krajovos brigados kariai. Lietuvos vietinės rinktinės pasirodymas Rytų Lietuvoje turi svarbią istorinę reikšmę – ji sužlugdė lenkų pastangas atgauti trečdalį 1920 m. smurtu okupuotos Lietuvos teritorijos.

Prastėjant Vokietijos reikalams Rytų fronte, naciai panoro organizuoti lietuviškąjį SS dalinį. Nepavykus to padaryti, jie griebėsi sankcijų: taip žymūs inteligentai buvo kaip įkaitai ištremti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, jaunimą gaudė darbams į Vokietiją. 1943 metų rudenį vokiečiai vėl prabilo apie lietuviškojo SS dalinio organizavimą. Mūsų kariškiai sutiko organizuoti karinį dalinį, kuriam vadovautų lietuviai karininkai ir kuris gintų Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos. Taip gimė Vietinė rinktinė, kuriai vadovauti sutiko generolas Povilas Plechavičius.

1944m. vasario 16-ąją generolas per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą: „Aš kviečiu jus visus, mieli kariai, ryžtingai ir vieningai imtis darbo. Garbingo Lietuvos kario dvasia teatgimsta mumyse!“ (Iš gen. P.Plechavičiaus kalbos). Vokiečių nuostabai, į generolo kvietimą jaunimas atsiliepė labai entuziastingai. P.Plechavičius pasižadėjo, kad jo daliniai veiks tik Lietuvoje. Kai generolui buvo užsiminta, kad vokiečiai jį gali apgauti, jis atsakė maždaug taip: „Jei man pavyks įvykdyti savo planus, būsiu atlikęs naudingą darbą Lietuvai. Jei mane naciai nužudys – didvyriu įeisiu į tautos istoriją“.

Į Povilo Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę tarnauti atvyko ir žemaitis, kilęs nuo Akmenės, Steponas Taškus, kuriam šiais metais sukanka 99 -eri.  Apie šią neeilinę asmenybę noriu papasakoti plačiau.

Steponas Taškus pasaulį išvydo 1920 m. rugpjūčio mėnesį. Vaikystė prabėgo Žemaitijoje, Akmenėje. Kai Stepukui ėjo septinti metukai, mirė mama, o 16 metų tapo visiškas našlaitis – mirė ir tėvas. Priglaudė tėvo brolis, kuris prie Akmenės turėjo ūkį. Mokykloje mažajam Stepukui sekėsi matematika, bet gaudavo pylos už rašybos klaidas. Steponas, baigęs keturis skyrius, išėjo karvių ganyti – į mokslus nebuvo už ką eiti.

Steponas Taškus prisimena, kaip Akmenėje gyvendamas buvo įstojęs į Šaulių organizaciją. „Pasisiuvau uniformą, labai norėjau dalyvauti Šaulių šventėje Kaune. Ėjo 1938-ieji. Tai buvo paskutinė šventė laisvoje Lietuvoje. Prisimenu, išrikiavo mus po keturis gretoje. Pradėjom nuo Sporto halės ir žygiavom į Aleksoto aerodromą. Vienas mūsų rinktinės galas dar buvo prie Halės, o kitas jau Aleksote. Tai tiek mūsų buvo“, – neslepia pasididžiavimo S.Taškus.

„Kai užėjo rusai, – pasakoja toliau, – buvau pašauktas į „vajenkomatą“. Tyčia palikau pasą namuose. Kai pašaukė mane, sakau: „Pasą palikau“. Politrukas pradėjo šaukti, rėkti, rankom skeryčiotis, girdžiu tik „mat, mat“ Kokie čia vardai? – galvoju. Rusiškai dar tuo metu nelabai supratau. Vertėjas manęs klausia, kaip aš galėjau be paso ateiti. Sakau, aš čia netoli gyvenu, tai galiu nubėgti atsinešti. Kai išėjau, tai jau nebegrįžau. Pamačiau, kokia čia kariuomenė: nei „pagonų“, nei žvaigždučių, kepurės su bokšteliais“.

Paskui atėjo kiti „vaduotojai“ – vokiečiai. Vietinės rinktinės padaliniai buvo organizuojami ir kituose miestuose: Vilniuje, Marijampolėje, Varėnoje. Kaip ir buvo tikėtasi, naciai bandė apgauti generolą Plechevičių. Supratęs vokiečių užmačias, jis spėjo duoti įsakymą dalinių vadams nepaklusti nacių reikalavimams ir VR karius paleido. Generolas P. Plechavičius nesulaužė duoto pažado veikti tik Lietuvos teritorijoje ir ginti Tėvynę. Tų pačių metų gegužės 15 d. VR vadovybė buvo areštuota, P.Plechavičius pateko į vokiečių konclagerį, tačiau nebuvo sušaudytas. Baigiantis karui pateko į Vakarų sąjungininkų zoną, o vėliau išvyko į JAV.

Koks likimas ištiko VR dalinius? Vilniuje, Aukštuosiuose Paneriuose, naciai sušaudė 86 „plechavičiukus“, dar apie 3 tūkstančius išvežė į Vokietiją darbams. Tokie susidorojimai vyko ir kituose miestuose.

Paradoksas: šie vyrai kovojo prieš sovietų okupantus, o sušaudė juos vokiečiai. Išvada: laisvas žmogus pavojingas visiems užkariautojams. (O gal ir savai valdžiai?)

2004 metais Paneriuose atidengtas paminklas Vietinei rinktinei. (Iš viso į gen. P.Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę buvo užsiregistravę per 20 tūkstančių savanorių! ) Dėl šio paminklo Varšuvoje buvo kilęs nemažas skandalas, mat buvo įžeista Armijos Krajovos veteranų organizacija.

Rusų frontui artėjant prie Lietuvos, Steponas Taškus nepabėgo į Vokietiją. Sugrįžo į namus. Jau buvo vedęs, turėjo sūnų ir dukrą. Netrukus pajuto, kad yra persekiojamas. Karas dar nebuvo pasibaigęs, sovietai gaudė vyrus ir siuntė į frontą. S.Taškus svetima pavarde (užteko turėti kito žmogaus vardu išduotą pažymėjimą!) pasitraukė į Rokiškio apskritį. Tačiau netrukus buvo suimtas. Iš pradžių uždarė į Rokiškio kalėjimą, o netrukus pasiuntė į kariuomenę: karo „mėsmalė“ laukė naujų aukų. S.Taškus sako norėjęs pabėgti, bet naujokus labai akylai saugojo, tad tokios progos neištaikęs. Šančiuose visus išrikiavo, suskaičiavo ir uždarė į vagonus. Pasigirdo kalbos – veža į Brenską. Visą tarnystę sovietų armijoje Taškus išbuvo svetima pavarde. Pavojus dvigubas: jei kas būtų išsiaiškinęs šį faktą, būtų apkaltinęs „špijonavimu“. Tada jau be jokio teismo – sušaudymas.

O Brenske siautė šiltinė. „Susirgau šiltine. Paguldė mane į ligoninę. Jau buvau taip nusilpęs, kad nė dviejų pagalių negalėjau panešti. Bet šiltinė mane išgelbėjo nuo fronto. Kai pasveikom, iš tų „likučių“ suformavo kitą ešaloną – buvom paruošti Japonų frontui. Bet amerikonai numetė atomines bombas ir japonų frontas baigėsi. Nebeturėjo kur mūsų dėti. Išlaipino Tambovsko apskrity, netoli Mičiurinsko. Aplink miškai, jokios gyvos dvasios, – pasakoja Steponas toliau savo gyvenimo istoriją. – Visi pradėjo kalbėt, kad mus sušaudyti veda. Pakilo baisi panika. Gūdi naktis. Jokio žiburėlio. Visi alkani, nė dienos davinio negavę. Priėjom „zemliankas“ (žemines), gal Napoleono laikais statytas. Išgriuvusios, žemės byra. Čia, sako, nakvosit. Aikštelėj susikūrėm laužą. Pasklido kalbos, kad karininkų davinio duos. O mūsų visas ešalonas! Šiaip taip sulaukėm, kol mūsų vagonui eilė atėjo. Įpylė kažkokios pliurzos, miltų su vandeniu pamaišę. Ir tai tik po samtelį. Nuo tokio maisto tik dar labiau valgyt užsinorėjom. Gurgančiais pilvais laukiam ryto – kas čia bus“ – Stepono Taškaus  kalbai netrūksta vaizdumo, lengvos ironijos.

Ir kas gi buvo kitą rytą? Išrikiavo vyrus ir klausia, kas ką moka dirbti – reikėjo tas sugriuvusias žemines „remontuoti“, naujas statyti. „A ty budeš pečku tapit“ (O tu kūrensi krosnį), – parodė į mane majoras. Dairausi, kur ta krosnis, žiūriu – tarp dviejų medžių – kartis, ant tos karties katilas pakabintas. Na, neprapulsiu, pagalvojau. Man iš to katilo vis tirščių įpils. Aš tą katilą kūrenu, o man malkas kiti kareiviai neša“.

Karui pasibaigus, į tas suremontuotas žemines ėmė vežti mobilizuotus kareivėlius iš fronto, tuos, kurie nuo Maskvos iki Berlyno buvo nuėję. Gerai, kad iš jų buvo ginklus atėmę, kitaip tie „frontavikai“ būtų visus ištratinę. Tai buvo Žukovo armija. Jiems Žukovas buvo pažadėjęs, kad kai sugrįš į Rusiją, panaikins „kolchozus“… Tai, kad sovietai nesigaili nė savų, Steponą sukrėtė labiausiai. Daugelį tų, kurie karą buvo laimėję, sugrūdo į lagerius, kalėjimus, aršesnius – sušaudė.

Dar tarnaujant Mičiurinske kareivius siųsdavo dirbti į kolūkius. Ten buvo likusios vienos moterys su vaikais, vyrai išsiųsti į frontą. Pustuščiuose, piktžolėmis apžėlusiuose laukuose – skurdas, badas. Moterys sėdavo vikius (tik tokių sėklų teturėjo), iš jų kepdavo duoną – „lepioškes“, blynus. Steponas su draugu buvo pasiųstas sodinti bulvių. Vienas prakasa duobutę, kitas įmeta bulvę. Nei arklio, nei plūgo. O vaikai žiūri alkanom akelėm, gaudo kiekvieną kareivių kąsnį. Steponas pasiūlė draugui: „Parneškim bulvių“. Iškasė duobutę, kai niekas nematė, užkasė pusmaišį bulvių, pažymėjo vietą, o naktį išsikasė ir parnešė moteriškei. Toji iš pradžių išsigando, vis klausė, ar niekas nematė: už kolūkio turto grobstymą grėsė kalėjimas. Kai patikino, kad niekas nematė, moteris puolė rankas bučiuoti – niekaip negalėjo už tas bulveles atsidėkoti. „Ar ir pas jus kolchozai?“ – paklausė. – Jei kolchozai susikurs – tai prapuolę“.

Karui pasibaigus, Steponas Taškus sugrįžo į namus, tačiau tuoj pat buvo areštuotas: už dalyvavimą Šaulių organizacijoje ir tarnybą Plechavičiaus armijoje – 10 metų kalėjimo ir 5 tremties.

„Ar visą bausmę ir išbuvote?“ – klausiu S.Taškaus. „Visą. Jokios amnestijos. „Tėvelis“ Stalinas dar buvo gyvas, tad jokių palengvinimų mano daliai neteko“.

Steponui sunku būtų išvardinti visus kalėjimus, kuriuose jam teko kalėti, dar sunkiau išpasakoti visus patirtus vargus ir išgyvenimus, nuoskaudas ir patyčias. „Pirmiausia mane uždarė Mažeikių kalėjime. Ten mane tardė. Liudijo du girtuokliai, akyse manęs nematę. Už butelį tokie galėjo paliudyti bet ką. To pakako, kad būčiau nuteistas. Po to nuvežė į Šiaulių kalėjimą. Ten teko vienoje kameroje su kunigu A.Svarinsku ir Kaišiadorių vyskupu Labuku (vardo nepamenu) sėdėti.

Sovietai ypač šlykščiai tyčiojosi iš kunigų. Kai išvesdavo mus pasivaikščioti, kriminalinės kalinės provokuodavo juos, rodė pačius nepadoriausius ženklus. Būdavo šlykštu viską matyti ir nepasakyti aštresnio žodžio“.

Iš savo motinos pasakojimų (ir iš kitų kalinių užrašytų prisiminimų) žinau, kad patekęs į kalėjimą, žmogus iš karto būdavo nuasmeninamas: kalinys teturėjo registracijos numerį, kurį nešiodavo ant kalinio rūbų ir iš priekio, ir ant nugaros. Net kaliniui mirus, į užkastą vietą (laidojimu to nepavadinsi) įsmeigdavo lentelę su numeriu. Todėl po daugelio metų, kai jau artimieji galėjo parsivežti palaikus, buvo nebeįmanoma jų identifikuoti, nes dažnai tai būdavo bendras kapas, tiksliau – griovys, į kurį versdavo išrengtus lavonus. Savo numerį S.Taškus prisimena ligi šiol – Ž708. Jis įaugo į kūną ir kraują. „O kad beišeisime iš tų lagerių, vilties buvo mažai“, – prisipažįsta Steponas.

Pirmiausia juos išvežė į Kareliją netoli Murmansko. „Atvežė į tą lagerį, kuriame kartu su politiniais kaliniais laikė ir kriminalistus. Lagerio viršininkai, susitarę su tais žulikais, leido apiplėšinėti politinius. Atvežę netoli Murmansko mus dar vedė per miškus, kai kurie dar turėjo iš namų maisto, kokį šiltesnį drabužį. Atėjus prie lagerio sienos, mus pasitiko kriminaliniai, ėmė nurenginėti vyrus. Mačiau, kaip vieną papjovė dėl apsiausto. Mane jau buvo nurengę, likusios tik kojinės, megztinį perplėšiau pats, kad jiems netektų, buvau užsivilkęs tik karišką rubaškę (marškinius). Vienas priėjo, išsitraukė peilį, galvoju, ką dar iš manęs atims? Liepė nusiauti kojines, o paskui su tuo peiliu nurėžė rubaškės sagas… Tyčiojosi iš mūsų, nes viršininkai jiems leido. Tada ir mūsiškiai ėmė organizuotis, nes supratom – išpjaus. Bet vis tiek, kol neatskyrė politinių kalinių nuo kriminalistų, būdavo daug šiurpių dalykų. Ne kartą iš po nakties rasdavo kokį politkalinį perrėžta gerkle – niekas nesiaiškino priežasties“, – pasakoja šiurpius išgyvenimus buvęs „plechavičiukas“, kaip mėgsta save įvardinti Steponas Taškus.

Karelijos lageryje Taškui teko kalėti metus. Po to politinius kalinius atskyrė nuo kriminalinių, sukišo į traukinį ir išdangino visai į kitą Rusijos kraštą – Norilską. Norint pasiekti Norilską, teko plaukti laivu. Norilske siautėjo baisūs vėjai – uraganai, nešdami anglių dulkių debesis. Užėjus tokiems „angliniams“ viesulams, nebebūdavo matyti nei žemės, nei dangaus. Steponui Taškui su kitais kaliniais kasyklos viršuje teko stumti vagonėlį su anglimis iki traukinio, kuriuo tą anglį išgabendavo.

Kartą, tokiai audrai užėjus, Steponas su kitu tokiu pat kaliniu nusprendė vagonėlį „pakišti“ ateinančiam traukiniui. Apverstas vagonėlis sukėlė avariją, mašinistas nebespėjo sustabdyti traukinio, ir vagonai su anglimi nuvirto ant šono. Kelias dienas vyrams šachtoje nereikėjo dirbti, nes nebuvo kur pilti anglies. Už tokią „klaidą“ Taškų nugrūdo į šachtą. Sąlygos ten buvo baisios, niekas nesirūpino žmogaus saugumu, nebuvo dienos, kad kokio kalinio neužgriūtų. „Pagalvojau, – sako Steponas, – kad iš ten gyvas vis tiek negrįšiu, tai kam dar dirbti. Neisiu, sakau, ir viskas. Už nepaklusnumą gavau 7 dienas karcerio. Kai išbadavusį  savaitę mane paleido, jau vos bepaėjau. „Na, ar dabar dirbsi?“ – klausia prižiūrėtojas. „Dabar tai tikrai nedirbsiu, vis tiek greit mirsiu“, – atsakiau. Aha, jeigu taip, tai dar 7 paras pridėjo. Pasigailėjimo neprašiau, netikėjau, kad gyvas beišeisiu. Pats iš to karcerio jau nebeišėjau – vyrai nešte išnešė, bet į šachtą manęs nebevarė. Norilske oras retas, netinkamas mano plaučiams – sirgau tuberkulioze. Man ir pačiam keista, kaip su tokia sveikata perėjau visus tuos pragaro ratus“, – baigia pasakojimą Taškus apie vieną kalėjimo etapą.

Kai Steponas Taškus ir kiti jo nelaisvės draugai perėjo į kitą „pakopą“, – tapo tremtiniais, taigi, sąlyginai laisvais žmonėmis, atvyko „kupčius“ – kolūkio pirmininkas rinktis juos į kolūkį darbams. „Aš tai į kolchozą neisiu,“ – nusprendžiau. Prie manęs dar vienas lietuvis prisišliejo. Žinok, sakau, čia reikia užsispyrimo. Jei ištiši – nieko nepasieksim, – pasakoja toliau Steponas. – Komendantūroje mus išvadino banditais, kad nenorim kolūkiams padėti. „Vežkit mane atgal į lagerį, o į kolchozą aš neisiu“, – užsispyriau. Mato, kad mūsų neįbaugins, liepė nešdintis kur norim, bet kiekvieną rytą turim toje komendantūroje prisiregistruoti. Jie gudrūs, galvoja, ne kažin kur nueisit, išalksit ir patys į tą kolūkį atšliaušit. Bet mes gavom darbą – baržas iškrauti. Kiekvieną rytą, kaip liepta, užsiregistruojam. Mato komendantas, kad mudu ne blogstam, o dar ir atliekamų turim. Nusipirkom kostiumus, šlipsus (kaklaraiščius) pasirišom ir atėjom vieną dieną šitaip pasipuošę. „Nu ir banditai!“ – nusikeikė mus pamatę. O jie tikėjosi, kad mes išbadėję imsim vagiliauti, ir mus vėl pasodins“.

Dar būdamas kalėjime, Taškus gavo žinią, kad netikėtai mirė žmona. Vaikai liko visiški našlaičiai, juos prižiūrėjo žmonos mama. Per visus tuos 15 metų Steponas neturėjo galimybės pamatyti savo vaikų. Kai grįžo į Lietuvą, jie jau buvo suaugę. Lietuvoje buvusių politinių kalinių  neregistravo, o neprisiregistravusių nepriimdavo į darbą. Daugelis apsigyveno Kaliningrado srityje arba Latvijoje – vis arčiau namų. Garliava buvo kažkokia išskirtinė žemė, priglaudusi nepageidaujamą „elementą“. Garliavoje apsigyveno ir Steponas Taškus – užsispyręs žemaitis, niekad neišdavęs savo politinių pažiūrų anei žmogiškųjų vertybių.

Sąjūdžio metais (o dar ir prieš Atgimimą) S.Taškus su kitais aktyvistais garliaviečiais ragino žmones burtis, vienytis, kvietė į mitingus, tremtinių susirinkimus. Jis buvo vienas iš tų, kurie Sausio 13-osios naktį gynė Seimą. Jokia šventė, partizanų paminklų šventinimas ar palaikų perlaidojimas nėra be jo apsiėję. Per visas šventes, prisimenu, Steponas nešdavo Trispalvę. Jam nebūdavo sunku keletą valandų išstovėti šaltyje ar sausakimšoje salėje, nes tai – jo iškovota vėliava… 2004 m. Vasario 16-ąją, minint P. Plechavičiaus suorganizuotos Vietinės rinktinės įkūrimo 60-ąsias metines, S.Taškus buvo apdovanotas Savanorio ordinu.