Pirmoji lietuvių pilis į rytus nuo Skalvos paminėta XIII a. vid., bet tiksli vietovė neįvardinta. Manoma, kad minima pilis stovėjo būtent ant Bišpilio (kitaip Višpilio ar Viešpilio) piliakalnio Jurbarke. Todėl jis dar vadinamas ir Jurbarko piliakalniu. Įmanoma, kad pilis čia jau buvo gerokai iki kryžiuočiams pasirodant – XI a. o gal net ir anksčiau.
Anot istorikų, pilis buvo dalimi panemunės fortifikacijų. Ordinui užkariaujant Prūsiją, Nadruvą ir Skalvą, XIII–XIV a. sandūroje lietuviai palei Nemuną esančius piliakalnius stiprino ir ruošė gynybai. Buvo sustiprinti piliakalniai, ant jų statomos naujoviškesnės pilys. Jas statė maždaug kas 10 kilometrų.
Tiesa, pilys vis dar buvo medinės. Tačiau jose jau buvo nuolatinės įgulos – nedidelės, 80–120 žmonių. Kad neprarastų kovingumo, įgulos nuolat buvo rotuojamos. Taip buvo sustiprintas ir Bišpilio piliakalnis.
Dalis istorikų argumentuoja, kad būtent ant Bišpilio stovėjo Kolainių pilis.
Jei šaltiniai tikslūs, tai Kolainių pilį kryžiuočiai puolė prieš lygiai 735 metus – 1290 m. balandžio 23 d.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ apie Kolainių puolimą rašė
„1290 Viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23 d.), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų.
Pilyje buvo vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.
Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti.
Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.“
Anot kronikos, 1291 metais, vasario 2 dieną, Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas su daug brolių ir apie 1500 vyrų, žygiuodami pro Kolainius, pamatė, kad ši pilis nėra saugoma ir ją sudegino.
Piliakalnis pradėtas tyrinėti XIX–XX a. sandūroje. Rasta III–VIII a. keramikos dirbinių, toliau nuo piliakalnio – IX–XIV a. kitokių radinių. Dalis radinių saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose.
Daugiau apie Lietuvos karo inžinerijos įdomybių sužinoti ir pamatyti galima parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“. Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Ieškant vietos kur buvo Kolainių pilis, tai, beje, Dusburgo yra paminėta, kad 1290 m. pulta Kolainių (Colayne) pilis buvo už Bisenos pilies, kurią Ordino magistras su kariuomene užpuolė ir sudegino 1283 metais ir su didžiausiu grobiu grįžo atgal. Be abejonės Lietuvos istorijos koncepcijai yra labai svarbu šių pilių buvimo vieta. Tačiau istorikų tai nėra tinkamai patyrinėta iki šiol. Kolainių tapatinimui su Bišpiliu (Jurbarkas) nėra jokio faktinio pagrindo. Ne ten tuo metu Lietuva vedė kovas. Po Traidenio valdymo Lietuvos nuo Kauno į Vakarus mažai buvo telikę. Lietuva Butegeidžio – Vytenio laikais kartu su Volyne (Slonimo, Volkovysko perleidimas jai) ėjo prieš Lenkiją ir Mozūrus. Ordinas talkindamas Lenkijai karine jėga jau 1283 m užpuldama Bisenos pilį pradėjo karą prieš lietuvius ėmė puldinėti Lenkijos pasienyje išsidėsčiusias Lietuvos pilis ir sritis, t.y. naikinti lietuvių materialius karo resursus. Taigi Kolainių ir Bisenos pilys (sritys) turėjusios būti arčiau Lenkijos (Mozūrų) sienos – Pietiniame Lietuvos pakraštyje.
Iš Mindaugo laikų yra žinomos Veisėjų ir Dainavos sritys, kurias karalius Mindaugas krikšto proga buvo dovanojęs Ordinui. Veisėjai yra tarp daugelio ežerų, o Dusburgui aprašant Bisenos užpuolimą yra pasakyta, kad kariuomenė prie jos priėjo ledu. Tai viena. Antra, Veisėjai – laikomas jotvingišku pavadinimu, kuris pagal žodžių darybą tapatus galimai lietuviškai formai Veisėnai, o ši paslavėjusiai (pamozūrėjusia) Bisena žodžio formai. Tokiu atveju 1283 m. sudeginta Bisenos pilis kalbiškai tapatintina su Veisėjų pavadinimu. Kadangi Dusburgo kronikoje minima, kad Kolainių pilis buvo už Bisenos, žiūrint nuo Ordino valdų, tai tokiu atveju Kolainių pilies ieškotina nuo jos kryptimi link Druskininkų. Kronikoje sakoma, kad Kolainių pilį gynusiai 120 elitinių karių grupei vadovavo Sūrminas. Tokiu atveju ir pagal vardą Surminas galima Kolainius sietu su Druskininkais – druska juk sūri. Beje, ir šiais laikais Suraučiaus pavardė sutinkama būtent Druskininkuose. Gi Kolainių pavadinimą galima būti tapatinti su nuo Druskininkų link Liškiavos einančio kaimo Gailiūnai pavadinimu, kuris giminiuotinas su prie Veisėjų esančio kaimo Kailiniai pavadinimu (G/K – tarminiai skirtumai). Su Druskininkų- Varėnos – Alytaus Dzūkijos kampu sietinos tokios pavardės kaip Kaliūnas, Kalanta, kildintinos iš liet. žodžio kalas – “margas”. Gi su kalas – „margas“ šaknimi gali būti giminingas ir Kolainių – Margainių pilies pavadinimas.
Manau, kad išdėstyti argumentai yra pakankamas pagrindas Kolainių ir Bisenos pilių tyrėjams ieškoti atitinkamai Druskininkų ir Veisėjų vietovėse. Kartu pažymėtina, kad labai tikėtina, jog tuo metu pastatyta nauja Junigedos (Naujapilė) vardu pilis gali būti Lydos arba Krėvos pilis.
Šias mintis skiriu 735 metų Kolainių pilies gynimo vado Surmino ir rinktinių lietuvių karių gynusių Lietuvos žemę jam vadovaujant paminėjimui.
Rašant tokias mokslines hipotezes, manau, verta pasirašyti tikru vardu.
Manau, Vilnos teiginius dėl sūr- ar sur- siejimo tik su Druskininkais lengvai paneigia vietovių Anykščių rajone pavadinimai: Surdaugiai, Surdegis, Survilai, Surviliškis, Kėdainių rajone- Sūriškiai, Surviliškis, Raseinių rajone-Surmantai, Survilai.
Petras Dusburgietis savo ‘Prūsijos žemės kronikoje’ rašė Junigedos pilį buvus Veliuonoje, o štai Vilna randa ją Lydoje arba Krėvoje, nepateikdama jokio istorinio šaltinio savo teiginiams patvirtinti.
Na gal ne Dusburgietis rašė, o Baranauskas mano, kad Junigedos pilis buvo Veliuonoje, – pasitikslintumete. Junigedos mūrinės pilies atsiradimo (1291 m.) vieta Lydoje ir kad tokiu bendrinių žodžių pavadinimu galėjo būti vadinta nauja pilis joje yra pakankamai argumentuota visu tekstu. Žinoma, manant, kad skaitytojas iš vadovėlių pats žino apie Lydos pilį.
Gal pirmiausia pasiskaitykit Petro Dusburgiečio kroniką ( nesunku- išversta į lietuvių kalbą), tada ginčykitės ir komentuokit : “532 D.— territorium Junigede, Jer — genant zu Junigêdin; valsčius ir pilis (žr.
paaiškinimus D. III, 244, 1); vėliau, kitose kronikose, jau Veliuona (…247 (240). Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą.Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis Henrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais šimtais vyrų išjojo537 link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo
ginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių, kurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos tikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų….” epaveldas.lt/static/lnb-bucket/C1B0003348849/doc/0005-A702976184D715966FE4B6BAC2699DA7.pdf
Žinote, kad Dusburgiečio kronika neduoda jokio preteksto manyti, kad Veliuona galėjusi būti anksčiau, t.y. 1291 metais vadinta Junigedos vardu. Tai, kad kryžiuočiai, 1292 m. grįždami nuo Junigedos, nusiaubė Oukaym (Aukaimį ar (K)aukainį -(L)aukainį) taip pat nesako, kad Junigeda tai -Veliuona. Su šiuo vardu tapatintinų vietų yra ir Užneminėje. Be to, neaišku iš kur jie rengė žygius, neatmestina, kad iš Mozūrų. Apie kronikoje minimą Biseną (Viseną – Veisėjus) bei už jų esančius Kolainius (Colayne), archeologiškai tapatintinus su Druskininkų senąja gyvenviete jau kalbėjau.
Suprantu, Petras Dusburgietis, kovų su kryžiuočiais liudininkas ir metraštininkas, tamstai ne autoritetas, jūs žinote geriau. Tiesiog aiškeregė 🙂
Aiškiaregė.
Prie tos pateiktos “aiškiaregystės” galiu tik pridurti, kad Kolainių (Colayne) pilies (veikiausiai buvus jau aptvarinės, bet dar medinės) buvimo vieta Druskininkuose patvirtina ir toks kalbinis faktas. Juose į Nemuną įteka upelis vardu Ratnyčia, kuris kalbotyroje vedamas iš liet. žodžio “ratas” šaknies. Užnemunė pripažįstama kalbiškai kaip buvusi jotvingių žemė, o šie kalbiškai priskiriami prūsų gentims. Prūsų “kelan”, rus. “koleso” – liet. “ratas”. Tokiu atveju be abejonės Druskininkuose gyvenantys jotvingiai Ratnyčios upelį vadino jovingiškai (prūsiškai) Kelaine/Kolaine. Šis faktas nepaneigiamai patvirtina, kad Kolainių (Colayne) pilis buvo dabartinių Druskininkų vietoje, veikiausiai vadinamos senosios gyvenvietės vietoje. Beje, nederėtų už gryną pinigą priimti ir tų Dusburgo minimų Kolainių pilies apgulimo faktų, kad “nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo”, buvęs kap lietuvių, o ne kaip užpuolikų kraujas ar tai, kad pradėjus “temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai”. Tai veikiau kryžiuočių pabėgimo gėdos paslėpimas Kronikoje negu tikrovė. Iš tikrųjų, kaip šaltiniai fiksuoja, tuo metu lenkams pamačius atžygiuojant lietuvių kariuomenę kildavo panika. Taigi, manytina, kad būtent panika priešui kilo ir Kolainių atveju, temstant išvydus atžygiuojančią lietuvių kariuomenę – veikiausiai iš netoli esančių pilių, o jų galingesnių žemiau Kauno Lietuva tuo metu dar nebuvo įsirengusi. Šie šaltinių faktai, kad ir netiesiogiai taip pat patvirtintų Kolainių pilies buvimą ne kur kitur, o prie Nemuno Druskininkų apylinkėse. Kad kryžiuočiai ir toliau prieš lietuvius žygiavo ne kur nors Nemuno žemupyje, o Druskininkų vietovėje, patvirtina Dusburgo nurodytas faktas, kad 1291m vasario 2 d. žygiuodami pro Kolainių pilį, radę ją jau nesaugomą, sudegina. Puola Junigedos pilį, akivaizdu, tokiu atveju galėjusią būti netoli Kolainių pilies. Jos paiimti nepavyksta, tai tada sunaikina netoli buvusią “Mederaba” pilį, tikriausiai praleista ‚t‘ tikrame pavadinime Medetroba. Pavadinmas Trobos yra Lietuvos – Baltrusijos pasienyje.
Laisvos Letuvos jau 35 metus renkamai valdžiai terūpi tik šlėktinės (lenkiškos) Lietuvos laikų istoriniai dalykai. Taigi gal Druskininkų meras, Dzūkija, Vilnius imtųsi Kolainių pilies vadovo Sūrmino, jo vadovautos pilies įgulos istorinių žygdarbių įamžinimo Druskininkuose.
Manau, Vilnos teiginius dėl sūr- ar sur- siejimo tik su Druskininkais lengvai paneigia vietovių Anykščių rajone pavadinimai: Surdaugiai, Surdegis, Survilai, Surviliškis, Kėdainių rajone- Sūriškiai, Surviliškis, Raseinių rajone-Surmantai, Survilai.
Argumento visai paneigti neišeina, nes tos pavardės gali būti išplitimo per 700 metų rezultatas. Be to, ir K. Būga yra nustatęs, kad Lietuvoje 12-13 a yra vykęs kalbinis (tarminis) persistūmas iš Pietryčių į Šiaurės vakarus.
Panevėžio rajone esantis Surviliškis yra į šiaurę , Anykščių rajonas su Surdegiu Surdaugiais, Surviliškiu, Zarasų rajonas su Surgedais yra į šiaurės rytus nuo Druskininkų. Jokio kalbinio (tarminio) persistūmimo iš pietų į šiaurės rytus nebūta.
Kolainiai yra ir kaimas Kelmės rajone, tad sieti šį pavadinimą tik su Dzūkija nėra pagrindo.vle.lt/straipsnis/kolainiai/
Sakoma, – viena kregždė – ne pavasaris. Gal taip…
Vilna, kai neturite argumentų, lieka tik patarlės.
Kolainių ieškojimą Dzūkijoje, o ne prie Kelmės ar kur kitur, lemia kaip viena iš aplinkybių – Dusburgo pasakymas, kad jie yra už Bisenos (Veisėnos – Veisėjų, kurie jau minėti Mindaugo dovanojimų aktuose). Be to, – ir tos vietos pasienis su kryžiuočių ordinu, tai kur tuo metu buvo sukoncentruotos Lietuvos ūkinės ir karinės jėgos ir t.t.
“222 (217). Apie Lietuvos pilies, vardu Bisenė, užkariavimą
Brolis Konradas iš Tirbergo, minėtasis Prūsijos žemės magistras, ir daugybė brolių, su
didele kariuomene perėję žiemos metu užšalusį Nemuną ir, įsiveržę į Lietuvos žemę, nuo
ryto iki pietų smarkiai puolė pilį, vardu Bisenė…”( P,Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.Vaga. Vilnius 1985 m.)
Gerb. Vilna, tamstos fantazijos galimai remiasi klaidingomis geografijos žiniomis, Prūsijos žemės magistrui nereikėjo pereiti žiemos metu užšalusio Nemuno,norint užpulti Veisiejus- žygiuojant iš vakarų į rytus, iš Prūsijos per Lietuvą, Nemunas yra už Veisiejų.
Jau Jums – “Švietimui” atsakyti į paskutinę pastabą Alkas.lt neleidžia. Tai va – demokratija…
Betgi metraštininko Dusburgo kronikos tekste, kad Nemunas yra upė ar koks kitas vandens objektas (tokiu vardu lietuviai vadino ežerus, raistus, pelkes) nenurodoma. Taigi kas tas jo “Nemunas” nėra pasakyta. Kadangi per jį kryžiuočių buvo pereita ledu, taigi jis buvęs užšalęs, o tai gali būti Veisėjų ežerai.
Neįsižeiskite, bet panašu, kad tamsta žiūrite į knygą ( Kroniką), o matote špygą- Petras Dusburgietis savo Kronikoje aiškiai rašė , kad Nemunas yra upė, o ne ežeras:” 2. Prūsijos žemės aprašymas. Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios,Lietuvos ir Kuršo..” ( Petras Dusburgietis “Prūsijos žemės kronika” Vaga. Vilnius 1985 m.)
Kadangi galimai tingite perskaityti Kroniką, dar pacituosiu skyrių, kuriame minima Kolainių pilis, Surminas, Nemuno pakrantė ir upės krantas:
“239 (232). Apie brolio Ernekės, Ragainės pilies komtūro, žūtį
Tais pačiais metais, apie šeštines (gegužės 12), brolis Ernekė, Ragainės komtūras,išplaukė, magistro įsakytas, laivais link Lietuvos, norėdamas išbandyti kai kuriasnaujoves, o su juo buvo brolis Jonas iš Vienos ir 25 ginklanešiai. Kai jie plaukė pro jau minėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis, kaip galima būtų apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems — kitokį,galop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais,atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės. Todėl vienas lietuvis, vardu Nodamas, prityręs karys, vėliau, beje, priėmęs Kristaus tikėjimą ir laimingai krikščionimi pasimiręs, pasiėmė šiam reikalui 60 vyrų ir, atėjęs į tinkamą vietą, įsakė visiems netoliese pasislėpti, o pats,apsirengęs moteriškais rūbais, atsisėdo ant upės kranto.Neilgai trukus, kai komtūras,sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu
pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė…”
( P.Dusburgietis. Prūsijos….) Apie ežerus nieko nerašoma.
Dėl to “matymo”, žiūrint į knygą, tai jis toks yra veikiau atvirkščiai – ne mano, o jūsų atžvilgiu. Šiuo atveju kalba eina tik apie tą teksto vietą, kurioje pranešama apie Bisenos puolimo aplinkybes. Taigi metraštininkas kaip specialistas negalėjo nenuodyti, kad pilį užpuolė perėję užšalusios Nemuno upės ledu. Kadangi, kad tai upė, nenurodyta, tai tokiu atveju “nemunas” gali būti pavartotas kaip bendrinis žodis. Lietuvių kalboje “nemunu , nemunais” kaip bendriniu žodžiu yra vadinamos pelkės, raistai, taip pat juo pavadintų yra ir ežerų.
Prašyčiau pacituoti tos vietos teksto originalą. Gali būti, kad vertėjas redakciniais sumetimais (dėl aiškumo) pats galėjo toje vietoje pridėti žodį ‘Nemunas’.
Nejaugi tamsta nesugebate perskaityti ir suvokti sakinio iš Petro Dusburgiečio Kronikos?
“Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios,Lietuvos ir Kuršo..” ( Petras Dusburgietis “Prūsijos žemės kronika” Vaga. Vilnius 1985 m.)
Taigi akivaizdu, kad puolant Bisenos (Veisėjų) pilį Nemuno vardas apskritai neminimas, tik pasakyta, kad prie jos buvo prieita ledu. Taigi Bisena buvo aptvarinio tipo pilis, jotvingių su lietuviais įkurta, tarsi ežerų apsuptoje saloje. Tokiu atveju prie jos buvo galima prieiti tik pasidengus ežerams ledu. Tai ir matome iš Kronikos žinių. Beje, kaip vandenų supama buvo vėliau įrengta Lydos ir kitos pilys.
Petras Dusburgietis rašė, kad Nemunas yra upė-matyt,klydo.Petras Dusburgieris rašė, kad Bisenės pilis buvo už Nemuno,tamsta rašote, kad ne už Nemuno.Matyt, metas ištaisyti Petro Dusburgiečio klaidas ir rašyti teisingą Vilnos kroniką.
Tai kad DI, sėdintis, matyt, kokios “lenkiškos” jėgos partijos serveryje įtupdytas, nepraleidžia tos kronikos.
Taigi Bisenos vieta – Veisėjai, Kolainių – Druskininkai (Ratnyčia), Junigeda – Lyda, be to, 1291 m., Ordinui nepaėmus Junigedos, sunaikintą netoli jos esančią Mederaba (Medetroba) pilį yra pakankamai duomenų tapatinti su Liškiava. Tas suponuoja iš esmės buvus kitokią negu yra dabar skleidžiama Lietuvos padėtį, jos istoriją.
YouTube: ЯЗЫЧЕСКАЯ СВЕРХДЕРЖАВА: взлет и закат Великого княжества Литовского // DEEP SPACE
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – unikali valstybė, jungianti Rytus ir Vakarus, pagonybę ir krikščionybę, tiesą ir fikciją. Išdidūs ir galingi Lietuvos kunigaikščiai sugebėjo sukurti tikrai turtingą, galingą, daugiakonfesinę valstybę „nuo jūros iki jūros“, kurioje pirmykštėse lietuvių žemėse gyveno pagonys. Jie liko ištikimi seniesiems dievams iki XV amžiaus pradžios, likdami paskutine paslaptingųjų pagoniškų baltų sala krikščioniškoje Europoje. Tačiau ar buvo ta liūdnai pagarsėjusi pagonybės krizė, apie kurią mėgsta kalbėti krikščionybės istorikai? Kodėl Lietuva dažnai vadinama „alternatyvia Rusija“ ir kokį vaidmenį Lietuvos didieji kunigaikščiai suvaidino Rusijos žemes? Kodėl tokie vardai kaip Mindaugas, Olgerdas, Gediminas, Keistutis ir Vitovtas sukėlė baimę ir pagarbą savo priešų širdyse? Kodėl Jogaila pakrikštijo lietuvius ir kaip atsitiko, kad galiausiai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio virto Lenkijos karaliumi? Pagaliau, kaip Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, apsuptai priešų, Didžiajame kare pavyko laimėti Žalgirį ir nugalėti Kryžiuočių ordiną, kuris turėjo visos katalikiškos Europos paramą?
Povilai, Vilniaus pilių teritorijoje rasta metalinė plokštė su lietuviškomis runomis ir graikišku įrašu “Algirdos Basileos”- “imperatorius Algirdas”.alkas.lt/2023/09/20/neiminta-misle-valdovu-rumuose/
Atrask Lietuvą:
Pažinę Europą ir apkeliavę egzotiškus kraštus lietuviai ima atsigręžti į protėvių sukurtas vertybes ir jas naujai atranda.
– lrt.lt/radioteka/irasas/2000407239/stulgiu-apylinkes-ir-desiukiskiu-kalavijo-paslaptis?season=%2Fradioteka%2Flaida%2Fatrask-lietuva%2F2025
Apie Kražius ir Stulgius, apie tai, kad Lietuva ne tik istoriją, bet ir turtingą priešistorę turi.
Man širdis sąla , radus lietuviškos kilmės vietovardžius dabartinėje Gudijoje, į rytus nuo tuometės Lietuvos 1920 m. sienos – Antaniški, Skirmantava, Daunary , Baubli prie Minsko, Antoniški prie Polocko, Obuolcy prie Oršos. Šaltiny į rytus nuo Drujos, Pirštuki prie Baranovičių, Mantauty, Jatauty prie Valkavysko. Kita vertus, tikrovė yra rūsti- Gudijos valdžia uždarė paskutines lietuviškas mokyklas Rimdžiūnuose prie Gervėčių, Pelesoje, Uždarytos ir visos lietuviškos draugijos Gudijoje.
O, taip… 🙁 Ypač tiems, kieno tėvai ir seneliai būtent tose, nuo Lietuvos žemėlapio nukirptose ir prie BY žemėlapio prisiūtose žemėse gyveno… Valdžios valia, cerkvės ir mokyklos pagalba ten gyventi likę jų palikuoniai nutautinti, įtikinti, jog jie visada buvo baltarusiai. Chruščiovo laikais teko ten važinėti ir gėrėtis, kokie tai buvo širdingi žmonės, kaip jie, viską metę, puldavo į pagalbą tam, kam jos reikia…
Man regis, maža vien sąlintis, būtina ir reikalauti, kad Paveldo komisija diplomatiniais kanalais kreiptųsi į Baltarusijos valdžią siūlant tuos vietų pavadinimus žymėti užrašant ir lietuvių kalbos formomis.
Taip, iš pradžių bulbašų valdžią pasiunčiam paskui rusų laivą, Vilniuj įkuriam alternatyvią Gudijos valdžią, o paskui, paploninę balsą, prašom atlietuvinti Gudijos vietovardžius. Padėkokit mūsų ,,krikščionims demokratams” ir ,,liberalams”, vykdantiems kominterno užduotis.
Beje, manau, kad kas dėl valdžių vykdomos Lietuvos santykių su Baltarusija strategijos, tai ji veikiau gali būti Lenkijos “kresų” fondų finansuojama politika, naudinga ne tik jai, bet ir Rusijai. Žodžiu, tai “kominterno” nesiekia.
Vykdantys kominterno užduotis (sunaikinti tautas, šeimą ir ,pasaulį seną suardyti”) gali vykdyti ir vietinius užsakymus, jei jie neprieštarauja pagrindinio užsakovo planams.