„XXI amžiuje pastebimai pasikeitė pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybės…“ – teigia mūsų Švietimo ir mokslo ministerija. Ir kaip šio žaibiško pasikeitimo įrodymą pateikė naują lietuvių kalbos ir literatūros sampratą.
Mokyklinio „Lietuvių kalbos ir literatūros“ dalyko pavadinimas reiškiąs lietuvių kalbą ir nebe lietuvių, o visą, visuotinę literatūrą, – tvirtino Švietimo ir mokslo ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šią ypatingai pažangią lituanistikos sampratą parėmė ir pažangi Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Vyriausiasis administracinis teismas šią savaitę buvo taip pat ypatingai pažangus ir savo sprendimu atskyrė lietuvių kalbą nuo lietuvių literatūros, taip atmesdamas iki šiol Lietuvoje gyvavusią tradicinę mokyklinės lituanistikos sampratą.
Būtent lietuvių kalbos ir literatūros vienovės principą XX amžiaus pradžioje įtvirtino pirmieji lietuvių kalbos ir raštijos vadovėliai.
„Stengiaus kiekvieną šiek tiek žymesnį mūsų rašytoją pašaukti kalbos mokymo darbui“, jų tekstais „praplėsti jauno mąstytojo bundančią sąmonę“, – rašė Petras Klimas 1915-aisiais sudarytų „Skaitymų lietuvių kalbos pamokoms“ prakalboje.
„Gyvajam kalbos darbui“ skyrė Mykolas Biržiška „Mūsų raštų istoriją“ – 1920 metais išleistą Lietuvos literatūros vadovėlį.
Per visą sovietmetį niekas nemėgino lietuvių kalbos ir literatūros atskirti.
Jau mūsų dienomis lietuvių kalbos ir literatūros vienovę mokykloje naujais argumentais grindė Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis, Meilė Lukšienė.
Taip, mokyklinei lietuvių literatūrai reikalingi, būtini platūs visuotinės literatūros kontekstai, greta lietuvių ir Lietuvos autorių turi būti nagrinėjami ir geriausi pasaulio rašytojų kūriniai, tačiau jie negali pakeisti pačios lietuvių literatūros, – naiviai buvo įsitikinę šimtmetį Lietuvos mokyklai dirbę humanitarai.
Šią savaitę paaiškėjo, kad toks požiūris atgyvenęs, neatitinkąs per mūsų amžiaus 18 metų jau „pasikeitusių pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybių“.
Visiškos humanitarinės pažangos labui lieka Švietimo ir mokslo ministerijai artimiausiu laiku įtikinti Lietuvoje gyvenančius brolius lenkus, kad mokyklinė „Lenkų kalba ir literatūra“ reiškianti visai nebe lenkų, bet visuotinę literatūrą, ir brolius rusus, kad „Rusų kalba ir literatūra“ mokykloje nuo šiol nebėra dalykas, atveriantis jaunimui rusų literatūrą.
Suplanuotame LT sunaikinime tai tik vienas iš daugelio elementų. Nors yra pakankami daug tikinčių, kai tai daroma kažkokia mistine apsvaigusių LT kosmopolitų iniciatyva, iš nuolatinės veiklos krypties, lietuviškumą naikinančių ir destrukciją kuriančių vektorių kiekio, veiklos mastų ir kitų požymių galime atskirti veiksmingą išorinės jėgos įtaką.
+++
Abejojau, kai būtent šį asmenį skyrė VLKK pirmininku. Deja, jo darbai „Tėvynės labui” visus mano būgštavimus gerokai pranoko… Kaip minės šią pavardę palikuoniai? Kaip Lietuvos gintarėlį į priešingą pusę nunešusį ant delno? Lyginant su juo, Vaišnienė didžiavyrė atrodys?
Kaip galima LIETUVIŲ KALBĄ atskirti nuo LIETUVIŲ LITERATŪROS?! TAI YRA NEDALOMA!
Ir aplamai, kaip galima net diskutuoti apie tai, – kas GYVYBIŠKAI YRA SUSIETA ne PER ŠIMTMEČIUS bet per TŪKSTANTMEČIUS!?
Ar mūsų laikų vadinamieji “lituanistai” yra girdėję apie tai, ką dar prieš beveik 100 metų, mūsų ANTANUI POŠKAI, buvo pasakęs MAHATMA GANDIS:”Taip, žinau LIETUVĄ! Joje žmonės kalba kalba senesne už SANSKRITĄ!?
O ar žino mūsų kalbininkai, kad dar gūdžiais sovietiniais laikais (1956 metais) rusų AKADEMIKAI – KALBININKAI IVANOVAS IR TOPOROVAS buvo PAREIŠKĘ: “RUSŲ KALBA GIMĖ LIETUVIŲ KALBOS POKYČIŲ IŠDAVOJE”!
Tai gal VALIO lituanistai nori visas INDOEUROPIEČIŲ KALBAS, gimusias iš LIETUVIŲ KALBOS, reanimuoti!? :
Beje, p. Zubinai,
o kodėl savo atradimų neskelbiate bent Vikipedijoje? Bent 2-3 kalbomis?
Yra, kas domisi mūsų dievais, kalba ir istorija net ir kituose žemynuose – Š. Amerikos, Azijos salų. Taip plačiau pasėsite savo žinių sėklų.
Visiškos humanitarinės pažangos labui lieka Švietimo ir mokslo ministerijai artimiausiu laiku įtikinti Lietuvoje gyvenančius brolius lenkus, kad mokyklinė „Lenkų kalba ir literatūra“ reiškianti visai nebe lenkų, bet visuotinę literatūrą, ir brolius rusus, kad „Rusų kalba ir literatūra“ mokykloje nuo šiol nebėra dalykas, atveriantis jaunimui rusų literatūrą.
Čia taikliai pasakyta. Kažkodėl, atrodo neatsitiktinai, visa ta „21-ojo amžiaus pažanga“ yra brukama tik lietuviams. Net Lietuvoje esančiose lenkų, rusų mokyklose literatūra yra atitinkamai Lenkijos, Rusijos autorių, o pasiūlymai šiose mokyklose literatūros programas sudaryti kitaip nei Lenkijoje, Rusijoje, įtraukiant ir vietinių autorių yra atmetami.
Tiesą sako Kuolys. Vokiečiui turbūt net mintis nekiltų, kad “Vokiečių kalba ir literatūra” galėtų apimti ir anglų ar prancūzų literatūrą. Jei dabar atsisakom lietuvių literatūros, tai netrukus turbūt ir istorijos?
O prancūzui? Net kokiame mažyčiame kaimelyje? Jam viena tiesa galioja: šioje žemėje mano kalba kalbama, ir čia svarbiausia tai, kas mano tautai svarbu.
Net negaliu patikėti, kad per LRT dar gali išgirsti tokį „akibrokštą pažangai“, kaip
vakardienos „Kultūros savaitės“ komentaras –
lrt.lt/mediateka/irasas/1013708942/kulturos-savaite-2018-12-22-09-05;
(54 min. menotyrinkės Agnės Narušytės komentaras – Šimašius šią „gėdingą praeities šmėklą“, ko gero, šiąnakt per naktį sapnavo, iš patalo šokinėjo),
ir tokios dovanos, kaip irgi vakardienos laida „Atrask Lietuvą“ –
lrt.lt/mediateka/irasas/1013708958/atrask-lietuva-2018-12-22-15-05.
Man atrodo, jog dalis VLKK nutarimų (ar pražiopsojimų), turi būti skelbiami rubrikoje „Repolonizacijai bei nutautinimui – NE!”
VLKK PAGRINDINĖ prievolė – visą laiką stebėti, numatyti ir užkirsti kelią bet kokiam judesiui, (politiniam) sprendiniui, kuris dabar ar ateityje galėtų nuvesti Lietuvą į nutautinimą, o sykiu ir tautos, – kurios paskirtis perimti, įsisavinti, įsisąmoninti ir į ateitį (ateities kartoms) perduoti visą neiškraipytą, sveiką kultūrinį jos paveldą, – išnykimą. VLKK darbas neturi priklausyti nuo besikeičiančių valdžių (lygiai taip pat, kaip bažnyčios nuo politinės valdžios).
Taigi, kieno, jei ne VLKK, prievolė buvo sureaguoti ir ne ginčo tvarka stabdyti panašaus pobūdžio visų pirma ŠMM bei KM (o t. p. ir AM sprendinius ar tyliai „pogrindyje” vykdomus darbus).
Taigi, turime apie tai susimąstyti, kaip padaryti VLKK nuo politinių vėjų bei politinių apsišaukėlių nepriklausomą, – kad jai vadovautų neparsidavę, reikalą išmanantys ir stuburą, o ne sulankstomą metrą jo vietoje turintys! Ir to pasiekti – Tautos vardu.