Č. Iškauskas. Stribizmas: už ką M. Ivaškevičiui skiriama nacionalinė premija?

Kompetentingosios, autoritetingosios apdovanojimų komisijos ne tik nuvertina Lietuvos apdovanojimus, bet ir nuplėšia jų garbę, daro beverčiais, kai tuo pačiu apdovanojamas ir kovotojas už Lietuvos Laisvę, ir buvusi jos okupantė (ar vis dar gauna už nuopelnus sovietų valdžiai skirtą specialią personalinės pensininkės pensiją?), ėjusi lietuvių – savo žemės gynėjų – „raminti”, ir stribus apdainuojantis „dainius” – tą, kurs arba savo krašto istorijos neišmano, arba apdovanotas puikios „orientacijos” uosle, greitai suuodžiantis pelną žadančius vėjus…
Ko gero, būsimo kūrinio apie pabaisas lietuvius apmatuose paskendęs dainius negirdėjo, kad kremliniai ir vėl per neatsargumą įkliuvo Prancūzijoje, nes šmeižtui naudojo tokios pat kilmės ir „tikrumo” įkalčius, kokius naudojo „žydšaudei” Lietuvai šmeižti – visiškai suklastotas, ar kt. žemės vietose (gal ir pačioje RU?) darytas nuotraukas pateikia už Paryžiuje darytas… Juk rasis, kas patikės – rasis tokių pačių, kokie gausiai iliustruota Vanagaitės „studija” patikėjo…
Gal jau pats laikas paklausti autoriaus:
– ar tikrai jis toks naiviai patiklus, kad nė netikrindamas ant melo jauko užkimba;
– ar laiko esant būtina su visais įrodymais asmeniškai susipažinti, prieš imantis rašyti savo tautos istoriją iškraipančius kūrinius;
– ar skaitė visiems prieinamą I. Tumavičiūtės atliktų tyrimų medžiagą,
– ar jam tiesa svarbi, ar svarbi tik proga būti skandalo dalyviu, uždirbti iš skandalo;
– savos žemės gynimas jam yra nusikaltimas, ar didvyriškumas;
– kodėl nevienodai vertina, pvz., prancūzus, gynusius savo žemes nuo okupavusios juos kaimynės, rusus, nevaišingai pasitikusius tiek Čingis Chaną, tiek vokiečius, tiek kinus (pamenat?) ir, pvz., lietuvius (latvius, estus, ukrainiečius, baltarusius, lenkus, vengrus ir pan.), gynusius savo žemes nuo ruso bei nuo jo pasitelktų kt. tautybių stribų?
Jei kovoję už Lietuvos laisvę, prieš jos reokupaciją buvo nusikaltėliai, tai
– ar ne toks pat nusikaltėlis ir Sąjūdis, ir jo paskelbta Nepriklausomybė?
– Ar nemano apdovanotasis autorius, kad mūsų Nepriklausomybė neteisėta,
– kad privalome eiti Kremliui prisiduoti ir su dėkingumu atsiduoti?
– Ar neplanuoja autorius naujame kūrinyje romantiškai aprašyti Nepriklausomybės pradžios banditizmo? –
Pvz., „romantiškus” kovotojus prieš „banditus” Sąjūdiečius, turėjusius grąžinti Lietuvą į Kremliaus glėbį.
Apie tai, kaip įkvėptai „Так хлебните своей Независимости!” brigados nariai (iš SSSR kalėjimų paleisti kriminaliniai nusikaltėliai) žudė ir sprogdino, kaip grobė žmones; kaip mikliai, su automatais rankose įsiveržę į aukcioną, tapdavo vieninteliais gamyklų ir fabrikų pirkėjais ir už centus „nupirkdavo” fabrikus su visa įranga; kaip, tapę „teisėtais” jų savininkais, darbininkus paleisdavo tuščiomis, o visą įrangą paversdavo metalo laužu – kad joje nieko nebūtų gaminama, kad Lietuva neturėtų ką parduoti ir netrukus pristigtų valstybės egzistencijai būtiniausių lėšų; apie tai, kaip sumaniai finansinių operacijų grupuotė steigdavo „bankus”, „investicijų fonus”, kaip surinkdavo iš naivuolių pinigus nesuvokiamai „pelningiems indėliams” bei „pelningoms investicijoms”, ir su jais dingdavo, o niekada rinkos sąlygomis negyvenę, jos neišmanę žmonės likdavo be pinigų ir be „bankams” ar kt. „kreditoriams” užstatytų butų.
Dar viena įdomi siužeto linija – kaip sumaniai kovotojai prieš Sąjūdį parengė sau universalius specialistus – kai reikia, jie – Gariūnų prekeivos, kai reikia – perkvalifikuojami į „Vilniaus brigadą”; kai reikia, padeda apsiginkluoti vietos -iniams, ar siūlo tavo verslo „apsaugą”, o dar sprogdina, žudo/padeda „nusižudyti”, grobia ir veža į viešnamius tarnauti; talentingiausieji tampa kovotojais už „mažumų” teises.
Dabar pereita į aukštesnę lygą – demaskuojama, aiškinama visam pasauliui, kokie baisūs antžmogiai visi tie, kas švelnaus Kremliaus glėbio atsisakė – nusikaltėliai, neįsileidę ruso geruoju, atsišaudę, kai patys buvo stribų žudomi, ir t.t. O galiausiai išaiškėjo, jog fašizmas gimė čia, Lietuvoje, o ne kur kitur. Su visais to padariniais. Ir čia visu karvedžio su žmogėdromis lietuviais talentu suspindėjo Moteris, lietuviškoji Žana d’Ark.
O, kiek dar istorijų čia slypi talentingai tautos dainiaus plunksnai. Jei nesvarbu, su kuo susidedi, kam antrini, ne tik duonos niekada nepristigsi…

Komisijos nariai, pelnytai ar nepelnytai visuomenėje tam tikrą pripažinimą įgiję ir norintys jį išlaikyti, turėtų nedelsiant viešai barstytis galvas pelenais, savo niekingo sprendimo atsisakyti, daugiau atsisakyti bet kokiose vertinimo grupuotėse dalyvauti, nes akibrokštui prilygstantis vertinimas jų susiteršimą patvirtino tolimai ateičiai.

Komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė – TSKP narė nuo 1975 m.
lt.wikipedia.org/wiki/Viktorija_Daujotytė

Premijų komisijos narė Ramunė Marcinkevičiūtė, teatrologė, gimė 1957 m. – tais pačiais metais, kai jos tėvas poetas Justinas Marcinkevičius įstojo į TSKP. Tais pačiais metais, kai TSKPistų valdžia nužudė vieną iš trijų garsiausių ir labiausiai pasižymėjusių lietuvių pokario partizanų – Adolfą Ramanauską Vanagą.
A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje Ramunė baigė 1980 m.

„Į spaliukus stojau netgi noriai – tėvai neprotestavo. Į komjaunimą aš taip pat stojau visiškai natūraliai. Tėvai šyptelėjo, bet nieko nesakė. Dešimtoj klasėj aš net buvau klasės komjaunimo sekretorė.“ – to paties pokalbio metu 2013.01.15 kalbėjo Jūratė Sprindytė.

„Aš iššifravau keturis žmones, kurie dirbo saugumui ir buvo mano aplinkoje. Jie visi buvo mano draugai. Tai nediskredituoja jų, nes aš puikiai suprantu, kodėl saugumas juos įpainiojo.“ – pokalbio metu 2013.02.05 Loretai Jakonytei kalbėjo Jūratė Sprindytė.