S. Birgelis. Užmirštas Lietuvos savanoris

Kas tie Lietuvos savanoriai? Kodėl, kokių jėgų vedami jie paliko gimtuosius namus ir išėjo aukotis vardan tos, Kudirkos ir kitų apdainuotos, Lietuvos? Daugelis negalvojo, kas jų laukia, ar liks gyvi, ar sugrįš namo. Ne tai buvo svarbiausia. Jie žinojo – taip reikia.

Tiems, kurie sugrįžo, buvo atseikėta žemės, jie susilaukė pagarbos ir valstybės globos. Kas atgulė kovos lauke, turėjo patirti amžiną šlovę ir atminimą. Beje, ne visada būdavę idiliškai. Kritusiųjų už Lietuvą laukė taip pat užmarštis bei pasmerkimas. Jie visi buvo Lietuvos vaikai. Juos turėtų priglausti ir pagerbti šimtmetį švenčianti Lietuva.

Prie kunigo Simono Norkaus statyto Punsko parapijos namo šiandien kabo lenta svarbiam įvykiui atminti. Punske klebono kun. Motiejaus Simonaičio, Petro Pacenkos, Kazimiero Mielkaus ir kitų pastangomis 1918 m. lapkričio 15 d. mitinge 50 kaimų atstovai vienbalsiai pasisakė už lietuviško valsčiaus įkūrimą, išrinko viršaitį, valdybą bei miliciją.

Punsko krašto lietuviai stengėsi kiek galėdami padėti atgimusiai Lietuvai: vieni aukojo maistą ir pinigus, kiti stojo į savanorių ir šaulių gretas. Norinčius ginti Lietuvą surašinėjo Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka ir tarnautojai. Jaunuoliai turėjo pasirašyti: „Aš čia pasirašęs … kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos … pulką ir pasižadu, nesigailėdamas savo sveikatos, nė gyvasties, ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę.“

Šio krašto sūnus Jonas Murauskas, kaip ir kiti jaunuoliai, stojo į savanorių gretas. Nežinome, kokiame dalinyje tarnavo, kur kovojo. Pasak Suvalkuose gyvenančio valinčioko Juozo Vaznelio, Murauskas, ištarnavęs 2 metus Lietuvos savanorių gretose, grįžo į savo gimtinę. Čia buvo lenkų areštuotas. Byloje prieš jį liudijo dvi pagyvenusios šio krašto lenkės. Murauskas karo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Punsko klebonas Motiejus Simonaitis bandė užtarti jaunuolį, bet veltui. Kunigui buvo leista išklausyti pasmerktojo išpažinties. Tą pačią dieną, dalyvaujant miestelio gyventojams (jie buvo prievarta į šią vietą suvaryti), Murauskas sušaudytas. Jo kūnas atiduotas artimiesiems. Jie kitą dieną palaikus palaidojo Punsko parapijos senosiose kapinėse. Taip pasakojo prie kapinių tuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė. Šią istoriją jai buvo papasakoję tėvai. Nors neišliko kapo žymių, savanorio palaidojimo vietą nesunku buvo rasti.

Iš archyvinių šaltinių žinome, kad savanoris Jonas Murauskas gimė apie 1897 metus Vaitakiemyje, Adomo ir Rožės (Gelažiūtės) Murauskų šeimoje. Vedė Rožę Rudžiūtę (santuokos aktas nėra išlikęs). Vaikų turbūt neturėjo. Į savanorius stojo 1918 m. Namo sugrįžo 1920 m. rudenį. Buvo suimtas ir nuteistas mirčiai. Sušaudytas 1920 m. lapkričio 20 d.

1920 metų Punsko bažnyčios mirimų knygoje įrašyta:

1. Eilinis įrašo numeris – 156.
2. Vardas ir pavardė – Jonas Murauskas.
3. Socialinis luomas, gyvenamoji vieta – darbininkas, Punskas.
4. Gimimo vieta, data arba amžius – Vaitakiemis, 25 metų.
5. Tėvų vardai – Adomas ir Rožė Gelažiūtė.
6. Mirties vieta – Punskas.
7, 8, 9. Mirties data – 20 lapkričio 1920.
10. Mirties priežastis – užšovė priešų kareiviai.
11. Palaidojimo data ir vieta – 21 lapkričio, Trakiškiai.
12. Įregistravimo data – 21 lapkričio.
13. Pranešė – Aleksandras Baliūnas, 30 metų.
14. Įrašo autorius – kun. M. Simonaitis.
15. Pastabos – liko pati Rožė Rudžiūtė.

Tikėtina, kad kun. Motiejus Simonaitis knygoje klaidingai įrašė savanorio palaidojimo vietą. Tuo metu jau nebebuvo laidojama Punsko senosiose kapinėse, tik Trakiškių kapinėse (dabar naujosios Punsko kapinės).

Daug dešimtmečių apie šį įvykį nebuvo galima prabilti, nebent tik tarp artimųjų. Šiandien ne vienam tai neįdomu. Jonas Murauskas buvo net saviškių užmirštas. Vaitakiemio kaimo monografijoje, kurią 2014 m. išleido Punsko „Aušros“ leidykla, apie jį neužsiminta. Pirmas apie Joną Murauską prabilo kraštotyrininkas Juozas Vaznelis iš Suvalkų. Jis pasirūpino, kad Punsko senosiose kapinėse būtų pastatytas atminimo kryžius.

Kryžiaus pašventinimo iškilmėse, kurios vyko 2015 m. lapkričio 21 d., kun. Marius Talutis kalbėjo: „Jonas Murauskas savo gyvenimą atidavė už Lietuvos laisvę. Tai ypatingos brandos požymis. Tik laisvas ir subrendęs žmogus gali save aukoti kitiems. Tai asmenybės požymis. Mūsų Lietuva yra pagimdžiusi ir išauginusi daug savanorių. Ir šiandien daug yra jaunų žmonių, kurie pasiryžę aukoti save tėvynei, stoja į šaulių organizaciją ir Lietuvos kariuomenę. Jono Murausko atminimas rodo, kokie stiprūs saitai jungia žmones su savo kraštu, su tėvyne.“

Se­no­sios Pun­sko pa­ra­pi­jos ka­pi­nės nebeveikia jau 100 me­tų. Ten palaidotų žmonių laikas pasibaigė. Dabar jose yra keletas mums reikšmingų statinių: koplyčia, kurioje palaidotas Punsko bažnyčios statytojas Kazimieras Jonkaitis, Lietuvos vardo 1000-mečiui skirtas medinis kryžius, kuklus metalinis kryželis, ženklinantis savanorio Jono Murausko palaidojimo vietą, bei Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui pastatyta „Varpinė“.