Šiemet balandžio 1 d. sukanka treji metai, kai į Anapilį išėjo Punsko krašto šviesuolis, mokytojas ir etnografas Juozas Vaina.
Sudėtinga aprėpti vieno žmogaus gyvenimą. Dar sunkiau – kai tai yra mūsų krašto šviesuolio Juozo Vainos gyvenimas. Kiekvienas Jį matė savaip, kiekvienas kita apie Jį galėtų papasakoti ir kiekvieno prisiminimai būtų savotiškai įdomūs.
„Pirmiau mesk, paskui rasi“, – sakydavęs Juozas Vaina. Šiuos žodžius jis kartodavo daugelį kartų. Iš pradžių nežinojau, ką jie galėtų reikšti. Vėliau, kai pradėjau artimiau bendrauti su Vaina, supratau, kad tai jo gyvenimo credo. Šie žodžiai išsako jo gilų įsitikinimą, kad viskas, kas vyksta aplink mus ir mumyse, priklauso nuo mūsų pačių ryžto, užsispyrimo, įdėto darbo, kad esame savo gyvenimo, likimo, savos laimės kalviai.
„Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi“ – tai vienas iš galimų Vainos žodžių aiškinimų. Vaina lyg ir ragina mus likimą imti į savo rankas, kaip ir atsakomybę už save, artimuosius, savo kraštą, valstybę, pasaulį, kuriame per 7 milijardai tokių pat ar panašių į mus žmonių. Užuot buvus valtimi audringoje jūroje, veikiau tapti tos valties kapitonu.
Nelauk, kad kas nors ką padarytų už tave, tavimi pasirūpintų, sukurtų tau darbo vietą, duotų butą, užtikrintų pragyvenimą. Veik ir dirbk, net jei tai kam nors ir nepatiktų. Ne nykštukai valdo pasaulį, o tu pats.
***
Laikai, kuriais Vainai teko gyventi, nelepino. Jam teko patirti tarpukario priespaudą, karo audrose ne kartą atsidurti mirties pavojuje, pokariu būti sekamam ir kalinamam. Tuometinė lenkų valdžia jį vadino lietuvių nacionalistu, pavojingu Lenkijos valstybei ir jos santvarkai. Nepaisant persekiojimų, Vaina išliko savimi, pergudraudavo ne vieną valdininką taip, kad net apdovanojimų gausių sulaukdavo. Jis buvo dažnas Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidos susidomėjimo objektas. Garbė jam nerūpėjo, bet kai gyvenimo saulėlydyje panoro tapti Lietuvos piliečiu (pilietybė tada jau buvo teikiama ne tik prezidento dekretu, bet ir paprasta tvarka), neigiamas valdininkų atsakymas sukėlė jam širdgėlą. Jei pilietybės neužsitarnavo vienas ryškiausių mūsų krašto švyturių, tai kas gali būti jos vertas? – galima paklausti. Valdininkų sprendimas, nors grubus ir neteisingas, nė kiek nesumenkina Vainos nuopelnų lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei.
Nepaprastą įspūdį paliko Juozas Vaina – mokytojas. Šeštoje klasėje jis mus mokė chemijos, kurią aš ne itin mėgau. Mėgstame ką nors arba ne priklauso nuo to, kaip mokytojas geba vesti pamoką. Ir mane į literatūros pasaulį patraukė visai ne lietuvių kalbos mokytojas ir šio krašto literatas. Jis mus, vaikus, lietuvių kalbos ir literatūros mokė, sakyčiau, labai akademiškai. Mums tai buvo nepatrauklu ir neįdomu.
Tai buvo tais laikais, kai dienynas mokytojui tarnavo ne tik pažymiams rašyti, liniuotė ne tik atkarpų ilgiui matuoti, o klasės kertė – madoms demonstruoti. Vaina buvo kitoks nei kiti mokytojai. Neprisimenu jo įtūžusio, mokinių išvesto iš pusiausvyros, nesuvaldančio klasės. Jis net ir kraštutiniais atvejais nesiimdavo smurto. Ypač giliai įsirėžė atmintyje vienas atsitikimas.
Klasė triukšmauja kaip niekad. Vaina nesistengia jos perrėkti, bet pradeda kalbėti vis tyliau ir tyliau. Ir įvyksta tai, ko niekas nesitikėjo. Klasėje triukšmas sumažėja perpus. Vaina dar tyliau veda pamoką. Pagaliau net sėdintieji paskutiniuose suoluose girdi pašnibždomis kalbantį mokytoją.
Šiandien man atrodo, kad mokytojas Juozas Vaina prie kiekvieno iš mūsų prieidavo individuliai. Per pamoką stengdavosi suintriguoti taip, kad mokiniams atrodytų, jog nuo jų priklausys net gamtos dėsniai. Jauni žmonės su liepsnele akyse ieškodavo atsakymų į mokytojo iškeltus klausimus.
Buvau toks sau vidutiniokas. Ne pirmūnas, bet ir ne iš prasčiausių klasėje. Mano nuostabai vienąkart iš Vainos lūpų išgirdau, kad jei nepasitaisysiu, pusmečiui bus dvejetas. „Kokia neteisybė, – pagalvojau. – Juk klasėje yra daug blogesnių už mane, jie „tempia trejetais“, o jis man parašysiąs dvejetą.“ Nūdienos akimis žiūrint, tai buvo Juozo Vainos bandymas susidoroti su mano nenorėjimu norėti daugiau. Vaina „užsisėdo ant manęs“, bet tai buvo sąmoningas ir apgalvotas veiksmas. Už menkniekį palikdavo po pamokų. (Įdomu, kas iš dabartinių mokinių žino, ką tai reiškia?) Nebuvo tai bausmė, bet mokytojo pasiaukojimas. Jis atsisėsdavo greta manęs, stengėsi sužinoti, ko nesuprantu, ir aiškindavo. Likti pas Vainą po pamokų reiškė gauti nemokamai papildomas pamokas. Vaina pasiekė savo. Chemiją pamėgau ir niekada man ji nekėlė problemų.
Palikus mokyklos suolą, Vaina ilgam laikui dingo iš mano akiračio. Pažintis atsinaujino po keliolikos metų, kai pradėjau dirbti „Aušros“ redakcijoje. Jis neretai aplankydavo redakciją, atnešdavo vieną kitą rašinėlį. Aš dažnai lankydavausi jo namų palėpėje, kurioje jis praleido didelę savo gyvenimo dalį. Tuomet rinkau medžiagą, susijusią su mūsų krašto tautosaka. Pas Vainą radau jos neišsenkančius klodus. Vainai nebuvo gaila dalintis sukauptais lobiais. Sakė, kad surinktą medžiagą perdavęs Lietuvių kalbos institutui, o sau pasilikęs antrąjį egzempliorių. Įkūrus Punsko „Aušros“ leidyklą, pasiūlymas išleisti tautosakos rinkinį buvo tik formalumas. Išėjo solidus 2 tomų leidinys, pavadintas „Nuo Punsko iki Seinų“. Jo pristatymas vyko Vilniaus mokytojų namuose. 500 vietų Didžioji salė buvo apypilnė.
Jei pasakyčiau, kad Juozas Vaina buvo Lietuvoje gerbiamas, nedaug pasakyčiau. Anais laikais kultūros žmonių ryšiai buvę reti, o sieną kirsti be leidimo buvo sudėtinga. Neretai vietoj „Laba diena“ išgirsdavai iš jų „Kaip laikosi Vaina?“, o atsisveikindami jie dar paprašydavo: „Perduokit Vainai nuo manęs sveikinimus“.
Daug, labai daug kartų teko lankytis Vainos muziejuje. Eidavau ten su į Punską atvykstančiais svečiais, literatais, leidyklos bendradarbiais. Kiekvieną kartą gardžiuodavausi Vainos pasakojimais. Jie būdavę labai originalūs, kiekvienąkart kitokie. Daug kas priklausydavo nuo lankytojų susidomėjimo, jų išprusimo. Būdavo, kad Vainos akyse įsižiedavo aistros liepsnelė, pasitaikydavo, kad atsisėsdavo vos ištaręs „Jei ko norit, tai klauskit“.
Ilgainiui kilo mintis išleisti Punsko ir Seinų krašto materialinės kultūros albumą. Dirbome su Vaina trejus metus. Daug vakarų praleidom apžiūrinėdami nuotraukas, eksponatus, derindami tekstus ir kt. Berengdami leidinį nuoširdžiai susidraugavom. Albumas pasirodė 1997 m. ir buvo gerai įvertintas.
Pabaigoje dar viena su Vaina susijusi detalė. Sumaniau įrašyti jo pasakojimus į magnetofono juostą, kad tada, kai Vainos jau nebebus, muziejaus lankytojai galėtų girdėti jo balsą. Sumanymą pavyko įgyvendinti, bet laikui bėgant įrašai kažkur dingo.
Šiandien, keletą metų po Juozo Vainos mirties, girdžiu Jį kaip gyvą. Jis visam laikui pasiliks manyje kaip taurus, nesavanaudiškas, nepaprastai paprastas, nepaprastai darbštus ir sumanus, savotiškai santūrus ir kuklus, visą gyvenimą dirbęs dėl kitų, savo krašto, Tėvynės. Jis man buvo švyturys, iš kurio mokiausi gyventi.
