V. Vaitkevičius. Atrandant 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės savanorius

Artėjant 1918 m. vasario 16-osios šimtmečiui vienur kitur pasigirsta kalba apie kultūros ir istorijos paveldą, kuris mena Lietuvos valstybingumą, kovą už nepriklausomybę ir laisvės kovotojus. Žuvusiųjų atminimą suskubta įamžinti dar pirmosios Lietuvos Respublikos laikais; pastaraisiais metais Viliaus Kavaliausko pastangomis apie narsiausius karius, apdovanotus Vyties Kryžiumi, išleistas daugiatomis žinynas Lietuvos karžygiai (2008–2014).

Vis dėlto dauguma 1918–1920 m. savanorių atlikę karinę tarnybą sugrįžo į namus, kūrė šeimas, o ant užtarnautos, valstybės paskirtos žemės – naują gyvenimą. Su tam tikra paklaida galim pasakyti kiek vyrų anuomet išėjo ginti Tėvynės, jų vardus, pavardes, kiltį. Tačiau dar svarbiau rasti atsakymą į klausimą kokia jėga, motyvas lėmė, vertė arba skatino juos stoti ginti Tėvynės. Labai mažai žinom apie tai, kaip klostėsi savanorių gyvenimas Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, kas jų žygius atminė, kokios vertybės buvo puoselėjamos šeimoje, kada savanoriai mirė, kur buvo palaidoti. Valstybės archyvuose saugomos Lietuvos kariuomenės savanorių bylos, sąrašai, nuotraukos, žemės planai – tik m a ž a šios istorijos šaltinių dalis iš XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės.

Praėjusią savaitę Pumpėnuose, pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Pasvalio, susirinkę vietos bendruomenės nariai ir jų svečiai tarėsi, kaip įamžinti iš Pumpėnų valsčiaus kilusių, šiame krašte gyvenusių savanorių atminimą, kaip bendradarbiauti ir rinkti žinias apie jų gyvenimą. Nuoširdus, jaukus vakaras paliko gilų įspūdį – kartu su Laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio nariais, kultūros ir švietimo darbuotojais, rajono savivaldos atstovais susitikime dalyvavo dešimtis 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės savanorių vaikų, vaikaičių.

Dar ir dar kartą įsitikinau, kad daugelyje šeimų saugoma po kruopelę išbarstyta brangiausia mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istorija. Vienur ši istorija atmenama, pasakojama, kitur užrašyta, saugoma kaip nuotrauka. Antai, Petras Jasiūnas iš Talkonių į susitikimą atnešė seną magnetofono juostą, kurioje 1971 m. buvo suskubta įrašyti jo tėvelio Petro Jasiūno (1895–1971), 1919 m. kovojusio Joniškėlio partizanų būrio (Mirties batalionio) gretose, prisiminimus!

Nors 1928 m. P. Jasiūnas už narsą buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu, o 1930 m. – Vytauto Didžiojo medaliu su kardais, tačiau Savanorių komisija, motyvuodama pernelyg trumpu P. Jasiūno karinės tarnybos laikotarpiu, kūrėjo-savanorio vardo jam suteikė (palyginimui, gen. Stasiui Raštikiui kūrėjo-savanorio vardas po daugkartinių prašymų buvo suteiktas viename iš paskutinių Savanorių komisijos posėdžių 1940 m. pavasarį).

Šiandien šie ir daugelis kitų ginčų dėl Lietuvos kariuomenės savanorių tarnybos laiko, jų statuso nutolo ir, esu įsitikinęs, nebeturi didesnės reikšmės. Svarbiausia mums s u s i t e l k t i, bendromis jėgomis surinkti žinias apie 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvius, skelbti karių vardus ir pavardes, priminti jų žygius, o pasitinkant valstybės atkūrimo šimtmetį – deramai įamžinti atminimą ten, kur jie gimė, užaugo, kovojo ir vėliau kūrė gyvenimą laisvoje Lietuvoje.

Nuotraukos