Meilė, paveldėta iš protėvių

Ar bandėte kada nors pažvelgti laikui į akis ir pamatyti savo atvaizdą, save prieš 5, 15, 25, 50 metų? Ar nenorėtute atsidurti senelių ir tėvų pasaulyje, pasinerti jų aistrose, šiokiadienių ir šventadienių sūkuriuose? Praeitis lyg žmonių veidai keičiasi, pilkėja, bet neišdyla. Ji sugrįžta netikėtais būdais, nelauktu laiku. Lieka svajonės ir ilgesio jaudulys.

Daug šiemet švęsime jubiliejų! Prieš 110 metų kovo mėnesį išėjo pirmas „Šaltinio“ numeris, prieš 60 metų pradėjo veikti Punsko lietuvių kultūros namai, Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus. 2016 m. rugpjūčio 12 d. minėsime choreografinio sambūrio „Jotva“ 65-ąjį jubiliejų.100-ąjį gimtadienį šiais metais būtų šventęs Punsko krašto šviesuolis, mokytojas, kraštotyrininkas ir visuomenininkas Juozas Vaina. Jaunajai mūsų krašto kartai šio žmogaus pavardė turbūt nedaug ką šiandien reiškia. Apie jį rašiau ne kartą, ne du. Jis man buvo tvirtas atramos taškas, lyg ąžuolas gimtinėje. Šio šviesaus žmogaus paunksnėje prabėgo prasmingi mano gyvenimo metai. Šiandien iš laiko glūdumos išnyra vaizdai, pokalbiai su juo, kartu praleistos akimirkos.

Lygiai prieš du dešimtmečius daug laiko praleisdavom kartu jo muziejuje. Rinkome medžiagą „Punsko ir Seinų krašto materialinės kultūros“ albumui, aptarinėjome muziejaus eksponatus, diskutavom. Vaina valandų valandas pasakojo apie praeities nuotrupas. Aš stengiausi įsidėmėti, kai ką įrašinėjau į garsajuostę.

Ypač mėgdavo kalbėti apie geležinius eksponatus. Ši tema jį jaudino. Pagyvėdavo jo veidas, akyse įsiliepsnodavo aistros kibirkštėlės. Meilę metalui ir kalvystei J. Vaina turbūt paveldėjo iš savo protėvių.

J. Vainos senelis, taip pat Juozas Vaina, gimė 1858 m. Verstaminuose, Šventežerio parapijoje. Nežinia, kelintais metais jis vedė Marę Vilkelytę ir persikėlė į Rakeliją. Apsigyvenęs žmonos nedideliame šešių margų ūkyje prie namų pasistatė kalvę. Kaimo žmonės jį vadindavo šaltageležiumi, nes pagrindinis jo užsiėmimas buvo peilių ir įvairių užraktų nuo arkliavagių darymas. Jis taip pat aštrino noragus, taisė įvairius buities daiktus. J. Vainos senelis tuoj po pusryčių, nuėjęs į kalvę, keletą kartų suduodavo plaktuku į priekalą. Taip žmonės sužinodavo, kad jis jau kalvėje ir galima ateiti. J. Vainos senelis mėgo kalvystę. Jo kalvėje buvo daug įvairių replių ir plaktukų, kuriuos jis sumaniai naudodavo. Kiekvienas iš jų turėjo savo pavadinimą, bet kadangi jie buvę panašūs, J. Vaina jų pavadinimų taip ir neįsiminė.

J. Vaina buvo įvairių sąsajų, netikėtų ir taiklių sugretinimų ir palyginimų meistras. Kas yra buvęs kalvėje ir matęs kalvių darbą, tas nesunkiai pajus ir supras lietuvių liaudies dainos taktą:

Ka-lu, ka-lu aš per die-ną,

O žag-re-lė tik-tai vie-na.

Didžiuoju kūju kaldavo kalvio padėjėjas. Jo dūžiai stipresni ir labiau „kirčiuoti“ negu atsakomieji kalvio plaktuko dūžiai. Kalvis kaire ranka laikė replėmis įkaitusią geležį, o dešine kalė mažu plaktuku. Todėl antra dainos eilutė duslesnė. Kalimo tempas buvo gan greitas, reikėjo skubėti, nes – kaip priežodis sako: „Kalk geležį, kol karšta“. Kiekvienas darbas yra lengvesnis, jei jis dirbamas ritmiškai.

Kalvėje būdavo darbų, kuriems reikėjo panaudoti ir labai didelį, per 7 kg kūjį. Tada išeidavo tritaktis kalimas: „Viens, du, trys, viens, du, trys“. Didžiausiam kūjui „tekdavo“ pirmas takto kirtis. Per tą laiką, kai padėjėjas vėl pakeldavo kūjį į viršų, kalvis suspėdavo du kartus suduoti į priekalą.