L. Milčius. Sustosim prie laužų

iš Seimo svetainėje esančios Leono Milčiaus biografijos:

Apsisprendimas būti kandidatu į Aukščiausios Tarybos deputatus nebuvo sunkus, tai buvo lyg natūrali Sąjūdžio seimų tąsa, pareiga, lyg graži talka įteisinti Nepriklausomybę. Galbūt tada dar nebuvo tikro valstybinio darbo patyrimo, prisiimtų darbų naštos ir atsakomybės suvokimo, nes tvirtai buvo tikėta laisvės, žmonių vienybės, pasiaukojimo ir kitais pripažintais idealais. Bet kokia mintis, jog kažkas iš Sąjūdžio vadovybės gali būti savanaudiškas ar garbėtroška kitų, netgi tautos sąskaita, rodėsi atgrasi. Rodėsi, kad priimti pirmieji įstatymai, laisvos Lietuvos Konstitucija, įteisinta privati nuosavybė duos kiekvienam tvirtumo, pasitikėjimo savarankiškai tvarkytis, kad tik ji leis sukurti turtingą visuomenę, stiprią ir klestinčią valstybę.
Kovo 11-osios niekada nesiejau su labai lengvu ar pasiturinčiu gyvenimu, bet visada maniau, kad Lietuvoje įsivyraus sąžinė, tiesa, teisingumas, kad tautos garbė daugiau niekada nebus išduota ar įkeista. Rodėsi reikia tik išsilaikyti, nors tris savaites, nors tris mėnesius, nors tris metus ir ateis pripažinimas, rasis tikroji garbinga Lietuvos valstybės vieta Europoje. O po dešimties metų garantuotai būsime ir saugūs, ir tvirtesni, ir laimingesni.
Ir labai gaila, kad praėjus dešimčiai metų VALSTYBĖS PAMATUOSE SĄJŪDŽIO LAIKŲ IDEALAI TAPO NEREIKALINGI, KAIP IR JAIS TIKĖJĘ ŽMONĖS. Gaila, kad turėto laiko, per kurį galėjo būti sukurta tikrai laisva ir graži Lietuva, kurioje dauguma žmonių būtų laimingi, neužteko, kad jo reikia dar daugiau.
Duok, Dieve, kad jo būtų.