Ištraukos iš „Vėlinių“ III dalies
(Vertė Justinas Marcinkevičius)
Carai paprastai munduriuoti tebūva,
Mes tokius juos matom visur, visada,
Nes kario munduras – tai caro oda,
Su juo jis užgimsta, su juo ir supūva.
Vos spėja iš lopšio sūnus išropot,
Kuriam jau paskirta nešiot caro vardą,
Jis gauna mundurą, bizūną ir kardą,
Kad žaisdamas pratintųs lupt ir kapot.
Kada skiemenuoti jam reikia išmokti,
Tai kardu raides veželioja piktai;
Kai su guvernantais jis mokosi šokti,
Tai šmaukši į taktą rimbu paprastai.
Paaugus jo visas žaidimas – žygiuoti,
Kareiviams „kairėn“, „dešinėn“ komanduoti
Arba, pasišaukus būrelį karių,
Juos mokyt rimbu sukinių įvairių.
Taip caras kiekvienas į sostą atėjo,
Todėl jis taip baido Europos šalis, –
Ne veltui dar senis Krasickis kalbėjo:
„Išminčius įrodo, o muša kvailys.“
Pirmasis pradėjo tą caropediją
Pats Petras Didysis – šlovė jam už tai.
Jisai caro sostą iškėlė aukštai.
Paskui, kai Europoj žinių įsigijo,
Pasakė: „Aš Rusią Europos šalim
Paversiu, todėl visos barzdos – šalin!“
Pasakė – ir durtinio ilgo neliko,
Apkarpė bajorams juos caras rūstus.
Pasakė – ir barzdos prekijo, mužiko
Nukrito kaip lapai kokie – per metus.
Jis įvedė durtuvą, trumpą sermėgą,
Kalėjimus įsteigė ir kadetus,
O rūmuos įsakė grot menuetus
Ir moteris šokti suvarė per jėgą;
Apstatė sargybom pasienius visus
Ir uostus aptvėrė storiausiom grandinėm,
Įkūrė senatą, šnipus ir pasus
Ir mokesčius nutarė imt už degtinę.
Nukirpęs, nuprausęs mužiką, jisai
Prikimšo jį rublių, paskui apginklavo,
Sušuko Europa, nustebus visai:
„Žiūrėkite, Rusią jau civilizavo!“
Teliko visiems būsimiesiems carams
Į melą iškeisti teisybę ir protą
Ir durtuvais remti kiekvieną despotą,
Jėgų negailėti pjautynėms, gaisrams.
Klastingai užgrobę ne vieną valstybę,
Vardan svetimųjų jie engia savus,
Kad liaupsintų prūsas, prancūzas guvus,
Kad anglas pagirtų jų protą, galybę.
Palaukit, prancūzai ir vokiečiai! Jūs
Suspėsite mūsų likimą patirti,
Kai caras pasės jūsų miestuose mirtį,
Kada jūsų sprandas bizūną pajus –
Pritrūks tada žodžių jį šlovint ir girti.
Kai caras parodys jums savo nagus,
Lieps Sibirą šlovint ir girt botagus,
Galėsite tąsyk, parpuolę ant kelių,
Jūs jam padainuot šiandieninių dainelių.
***
Jei karo laive esi buvęs kadai,
Regėjai, kaip verda jūreiviai sau košę:
Į pragarą katilas jų panašus
Putoja ir tyška, tad įpila miltų –
Ne saują, ne dvi, o septynis maišus,
Ir maišo irklais, kad tiktai neprisviltų.
Įstatymų rūmai Paryžiuj tačiau
Putoja už katilą šitą karščiau,
Kai siūlo projektą juose deputatai,
Kai greitai turės prasidėti debatai:
Europa išalkusi žiūri – jinai
Galvoja, kad laisvę jai verda tenai.
Tik liberalizmo pumpuot nesiliauja,
Atsimena Dievą kažkas pradžioje,
Bet rūmai nerimsta, neklauso, triukšmauja.
O laisvė? Prisiminė žodžiais ir ją.
Kažkas pagaliau paminės ir valdovą,
Ir vargstančius žmones, gal šūktels: „Į kovą!“
Bet salė pavargus kalbėt jam neleis.
Įbėga finansų ministras ir ima
Maišyti tą puodą per patį virimą
Procentais ir skaičiais tarsi pagaliais,
Pateikdamas iždo apyskaitą ryškią,
O salė tik verda, tik plepa, tik tyška.
Jau džiaugiasi liaudis ir dreba valdžia,
Pakolei sužino visi netikėtai,
Kad čia tik dėl mokesčio buvo kalbėta
Ir kad viso labo tai dar tik pradžia.
***
O rytą prikėlė visus iš miegų
Stūgavimas šuns – jis lavoną surado.
Atkapstė aplinkiniai iš po sniegų
Palikusį šičia nakvot po parado.
Kariuomenės peržiūra baigės seniai –
Kodėl jis naktigultą čia pasirinko?
Šalia jo apsiaustas, šilti kailiniai –
Tikriausiai tai tarnas šaunaus karininko.
Sėdėjo ant pono plačių kailinių
Čia paliktas ir jo įsakymo laukė,
Kol patalu sniegas užklojo švelniu,
O šuo, jį suradęs, gailėdamas kaukė.
Šiltais kailiniais nesisupo jisai,
Nors ir nebešildė jo apdaras plonas.
Viena jo akis užpustyta visai,
Kita dar vis žiūri – gal grįžta jau ponas?
Įsakė jam ponas sėdėt – ir sėdės.
Įsakė visai nejudėt – nejudės.
Ir ponas jį vietoj besėdintį rasiąs,
Tegu ir negyvą, tegu ir be dvasios:
Kairiojoj tvirtai kailiniai suspausti –
Kad tik nepavogtų – tai ponas įnirštų;
Dešnioji į užantį lindo pati
Sušilti, deja, jau neištiesė pirštų.
Ir ponas, matyt, jį užmiršo visai –
Ar tai jis mažai reikalų turi savo?
O vargšas mužike! Žmogum tu jauties
Ar gal šunimi, jei taip šuniškai miršti?
Jau ponas tikriausiai suspėjo pamiršti,
Kad jam tu kaip šuo tarnavai lig mirties.
O vargšas mužike! Širdis virti ima,
Kai aš pamąstau apie tavo likimą!
Tavęs, vargše slave, man gaila išties!
Ak vargeta liaudie! Ir kaip negailauti:
Tik vieną žinai heroizmą – vergauti.
Iš leidinio: Adomas Mickevičius. Eilėraščiai, poemos. Sudarė Justinas Marcinkevičius. Vilnius: Vaga, 1987, p. 400–408.
Parengė Dainius Razauskas
Įspėjimas apie DI ir TI nelygiavertę kovą, laisvo – Tikriniu Intelektu dar vis gyvuojančio žmogiškumo
ir naujosios Vergystės (vis tampriau apspūdinamos DI iš “rozetinio” IN-o elektromechanikos bi..bi..bi..
sekomis 01..11..00 ir vėl 00, ir vėl 00…00…00, na retsyk 11..11 miljardiniais bi..bi..bi..), ji nematoma,
– sukrauta į ID vartojimo vnt., tolifonais, kompozuotojais (stalo ir nešiojamais), asmens kodu, – PRIRIŠUS
į bendrą katilą …fb..gg..goo..instg…, net CH (x – svetimraidiškai) koncentravimo vietas , ar IN-e, ar kur,
bet koduota koncentracija.
Imi, vartoji DI, prisiriši (jungiesi-regiStruojiesi), ir tu jau vergas. Deja. Ir graudu, ir kraupu, tačiau smagu
tok-tok, tik ir šok…
O be priklausomybės? Ar reikia šiame laike berozetinės, neprisijungiančios Laisvės. Be bi..bi…bi..
“bitoninių sekų” ekraniukų – fantazijos jau (labiau DI) vis pasaulio piešybos paišybos ir “puošybos”?
Tam ir menas, net aukštoji, tikroji bei prigimtinė (nebiblijinė, netalmudinė ar nekoraninė “DI”, t.y.
DI-rbtinės reklamos brukta šimtmečiuose) tikyba. Sava.
Vėl kraugeriai – nauji carai
Satrapai ir vasalai
Dalinasi pasaulį margą
Vėl bombos krenta ir raketos
Ant kūdikių niekuo dėtų
Ir verkia motinos vaikų netekę
Savųjų vyrų ir tėvų
Vėl pelnosi žudynėse
Plieninių ginklų fabrikai
Jau auksas netelpa maišuose
Politikų plepynės kalbose
Загадка агентов и стукачей: что американский политолог предложил русским оппозиционерам?
youtube.com/watch?v=tOSQO6-hGw4
” Carai paprastai munduriuoti tebūva,
Mes tokius juos matom visur, visada,
Nes kario munduras – tai caro oda,
Su juo jis užgimsta, su juo ir supūva.”
Čia apie šalom Zelenckį ?
Dabartinis Rusijos caras berods pasivadino “prezidentu”?
Na…., bet jis be mundūro…kas per caras ? O šalom Zelenckj – visada….Tikisi tapti Rasijos caru ?
Ne, jis tikėjosi būti naujuoju Napoleonu. Didybės manija frajerį pražudė.
čemodan vokzal RoZZija
Vėl kraugeriai – nauji carai
Satrapai ir vasalai
Dalinasi pasaulį margą
Už kremliaus sienų kruvinų
Vėl bombos krenta ir raketos
Ant kūdikių niekuo dėtų
Ir verkia motinos vaikų netekę
Savųjų vyrų ir tėvų
Vėl pelnosi žudynėse
Plieninių ginklų fabrikai
Jau auksas netelpa maišuose
Politikų plepynės kalbose
Kraujuoja stepės brolių Ukrainos
Odesa skęsta gaisruose
Prakeikė karą Kijevas nuščiuvęs
Sirenos gaudžia danguje
Vaikai sušalę šildosi vagonuos
Įsimylėjėlius vėl priglaudžia metro
Senutė verkia prie kareivio kapo
Gal vėliavos paguostų pūgoje
„Gyventi turi būti linksma“
Nuo parako degtinės žemių užgrobtų
Kartoja Putleris vergams saviesiems
Rekrūtų generolams – medalius
Jau milijonas galą mūšy gavo
Suluošintų pilni pulkai
„Za rodinu otiečestvo“ kartoja
Bedvasiai studijų lojikai kraugeriai
Skabejeva akis išvertus vėl meluoja
Lavrovas trina sau rankas
Ten Solovjovas prasigėręs trimituoja
„Į Kijevą per tris dienas“
Kovoj Mikola, Daša ir Petro
Maskolių ordas veja
Gynyba dronais, Dievu ir daina
Ramybės viltį neša
TAIKOS KELIU (rašoma poema Adomo Mickevičiaus “Vėlinių” tema)
Didybės manija užėjo, bandai prisišlieti prie A.Mickevičiaus?
tai kodėl pačiam kritiko didybės manija užėjo? “zadaniją” vykdai? ” nei aš šliejuosi – nei ką. Tiesiog esu ir Poezijos pavasaryje prizą gavęs iš Valentino Sventicko rankų.
Man patiko. Įpač: ” Vėl pelnosi žudynėse plieninių ginklų fabrikai ….” Dar tik reikėjo paminėti, kiek milijardų Europos piliečiai jiems sukišo, kiek iš tų milijardų pavogė Zelenckio šaika …. , o šiaip tai, ir aš sakau – kuryba visada gerai. Hmmmm, net tada, kai ji tarnauja velniui ? ….hmmm
“Įpač”, “kuryba”- prastos lietuvių kalbos žinios?
Čia rašybos, ne kalbos klaidos. klaidos tų nuomone , kurie primetė tą rašybą. Skirkit. Lietuviai tūkstančius metų neturėjo rašto, kol neatsirado šventas Raštas. Ir įvedė diktatūrą, ėmė visus persekioti….
Matyt, menkos žinios apie lietuvių rašto istoriją? alkas.lt/2023/09/20/neiminta-misle-valdovu-rumuose/
Na, šiuo klausimu su pačiu nesutinku. Rašyba vis tik privalo turėti taisykles.
>Budweiser
Citata: “Lietuviai tūkstančius metų neturėjo rašto, kol neatsirado šventas Raštas”. Neskaitėte, Budweiser, lietuvių tautos istorijos knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023), kurios p. 29 taip parašyta: “Sfinksai yra tylūs, tačiau egiptietiškai žodis sfinksas = spanch reiškia TAS, KURIS GAUNA GYVYBĘ, o gyvybę sfinksas įgauna tuomet, kai būna perskaitomi ant jų užrašyti hieroglifai. Ištisos kartos bandė juos perskaityti, tačiau klaida buvo ta, kad hieroglifus buvo bandoma skaityti kaip hebrajų raštą. Tačiau fantastikos rašytojas Čekoslovakijos Mokslų Akademijos akademikas Bedržichas Hroznas nuspėjo, kad hieroglifas reiškia daiktą, kartu padarydamas išvadą, kad hetitai mažojoje Azijoje ir jiems giminingi chatai prie Nilo nebuvo hebrajai. Tai kad jie buvo lietuviai, hieroglifus ant faraono Amenhotepo III krūtinės knygos “Egiptas, skitai, lietuviai runomis” lietuviškai perskaitė lietuvotyrininkas Juozas Šeimys: “O kuoką kas sukioja, atsimuš į dantis”, – štai taip Amenhotepas III pasidarė TAS, KURIS GAVO GYVYBĘ”. Nežinau, Budweiser, – Lenkijos jūs ar kokios kitos šalies rašytojas esate (Rusijos rašytojai broliai Strugackiai, pavyzdžiui, buvo hebrajai), tačiau RAŠTĄ SAVO lietuviai turėjo tūkstančius metų dar iki tol, kol buvo parašytas pats ŠVENTAS RAŠTAS. Dėkoju.
> Rimgaudas. Labai gali būti. Ačiū, kad paprotinote. Bet man visvien, didesnę pagarbą kelia tie, kurie tūkstančius dainų, apeigų, pasakų ir pasakėčių, padavimų ir prisiminimų, astronomijos, žemės ūkio ir matematikos žinias …., iš kartos į kartą perdavė gyvu Žodžiu , o užrašytas žodis jiems buvo – miręs Žodis.
Iš esmės tai tiesa. Sakytinio žodžio pakeitimas rašytiniu žymėjo nuopuolį.
Patikslinsiu – turiu omeny ne simbolinį raštą, kurį mūsų protėviai turėjo (pvz., švaistikas, saulės ženklas – tai raštas), o raštą, perteikiantį kalbą, kuris atsirado pas plėšikus prekeivius finikiečius.
> Naivus. Žinoma, raštas turi turėti taisykles. Taip pasakiau iš apmaudo, kad raštas padarytas šventu, o žodis neteko prasmės. Anksčiau buvo Žodis ir Žodis buvo šventas. Davei Žodį – šventa. Dabar galiojat tik tas , kas parašyta Įstatyme.
stebėtinas infantilumas
Sukilkit, vargdieniai bedaliai,
Prieš jungą tironų žiaurių.
Lai galas tai būna sauvalei,
Kur prakaitą čiulpia žmonių!
Kūryba yea visada gerai. Ir į temą.
Как Невзоров, Шендерович, Любимов и его папаша попались? Буковский: тайны агентуры и стукачей!
youtube.com/watch?v=qU_NgDMXLm4
Tai gal, dėl įvairovės, šiek tiek tikrų Mickevičiaus citatų?
„Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego“ (pavadinimo vertimas: „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“):
„Litwin i Mazur bracia są; czyż kłócą się bracia o to, iż jednemu na imię Władysław, drugiemu Witold? – nazwisko ich jedne jest, nazwisko Polaków.”
Vertimas į lietuvių:
„Lietuvis ir mozūras yra broliai; argi broliai ginčijasi dėl to, kad vienas vardu Vladislovas, o kitas Vytautas? – jų vardas vienas, lenkų vardas.”
„Literatura słowiańska wykładana w Kolegium Francuzkiem przez Adama Mickiewicza, [T. 3], Rok trzeci, 1842–1843“ (pavadinimo vertimas: „Adomo Mickevičiaus Prancūzų kolegijoje dėstoma slavų literatūra [t. 3], treti metai, 1842–1843“):
„Lud litewski, jakżeśmy powiedzieli, posiada klucz od wszystkich zadań słowiańskich. Nie ma on swojej narodowości, nie ma on bytu narodowego, nie myśli nawet dopominać się o to; wyrazy naród, ojczyzna, nie znajdują się w jego języku.”
Vertimas į lietuvių:
„Lietuvių liaudis, kaip esame sakę, turi raktą į visus slavų klausimus. Ji neturi savo tautiškumo, neturi tautinės būties, net neketina to reikalauti; žodžių „tauta“, „tėvynė“ jos kalboje nėra.”
Kokią lietuvių liaudį Mickevičius turėjo omeny – gal Naugarduko tuteišius ?
Ne, šiuo atveju jis turėjo omenyje baltus.
Kuo remdamasis taip tvirtini /
Teigiu tai remdamasis paties Mickevičiaus tekstu – pateikiau tiesioginį šaltinį. Siūlau pačiam pasitikrinti visą kontekstą: ten rasite ne vieną vietą, kur jis aiškiai sieja save su lenkų tauta ir vadina save lenku. Ir klausimas: kaip manote, kodėl jis savo veikalą pavadino „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“?
Vytautas tikrai ne lenkų vardas.
Vardas „Olgierd“ taip pat nėra kilęs iš Lenkijos, tačiau Lenkijoje tai populiarus vyriškas vardas. Ir kas iš to? Ar tavo manymu tai reiškia, kad visi lenkai, vardu Olgierd, iš tikrųjų nėra lenkai?
Galbūt geresnis vertimas vietoj „vardas“ būtų „pavardė“.
Adomas Mickevičius buvo kilęs iš lietuvių bajorų Rimvydų- Mickevičių giminės.
Svarbiau nei tai, iš kur jis kilęs, yra tai, kuo jis save laikė – o jis save laikė lenku.
Kur jis pasakė, kad save laiko lenku ? Ar žodžiai ,,Litvo, oičyzna moje” reiškia, kad save laiko lenku ?
Adomas Mickevičius savęs lenku nelaikė, jis laikė save lietuviu (litwin, o ne polak ar rusin),kaip ir jo tėvai lietuvių bajorai, nors rašė lenkiškai. Pasiskaitykit Vladislovo Sirokomlės knygas- jis taip pat save laikė lietuviu ir apgailestavo, kad nebemoka savo protėvių lietuviškos kalbos . Juzefas Pilsudskis, kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą, kilęs iš žemaičių bajorų Gineičių iš Pilsūdo, taip pat save vadino lietuviu. Didelė dalis airių nebemoka savo keltiškos kalbos gaidligh, kalba angliškai su airišku akcentu, bet jie save laiko airiais , o ne anglais.
Hmm, įdomu, parašiau gerą, esminį komentarą ir kelis kartus bandžiau jį pateikti, bet jis taip ir nepateikia, įdomu kodėl?
O katras čia Gabrielius? Būt gerai patikslinti… 🙂
Jei taip įdomu, tai esu lietuvis, kasdieniame gyvenime vartojantis lenkų kalbą. Rašau tai kaip lenkiškai kalbantis lietuvis, kuris visus kitus lietuvius laiko savo broliais. Esu išdidus ir užsispyręs lietuvis, o kartu ir lenkas tautine prasme, ir tame nėra nieko keisto. Esu toks pat lietuvis kaip Mickevičius, Tadeušas Kosciuška, Česlavas Milošas, Józefas Piłsudskis ir Liucjanas Želigovskis, kuriems būti lietuviu reiškė ir būti lenku.
Liūdna, kad čia tokia cenzūra ir kad blokuojamos garsių XIX amžiaus lietuvių citatos.
Na, tai ir daugelis 19 a. Lietuvos bajorų save laikė lietuviais pagal kilmę ir lenkais pagal pilietybę. Žmonės laisvi pasirinkti kuo save laikyti.
Tiesiog verta suprasti, kad kalbant apie lietuviškumą galima būti lietuviu „mickevičiška“ prasme (t. y. lenkiška) arba „daukantiška“ prasme (t. y. tautine). Nė viena iš šių lietuviškumo formų nėra nei blogesnė, nei geresnė. Svarbiausia – abipusė pagarba.
Anoks jau lietuvis, nekalbantis lietuviškai. Kalba yra tautybės pagrindas.
Čia tragedija tokie lenkiakalbiai atseit lietuviai. Būtent todėl, kad lietuvių kalba buvo išmesta iš lietuviškos tapatybės savivokos, Lietuva ir sumenko o tauta tik per plauką neišnyko.
Tai buvo mada ne tik Lietuvoje. Čia nors kaimyninės valstybės. Kartais netgi su bendra istorija.
O prie ko Rusijos elitui buvo prancūzų kalba? Tai buvo tiesiog mada.
Mada yra viena. Rusijoje Napoleono epochoje elitas mėgo kalbėti prancūziškai, bet ji rusų kalbos neišstūmė. Puškinas nerašė prancūziškai. Bet lenkiakalbiams lietuviams čia buvo jau ne mada. Lenkų kalba visiškai išstūmė lietuvių kalbą. Ir ne tik kalbą – visa kultūra buvo lenkiška. Mickevičius rašė ir kalbėjo tik lenkiškai. Kas iš esmės reiškė, kad jir jau lenkai.
Žodžiu, panašiuose dalykuose reikia matyti ir esminius skirtumus.
Žmonės privačiame gyvenime gali bendrauti taip, kaip nori. Nors kurčnebylių kalba. Ar esperanto. Ar kokia nors lietuviška tarme. Gali norėti, kad jie norėtų būti tuo, kuo tu norėtum, bet visų pirma turim gerbti vieni kitus kaip laisvus žmones.
Skirtumas paprastas – tautybė. Lenkakalbiai Lietuvos lietuviai (lenkų lietuviai) laiko save ir lenkų tautos dalimi, o tai lemia savitus papročius, kalbą ir kultūrą. Nors jie yra lietuviai, jie kartu yra ir lenkai. Ne be reikalo Mickevičius lietuviškumą lygino su mazūriškumu (Mazovija). Jis tai padarė būtent tam, kad parodytų: savo lietuvišką tapatybę jis suvokia kaip regioninę tapatybę platesnės – lenkiškos tautinės – tapatybės atžvilgiu.
Ar jūs save laikote slavu, ar baltu? Lietuviai yra baltų tauta.vle.lt/straipsnis/baltai/
Rasinė ar genetinė kilmė nebėra tautybės nustatymo veiksniai. Lažinuosi, jei paimtumėte Lietuvos gyventojų DNR mėginius, dažnai pamatytumėte, kad kai kurie (net ir patys patriotiškiausi lietuviai!) turi nemažai nebaltiškų genų.
Kalbu ne apie rasinę ar genetinę tapatybę, o apie tautinę tapatybę. Lietuviai yra baltų , o ne slavų tauta. Lietuviai yra atskira baltų tauta, o ne kažkokios kitos tautos dalis.vle.lt/straipsnis/baltai/ , vle.lt/straipsnis/lietuviai-1/
Na, Adamas Mickevičius su jumis nesutiktų, nes jam lietuvybė buvo būtent lenkiškumo dalis, o Lietuva – vienas iš Lenkijos regionų.
Kažkaip tas abipusės pagarbos, pakantumo dėsnis taikomas tik lietuviams nors labai gražiai suokiamas lenkų. Gražiai besuokdami, lenkai nenuilstamai klastoja istoriją ir polonizuoja.
Ar tau nepakanka tiesioginių citatų, kur lietuviai patys apie save rašo kaip apie lenkus ir pareiškia, kad yra „lenkų tautos dalis“? XVIII ir XIX amžiuje lietuviai didžiąja dalimi patys susilenkino – niekas jų prie to neverte. Ir tai sakau kaip vienas iš tokių lietuvių palikuonių. Mano protėviai pasirinko priklausyti lenkų tautai – ką man belieka, jei ne priimti jų sprendimą? Todėl šiandien esu lietuvis, kuriam lietuviškumas yra lenkiškumo dalis.
Tai ir yra nutautėjimo požymiai. Dar ne visai lenkai, bet jau ir ne lietuviai. Dar žingsnis, ir jau visai lenkai.
Juk diduma šiandienos lenkų ir yra nutautėję sulenkėje kitataučiai, daugiausia baltai.
19-ame amžiuje lietuviai nepasirinko patys, dažnai buvo verčiami atsisakyti lietuvių kalbos. Okupacinė Rusijos caro valdžia 1864 m. po sukilimo 40 metų uždraudė viešai vartoti lietuvių kalbą, uždraudė lietuvišką spaudą, lietuviškas mokyklas, lenkų kalbos. spaudos ir mokyklų neuždraudė.Lietuviams teko leisti vaikus į rusiškas ir lenkiškas mokyklas .Po sukilimų prisipažinus esant lietuviu, neretai grėsė žemės ir turto atėmimas, tremtis į Sibirą ištisais kaimais, tad vyko spartus lietuvių gudėjimas ir lenkėjimas. Ypač nuožmus lietuvių kalbos draudimo režimas galiojo Vilniaus gubernijoje.lt.wikipedia.org/wiki/Spaudos_draudimas#/media/Vaizdas:19th_C._sign_in_Lithuania.jpg “Lenkijos okupacijos ir aneksijos laikotarpis (1920-1939 m.) Rytų Lietuvoje – Lietuvos valstybės istorijos periodas, kai lietuviai sunkiomis lenkų okupacinio režimo sąlygomis siekė išsaugoti kalbą ir kultūrą, galimybę šviestis gimtąja kalba, nevaržomi turėti savo organizacijas ir spaudą. Tai laikotarpis, kai Lenkijos administracinės valdžios buvo persekiojami lietuviai, o pats kraštas – polonizuojamas, siekiant kuo greitesnės Rytų Lietuvos integracijos į Lenkijos valstybę. Šie įvykiai iki šiol vis dar yra Lietuvos visuomeninio gyvenimo santykių sudėtinė dalis, vis dar turi įtakos lietuvių santykių su lenkais Lietuvoje ir už jos ribų specifikai. Ši specifika lemia ir Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorinių tyrimų pobūdį….” genocid.lt/centras/lt/3287/a/
Adomas Mickevičius, Tadas Kosciuška, Juzefas Pilsudskis, Česlovas Milošas, Stanislovas Moniuška, Eliza Ožeškienė, Mykolas Kleopas Oginskis, Ignotas Domeika, Simonas Konarskis, Gabrielius Narutavičius, Dalevskių šeima, Jamontų šeima ir kt.
Niekas jų nevertė būti lenkais, o jie visi save vadino lenkais, kartu pabrėždami, kad yra ir lietuviai.
>Gabriel
Matote, Gabriel, lenkai sugalvojo būdą kaip lietuvius paversti lenkais. Tas būdas – lenkų bajorų lenkiškos giminės herbų nešiojimas. Lenkų bajorai iš to turėjo privilegijas gauti žemes, tarnauti kariuomenėje (privalomos karo tarnybos tada nebuvo), mokėti mažas algas mužikams (prūsams? lietuviams?…), kurie pas juos dirba ir t. t. O lietuviams bajorams iš Lietuvos, kurie turėjo savo giminės herbus, jei jie su savo herbu prisijungs prie lenkiško herbo, buvo sudaromos privilegijos tokios pačios, kaip ir Lenkijoje, – duodant prie lenkiško herbo Žečpospolitinę priesaiką, bučiuojant vėliavą su ereliu. Seimas Žečpospolitos buvo bendras, kaip “obojga narodow”, ir taip lietuviai buvo verčiami lenkais, t. y. lenkų tautos dalimi “poliac na litwe”. Dar ir dabar, duodant bajorų (o tokių yra) priesaiką, yra bučiuojama tautinė Lenkijos vėliava, o tik po to Lietuvos vėliava kur Lietuvos bažnyčioje, – liudininkas buvau tokioje ceremonijoje. Suskaičiuokit, prašau, kiek Lietuvoje yra žmonių, laikančių save bajorais ir tuo įsitikinsite patys… Jie važinėja į svečius pas lenkų bajorus ir ten kalba lenkiškai. Tačiau, kai lenkai pas Lietuvos bajorus atvažiuoja svečiuosna, jie kalba tik lenkiškai (lietuviai, suprantama, irgi privalo kalbėti lenkiškai). Ir čia ir ten, – tai aukštuomenės žmones, turintys savo vaikų, kurie, sulaukę pilnametystės, duoda priesaiką bendrai bajorijai, bučiuodami lenkiškos, o po to ir lietuviškos vėliavos drobę. Iš Lietuvos pusės vaikai nenori bučiuot lenkišką vėliavą ir į bajorų luomą nestoja. Rinkimuose į Lietuvos Seimą situacija tokia atsispindi per Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos (LLRA) veiklą mūsų Respublikoje. Atsimenat, be to, kad iš pradžių buvo dar lenkų ir rusų rinkiminės akcijos organizacijos? Dabar, tačiau, tai pasidarė lenkams nepatogu dėl Rusijos karo su Ukraina reikalo. Tačiau tylomis, manau, rinkimų metu, o po to ir darbo Seime metu, tai egzistuoja. Lietuvos rusai, visgi, lenkų, atrodo, ima vengti. Aplenkinti lietuviai, panašu, lenkų dėl to taip pat ima vengti. Ir dar viena situacija, – Lenkija priklauso NATO, o Rusija – ne. Kažkurio komentatoriaus mintis Tėviškės Alke, jog lietuviai išmoko rašyti tada, kai lenkai davė jiems paskaityt Šventą raštą (teko paneigti), rodo, kad pirmaeiliai strateginiai partneriai mūsų yra, visgi, vokiečiai, o ne lenkai. Dėkoju.
> Rimgaudas
Historia yra istorija, o dabartis yra dabartis. Tačiau faktas yra toks, kad šiandien Lietuvoje gyvena lietuviai, kurie laiko save lenkais ir priklauso lenkų tautai. Tai gali būti susiję su emigracija arba su ankstesne Lietuvos bajorijos polonizacija. Verta paminėti posakį „gente lituani, natione poloni“ (kilmės / etniškumo prasme – lietuvis, tautybės prasme – lenkas). Taip apie save kalbėjo, pavyzdžiui Juozas Pilsudskis ar Liucijanas Želigovskis. Ir nėra nieko blogo, kad šiandieninei Lietuvai pagrindinis strateginis partneris yra Vokietija, o ne Lenkija (juk Vokietija yra didesnė valstybė, turi didesnę ekonomiką ir daugiau reiškia tarptautinėje arenoje).
Gabrieliui.
Perskaityk Turskos knygą, ir, gal būt, pakeisi šią savo nuomonę:
Halina Turska. „O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyznie“ (Apie lenkų kalbos plotų Vilniaus krašte atsiradimą).
Lietuviai buvo lenkinami per bažnyčią, per valdžios įstaigas ir mokyklas.
Ačiū už rekomendaciją – jei kada nors kur nors pamatysiu with this knysiu, mielai jos perskaitysiu. Iš savo pusės galiu pasiūlyti susipažinti su realybe Adomo Mickevičiaus kūryba: jo eilėraščiai, poemomis, Pasitomis ir laiškais. Suprantu, kad gali būti kalbos barjeras, bet jei norima rašyti apie kieno nors tautybe, geriausia remtis pirmų rankų šaltiniais ir pažinti paties autoriaus saviidentifikacij.
Ar čia ne tas pats, kaip būti pagal kilmę vyrų, bet pagal lytį save laikyti moterimi ?
Lietuvių lenkėjimas yra sąlygotas nepilnavertiškumo. Tiek LDK laikais, kai, išsižadėjus savo tikėjimo, siekta per lenkus ateinančių bilzgučių, tiek ir vėlesniais, kai noras nebūti mužiku, kad reiškė kalbėti lietuviškai, o būti ponu, inteligentu, išmokslintu reiškė kalbėti lenkiškai itr būti lenku.
Bajorai Dzūkijoje ( žiūr. Sirokomlės raštus, taip pat Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko tėvai) ir Sūduvoje ( Lietuvos prezidento Kazio Griniaus tėvai) ir toliau šeimoje kalbėjo lietuviškai, o ne lenkiškai .
Beje, o kokiu pagrindu A. Mickevičių galima laikyti lietuviu ?
Tuo pagrindu, kad motina yra lietuvė. Gal ir tėvas. Ir kur gimė,- ten baltų žemės.
Lietuvių kilmės žmogus galų gale yra tuo, kuo pats apsisprendžia būti.
Bet ar nėra kilmė ir apsisprendimas visiškai skirtingi dalykai ? Ar gali lietuvių kilmės žmogus apsispręsti būti afrikiečių ? Žydu ?
Veikiam galimybių ribose.
Aš suprantu, jog žydas gali apsimesti lietuviu, bet ar gali lietuvis būti žydu ?
Mišrios kilmės žmonės iškelia vieną jų pasirinktinai.
O Putinas lietuvis ? Jo pavardė tik lietuviška ? Bet to, neginčijamai – baltas….
Kas žiūrėjote rungtynes Ryto su prancūzais. Kokia proga buvo leidžiama ,,Kalinka”??? Štai jums ir geopolitika!!!!
Epstein Reveals Who He Was Working For
youtube.com/watch?v=ExsYPZEcve0
Rotšildų balius:
СЛИТЫЕ ФОТОГРАФИИ ИЗ АРХИВА РОТШИЛЬДОВ | Бал сатаны
youtube.com/watch?v=VFOq0j7eM3Y
ISRAEL LOSING CONTROL — TRUMP WALKS AWAY | Alex Krainer
youtube.com/watch?v=d90ahpC5lzU