M. Kundrotas. Kas atveria pragarą?

Žymus anglų rašytojas Klaivas Steiplzas Ljuisas (Clive Staples Lewis) savo knygoje „Didžiosios skyrybos“ aprašo vietą, kurioje pildosi visi žmonių norai, tačiau tik tie, kurie susiję vien su jais pačiais. Čia žmonės taip susitelkę į save, kad prarado gebėjimą tiek teikti dovanas, tiek jas priimti. Nėra nieko, kas juos jungtų, išskyrus jų pačių vienišumą. Autorius šią vietą vadina pragaru.

Anot kito žymaus mąstytojo Čarlzo Teiloro (Charles Taylor) knygos „Autentiškumo etika“ žmogų sudaro tai, ką jis mąsto, ką jis myli, ką jis daro. Žmogaus vertė nėra tai, ką jis turi, o tai, ką jis ir tik jis gali duoti. Skamba instrumentiškai, jei to reikalaujame sau iš kitų, bet kai tai paverčiame bendru principu ir jam įsipareigojame patys, tai – kilniausias iš galimų idealų. Žmogus, gyvendamas pats savyje ir tik dėl savęs, praranda prasmę.

Prieš gerus dvidešimt metų teko išgirsti dar vieną įdomią mintį, šįsyk – iš paprasto istorijos studento: kai žmogus bando kurti rojų, tai visada baigiasi pragaru. Tai galima pasakyti tiek apie komunizmą, tiek apie fašizmą, tiek apie hitlerinį nacionalsocializmą. Tai tinka ir šiuolaikiniam liberalizmui, kokios taurios ir protingos bebūtų jo istorinės šaknys. Pirmosios trys ideologijos bent jau suvokė bendruomeninę žmogaus būties ir esybės dimensiją, tiesa, nuvertindamos asmeninę, o komunizmas ją beveik išvis atmetė. Liberalizmas gi palieka asmenį vienišą, be jokių ryšių su kitais, išskyrus iš jų gaunamą naudą. Būtent gaunamą. Ne duodamą.

Davimo-gavimo santykiai gali būti trijų rūšių. Duoti, tikintis gauti. Duoti be siekio gauti. Pagaliau – duoti, tikintis, kad gavėjas duos kam nors trečiam. Pirmasis santykis – savanaudiškas, antrasis – naivus. Altruistiškai šerti egoistą nėra kilnu, tai – kvaila ir beveik nusikalstama. Tikrasis altruizmas glūdi trečiajame santykyje, duodant be jokios naudos sau, bet siekiant altruizmo principą skleisti toliau, per visą žmoniją.

Ar tai nėra dar viena utopija, kuriant rojų Žemėje? Dėl rojaus Žemėje – tam tikra prasme taip, tačiau tai nėra žmogaus kūryba, žmogus tėra tik dalyvis plane, gautame iš aukščiau. Dėl utopijos – būtų utopija tikėtis savomis, žmogiškomis jėgomis visus žmones paversti kilniadvasiais. Bet beveik kiekvienas žmogus turi aplink save žmonių ratą, kurį gali paveikti, o šią veiklą įkvepia gyvasis idealas – Dievas, tapęs Žmogumi ir visiems palikęs savo pavyzdį. Tik iš pirminio šaltinio galime gauti pakankamai meilės įveikti bet kokiam savanaudiškumui. O mes patys galime būti tiktai blausūs jos žiburėliai.

Šiuolaikinio liberalizmo dvasioje sugalvotas teiginys, kad gyventi taip, kaip tau patinka, nėra savanaudiška, savanaudiška kitus žmones versti gyventi taip, kaip nori tu. Iš tiesų abi šio teiginio idėjos – klaidingos. Jos naikina žmogaus atsakomybę kitam žmogui.

Jei žmogaus gyvenimo principas tėra gyventi savo malonumui, tai – akivaizdus savanaudiškumas. Kita vertus galima pamąstyti, koks tas malonumas. Geram žmogui gali būti malonu daryti gera. Vis dėlto tikrasis, aukščiausios prabos gėris vyksta tada, kai gera daroma absoliučiai be jokios naudos ar malonumo sau. Tai – auka. Aukščiausio taurumo principas. Jei darome gera, jausdami malonumą arba jo tikėdamiesi – pavyzdžiui, laukdami liaupsių arba patys liaupsindami save – tai dar nėra tikrasis gerumas, nors tikrai daug geriau, nei nieko.

Vis dėlto, kai pagrindinis žmogaus motyvas – jo malonumas, labai retai tai bus gero darymas kitam. Tiek dvasiniai, tiek medžiaginiai ištekliai žmogaus gyvenime – riboti, užtat labai dažnai ką nors gaunant sau tenka apiplėšti kitus. Kraštutinė to išraiška – sadizmas, ačiū Dievui, tai – pernelyg retas atvejis, jog ties juo vertėtų apsistoti. Nebūtina sąmoningai kenkti kitam dėl paties kenkimo, kad būtum savanaudis ir blogas žmogus.

Jei nori būti turtingas, tai beveik visada reikš, kad kažkas dėl to liks ar taps vargšu. Jei nori aukštesnės padėties, kažkas kitas bus pažemintas. Konkurencija yra šiuolaikinio liberalizmo variklis. Tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tiek moraliai. Tai – ta pati idėja, kurią gamtos pavyzdžiais grindžia socialiniai darvinistai ir kurią iki visiško nuoseklumo privedė Adolfas Hitleris. Laimi stipriausias, o kas stipriausias – tas ir geriausias.

Antroji minėto teiginio idėja – kad savanaudiška versti kitus žmones gyventi pagal tavo norus – taip pat yra klaidinga. Žinoma, kaip ir dažnas melas, šis turi kruopelę tiesos. Jei sieki primesti kitam žmogui savo valią, įsitikinimus ar vertybes dėl savos naudos – tai yra savanaudiškumas pačia šios sąvokos esme. Bet jei tiki, jog tavo įsitikinimai ar vertybės yra teisingi, juolab – kad tai lems tų kitų žmonių gerovę, tai skleisti šiuos įsitikinimus ir vertybes yra tiek tavo teisė, tiek ir pareiga.

Žinoma, yra skirtumas tarp skleidimo ir prievartos. Maža to, be kruopščios analizės dažnai sunku skirti, kur baigiasi savanaudiškas noras valdyti ir prasideda altruistinis noras skleisti gėrį – istorija žino užtektinai tiek despotiškų tėvų, tiek despotiškų valdovų, kurie iš esmės siekė valdyti, apsimesdami arba net patys įsivaizduodami, kad siekia gero kitiems. Visgi tiek tėvų, tiek mokytojų, tiek politikų, o tam tikrais atvejais – ir draugų, ir sutuoktinių, ir bendradarbių pareiga yra skleisti gėrio idealus ir principus žmonėse, kuriems jie gali daryti įtaką.

Geram tėvui lengviau matyti savo vaiką kenčiantį, negu tapusį niekšu. Tas pats galioja kitais įvardytais atvejais. Vis dėlto yra skirtumų tarp tėvų ir mokytojų valdžios vaikams, politikų valdžios visuomenei, draugų ar sutuoktinių įtakos vienas kitam. Vaikui galima taikyti daugiau valdžios, nes jam dar trūksta brandos pačiam skirti gera nuo blogo. Politiko valdžia – mažesnė, išskyrus atvejus, kai kalbama apie autoritarinę ar totalitarinę valdžią. Draugo ar sutuoktinio atveju santykiai – horizontalūs, todėl čia labiau reiktų kalbėti apie įtaką, nei apie valdžią.

Atidesnis skaitytojas paklaus – kuo čia dėta valdžia ar juolab – įtaka, jei kalbama apie prievartą? Iš tiesų liberalizme bet koks siekis savo įsitikinimus ar vertybes perduoti kitiems traktuojamas kaip prievarta – išskyrus atvejus, kai skleidžiamas pats liberalizmas. Antra vertus bet kokia valdžia ir dažnu atveju – įtaka, keičiant vienus gyvenimo principus kitais iš tiesų vyksta per tam tikrą prievartą. Nereikia prievartos suprasti vien kaip kulkos ar botago. Net apie perskaitytą knygą kartais sakoma: ji mane privertė susimąstyti.

Jei žmogus vadovaujasi vienais gyvenimo principais, o kas nors jam siūlo kitus, tai jau dažnu atveju galima laikyti prievarta, nors ir pačia silpniausia prasme. Natūraliai pirmasis asmuo liktų ties savo ligtoliniais principais, o antrasis veržiasi į jo sąmonę su savaisiais. Žinoma, brutali prievarta skiriasi nuo subtilios įtakos, pastaruoju atveju apeliuojama į pokyčius sava, laisva valia. Vis dėlto žmogus, kuriam svarbiausias – jo Aš, lengvai identifikuos bet kokius svetimos sąmonės srautus į jo sąmonę kaip pačią šiurkščiausią prievartą.

S. Ljuiso pragare žmogus gali gauti, ką tiktai nori, išskyrus tai, kas susiję su kitais. Pavyzdžiui ten vaizduojama savanaudė motina, mieliau norinti turėti savo vaiką su savimi pragare, nei gyvenantį atskirai, tačiau Dievo malonėje. Tai jai užginta. Bet ir tie norai, kurie įgyvendinami… Neteikia malonumo. To, kas kiekvienam savanaudžiui – svarbiausia.

Liberalizmo amžius yra ir didžiausių, gausiausių depresijų amžius. Žmogus, atskirtas nuo kitų, praranda gyvenimo prasmę. Susitelkęs vien į savo sielą jis joje randa pragarą.

Išeitis – paradoksali. Atiduoti save kitam. Tiktai santykyje su kitu žmogus tampa savimi. Čia irgi glūdi tam tikra problema: kaip jau sakyta, jei tikiesi gauti, tavo davimas nėra tobulas. Bet tas, kuris nustatė šias taisykles, atsižvelgia į mūsų silpnumą, suteikdamas viltį atgauti save – ir daug aukštesnės kokybės, nei galėjome turėti, susitelkę į pirminį save.

Daugelyje religijų tikintysis traktuojamas lyg sąžiningas mokesčių mokėtojas. Jis atiduoda tam tikrą dalį Dievui ir savo artimajam, visa kita pasilikdamas sau. Dievo principai – kitokie. Čia reikalaujama visko. Užtai ir atiduodama viskas – imtinai iki paties Dievo.