Lietuvių šeimos tragedija Norvegijoje sukrėtė daugelį. Šalis, deklaruojanti žmogaus teises ir mokanti jų kitas šalis, įskaitant Lietuvą, pati pažeidinėja esmines žmogaus teises. Teisę į saugumą, orumą, privatumą, vaikų teisę gyventi su mylinčiais tėvais ir tėvų – su vaikais.
Vis gi čia glūdi dar viena problema. Kas yra „Barnevernet“, disponuojanti praktiškai beribėmis galiomis, spręsdama vaikų likimą? Tai – privati įstaiga, faktiškai – verslo įmonė, kuri iš vaikų periminėjimo ir perdavinėjimo kraunasi pelną. Gražaus pinigo nubyra tiek pačiai įmonei, tiek globėjams. Vaikus galima išsirinkti pagal katalogą, kaip bet kurią prekę. Ar iš tokios įmonės galima tikėtis objektyvumo, teisingumo, atsižvelgimo į šeimos ir paties vaiko interesus? Vargu. Nieko asmeniško – tik biznis.
Didžiausia problema, jog šiai verslo įmonei suteiktos praktiškai beribės galios. Ji beveik nėra atskaitinga valstybės įstaigoms, o per jas – visuomenei. O juk pagrindinis demokratinės valstybės bruožas – bet kokios valdžios atskaitomybė visuomenei. Kur tiktai esama valdžios, ten turi būti ir atskaitomybė. Dabar gi valdžia – beribė, atskaitomybės – jokios.
Tai – ne tik Norvegijos ar kitų šalių problema. Ją turi ir Lietuva, gal tik ne tokiu mastu. Pirmiausiai tai pasakytina apie antstolių ir notarų kontoras. Ne tiktai fiziniai asmenys, bet ir visuomeninės organizacijos savo dokumentus privalo tvirtinti pas notarą, kuriam sumoka iš savo kišenės, kaip privačiai įmonei. Dar liūdnesnis atvejis – antstoliai, išmušinėjantys skolas ne prasčiau už reketininkus, drauge su skolomis išmuša sau pajamas iš skolininko kišenės.
Liberalas pasakys – laisvė privačiai iniciatyvai. Atleiskite, bet esminis privačios iniciatyvos bruožas – laisvė iš abiejų pusių. Aš turiu teisę rinktis, ar naudotis privačios parduotuvės, privačios vaistinės, privačios poliklinikos paslaugomis. Jei noriu maistą užsiauginti pats, boikotuodamas parduotuves kaip tokias ar bent jau stambiuosius prekybos centrus – tai mano demokratinė teisė. Jokios prievartos anei prievolės čia būti negali. Visai kas kita – notarų ir antstolių paslaugos. Jomis naudotis privaloma – jei apskritai nori atlikti tam tikrus teisinius veiksmus (notarų atveju) arba išvis be jokio pasirinkimo (antstolių atveju).
Taigi, pasirinkimas – paprastas. Arba įstaiga privati – ir tuomet laisvai pasirenkama, arba ji disponuoja įstatymų suteikta valdžia – ir tuomet yra valstybės sistemos dalis. O tai reiškia – atskaitinga visuomenei per valstybę ir valstybės apmokama. Negali būti privačios policijos, privačios kariuomenės, privačių teismų ar kalėjimų – žinoma, jei kalbame apie demokratinę valstybę. Nors privačių kalėjimų iniciatyva, tarp kitko, jau buvo teikta – ją teikė liberalai. Klausimas, ar jie šiuo atveju nuoseklūs? Nebent kalinys galėtų rinktis tarp privataus ir valstybinio kalėjimo – tai būtų komiška, bet dar suprantama.
Teismų paslaugos taip pat iš dalies apmokamos privačiai – civilinės bylos atveju. Ne šiaip sau teisėsaugos sistema, pasižyminti ypač aukštais institucinio solidarumo ir korupcijos rodikliais, dažną baudžiamąją bylą nukreipia civiline tvarka – juk baudžiamąją bylą apmoka valstybė, o civilinę – pats klientas. Tai ne tiktai brangu (ypač pralaimėjimo atveju, kai tenka apmokėti ne tik teismo, bet ir priešingos pusės išlaidas), bet ir sudėtinga – mat palikta baisi civilinės teisės spraga. Civilinėje byloje privalai žinoti atsakovą ir pats įrodyti jo kaltę. O jei atsakovas nėra žinomas? Baudžiamosios bylos atveju tyrimą atlieka valstybė, tik ne civilinės.
Žinoma, ši tvarka – labai naudinga patiems teisėsaugos darbuotojams. Mažiau ieškinių, mažiau bylų, mažiau darbo. O mokesčių mokėtojai vis tiek apmokės. Per valstybės biudžetą.
Išeitis šiuo atveju būtų paprasta. Arba išplėsti baudžiamąją teisę, į ją perkeliant kai kuriuos civilinės teisės atvejus, arba civilinėje teisėje numatyti valstybinį tyrimą. Tokiu atveju žmogus, kad ir susimokėdamas už paslaugas, bent žinotų, už ką moka. Nors šiaip teismai yra valstybės sistemos dalis, tad jų paslaugos taip pat turėtų būti apmokamos ne privataus verslo principais.
Notarų ir antstolių įstaigos turi būti valstybinės, su atitinkama apmokėjimo tvarka. Nors dėl antstolių įstaigos reikalingumo apskritai galima diskutuoti – iš esmės tą funkciją galėtų atlikti policija. Ne taip svarbu, kaip ši funkcija bus pavadinta. Galėtų likti ir antstolių pavadinimas, bet valstybinį reketą reikia nutraukti. Negali įstaiga tuo pat metu būti ir valstybinė, ir privati.
Pagaliau, visiškos begėdystės pavyzdys – vadinamasis Nacionalinis transliuotojas. Žurnalistų etikos kodeksas reikalauja pateikti įvairias nuomones ir teisingas žinias. Tai įpareigoja net privačią žiniasklaidą. Bet vis dėlto vargiai kas gali nurodyti privačiam kanalui – kokias būtent žinias ir nuomones transliuoti. Ką nors įsileisti ar palikti už durų – jų teisė. Jų verslas, jų pinigai. Bet kai piliečių, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas žurnalistas leidžia sau spręsti, kokias įstatymų leidžiamas nuomones įsileisti, o kokias blokuoti – jau skandalas.
Dabartinis Nacionalinis transliuotojas farširuoja piliečių smegenis siauros politinės konjunktūros pozicijomis, o piliečiai patys už tai dar ir susimoka. Ar turi galimybę to atsisakyti? Nepatinka – nežiūrėk, atsakys liberalas. Teisingai. Bet ar turiu teisę pareikalauti, kad mano mokesčiai nebūtų skiriami šiam transliuotojui? Arba kokiai nors organizacijai, propaguojančiai man nepriimtinus dalykus? Kol kas apie platesnes piliečių teises paskirstyti savo mokesčius kalba gal tik viena politinė jėga – tautininkai, bet kiekvienam aišku, jog visų mokesčių skirstymą perduoti patiems piliečiams tiesiog neįmanoma.
Tad pasirinkti galime tik iš dviejų galimybių. Arba išvis naikinti Nacionalinį transliuotoją, arba nustatyti jam griežtesnes taisykles, reikalaujant pateikti platesnį žinių ir nuomonių spektrą. Naikinti būtų klaida – juk čia rodoma tikrai gerų laidų ir filmų. Bet politinės laidos – angažuotos ir vienpusės ne ką mažiau, o gal net labiau, nei komerciniuose kanaluose. Komerciniai kanalai tam turi teisę. Nacionalinis transliuotojas – ne.
Atskirkime privačias ir valstybines erdves. Jos skirtingos. Tiesiog skirtingos.
Na tikėjausi, kad be spekuliacijų šia tema čia nebus apsieita. Oi jūs, rūpintojėliai… O ar teko girdėti, kad Lietuvoje virš 50% jūsų tautiečių muša savo vaikus? Norvegijoje ne tik nemuša, bet ir kitiems neleidžia- va ir visa šito žiniasklaidos išpūsto burbulo dalis. Matosi, kad autorius niekada negyveno Norvegijoje ir neturi nei mažiausio supratimo kaip veikia Norvegijos visuomenė.
“apie platesnes piliečių teises paskirstyti savo mokesčius kalba gal tik viena politinė jėga – tautininkai”
Panašu, kad autorius pats sau kabinasi medalius. Visų pirma, tautininkai kol kas, ir laimei, dar nėra politinė jėga. Geriausiu atveju- politiniai marginalai. Antra, apie piliečių teisę skirstyti savo mokesčius kalba daugybė politinių grupių- socialistai, anarchistai, liberalai, komunistai ir pan., daugiausiai kairysis sparnas.
“visų mokesčių skirstymą perduoti patiems piliečiams tiesiog neįmanoma”
Ne tik įmanoma, bet tam jau yra sukurtos ir techninės priemonės. Tas reikalas vadinasi wikinomika atrodo. Yra ir kitų išbandytų modelių.
Ką darysi, vabalas ir yra vabalas. Gal net – kolorado vabalas.
Marius Kundrotas:
,,tragedija, deklaruojanti, privatumą, problema, disponuojanti praktiškai, privati, faktiškai, katalogą, objektyvumo, interesus, biznis…………………..”
Tiek svetimžodžių pirmose dviejose pastraipose. Tingiu toliau skaityti, ir tie svetimžodžiai eiliniai, jau visų nuvalkioti. Jei kas rasite kokį įdomesnį, iš Kundroto kūrybos, parašykite. Būsiu dėkingas.
puikus , aktualus straipsnis , aciu .