Kreiva Plunksna. Poezija

Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Kūne užčiuopki
Kontūrus sielos
Ir liesk jį
Lyg būstinę Dievo
Pagarbiai tardamas
„Tikiu“
Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Tada mylėsi
Tikrą grožį
Kuris vien iš tavęs
Atsispindės
Manam veide
Ir žvilgsny
Kurio nerasi
Niekad
Niekur
Tokio
Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Ir niekada neklausi
Kam aš priklausau

DVI MINUTĖS PRIEŠ MIEGĄ

Į savo naktį
Viską sudėjau
Kvapą tavo plaukų
Alsuojančią šilumą
Tamsų žybsnį akių
Lūpomis palytėtą
Ir pirštais vis tapomus
Kontūrus tavo
Šešėlio
Sudėjau
Kad mano sapnai
Būtų tavo kvėpuoti
Mūsų svajoti
Tiktai.

Laikas miegoti.

DRAUGYSTĖ

Mes sėdim
Lyg kartu
Lyg ne
Ir geriam kavą
Kurioj ištirpsta
Skirtumas
Tarp
Tu ir Aš
Ir daros gera
Taip jauku
Kavos tik kvapas
Neš žodžius
Kurių
Palinkus
Link tavęs
Klausausi
Kaip vakar
Taip šiandien
Po dienos
Ar dešimties metų
Vienodai
Atidžiai
Vis gurkšteliu
Kavos
Be skirtumo
Tarp laiko
Tarp Aš ir Tu

Teliks Dabar
Kai tavo pirštai
Mano ranką laiko.

xxx

Tvirtai suspaudus
Saujoj sugniaužus
Pjaustysiu randus
Iš sielos
Laisvės peiliu
Ginklą atstos
Nuogi pečiai
Švelnus aksomas
Balse
Liečiantis jautriai
Širdis kitų

Niekad
Tave

xxx

Tamsoje
Pažįstamų nebėra
Medžių šakos
Nesvetingai linguoja
Ir kontūrai laikrodžio
Išdidžiai šviečia
Pro langą
Įsibrovus mėnuliui

Tu pasitinki
Iš kito kambario kampo
Lyg šaltas šešėlis
Artėji…

Ir susilieji
Akvarelėj tamsioj
Šilumos kūno
Dar pirštais tapau
Tavo kvapą
Atpažinus
Tu mano

AŠ SAU PAMELUOSIU

Aš sau pameluosiu, kad aplink visi žmonės laimingi,
Kad rūstūs veidai neišduoda vidinių džiaugsmų.
Meluosiu, kad būčiau pati šalia jųjų laiminga
Ir apglėbt nebijočiau pavargusių kito pečių.

Aš sau pameluosiu, kad pasaulyje karo nebuvo.
Kad saulė vienodai vėl šviečia danguj kiekvienam.
Ir žodžio taikaus jie klausysis nurimę, nuščiuvę,
Kai žengsiu per slenkstį ir tarsiu: „Ramybė namams“.

Aš sau pameluosiu dar kartą, kad tu mane myli,
Pati kad galėčiau tave stipriai stipriai mylėt.
Ir bus nesvarbu, ar rašai man, ar dvejus metus tyli –
Meluosiu. Ir meilė padės tavimi vis tikėt.

Meluosiu aš sau, kad mūs žemė yra daug gražesnė.
Ir mano pasaulyje melo nebus. Tik tiesa.
Tikėsiu iliuzijom, tapsiu pati laimingesnė.
Ir savo tikėjimu vaiko pakeisiu tave.

TUŠČIOS RANKOS

Palaimintos
Mano tuščios rankos
Paleidžiančios praeitį
Liečiančios mylinčius delnus
Palaimintos jos
Nelaikydamos godžiai monetų
Perkančios trupinius laimės
Saulėtus
Palaiminti pirštai
Liečiantys žolę
Žymes dilgėlių žemės grumstu
Raminę
Palaiminti jie
Tamsų kelią apčiuopę
Jautriai įrėžius sienos išskaitę
Palaimintai tuščias
Mano rankų esėjimas
Į atviras saujas
Palaimos lašėjimas
Naujas

ILGESYS

Garuoja kava…
Jau pusė vienuolikos vakaro.
Jaukumo nėra –
To pečiaus man niekas nepakuria.

Vardan šilumos,
Kurios ieško pirštai sustirę,
Iš spintos senos
Išsitraukiu aš tavo megztinį.

Tarytum pečius
Tu pats savo rankom apglėbtum…
Ir kvapą uodžiu
Iš rūbo to, kandžių skylėto.

Jau aušta kava.
O širdy vis dar skauda. Ir šilta.
Naktis. Vienuma.
Beprotybė, tavęs išsiilgus

xxx

Įrėžk savo vardą
Šalia savo veido
Scenos uždanga jau nusileido

Išgirsk savo minią
Paltus dalijant
Pūgai siaučiant iš rūbinės minant

Pajusk tuščią holą
Prisodrintą orą
Išgaruojančiu sąskambių noru

Matyk mane mažą
Nedrąsiai prašant
Pažiūrėt ar plunksnakotis rašo

Įrėžk savo vardą
Šalia savo veido
Nors niekas manęs čia neleido

Pasilikt savo atvaizdą
Leidai

xxx

Tu mano kitoks Pasaulis
Pilnas bedugnių
Erdvių
Ir galaktikų
Gniaužiantis kvapą
Kai neriu gelmėn
Vien pažiūrėjus
Tris sekundes
Į tavo akis
Tu mano kitoks Pasaulis
Kitas laiko matmuo
Kurio niekada
Nepakanka užčiuopti
Ir ne protui suvokti
Kur aš skrendu
Laikydama
Tavo ranką
Dabar = amžinai

xxx

Jau už mažiau nei pusantro mėnesio dienos pradės trumpėti. Dienos tvankumą keis vėsus vakaras ir apie rudens miegą dainuojanti žiogų muzika.
Vis anksčiau tems. Žvaigždynai prabangiai išryškės dešimtos valandos danguje ir vėsioje žolėje prasidės nakties pokylis po galaktikos sietynais.
Iki graudulio apsisiausime šiltais pledais. Gal net apsikabinsime, kad būtų šilčiau. Ir taip nenorėsime paleisti paskutinių vasaros akimirkų, o gal vienas kito.
Ryto rūkas pranašaus, kad vasara neskubėdama šnekučiuojasi su rudeniu. Vadinasi, galėsime puoštis suknelėmis ir kaspinais, kuriuos vasara labai mėgsta. Lengvučiai debesėliai skelbs amžiną siestą. Iki saulės laidos.
O dabar dar gegužė. Nerūpestingas ir baltas žydėjimas, kuris tuoj baigsis. Greit stebėsimės, kad užderėjo vyšnios.
Įkvėpk akimirkas.
Viskas greit baigsis.

xxx

Įbridus į upę
Vandens atsigersiu
Laikyk

Nuo akmenio dugno
Vos virpančios kojos
Nuslys

Plaukai tarsi dumbliai
Srovės nešami
Tyliai plauks

Vanduo akių šviesą
Užtvindys mėliu
Ir nuplaus

Pamišusiai ieškau
Stiprios tavo rankos
Sugriebk

Išleidau iš plaučių
Jau praeitį
Noriu įkvėpt

PRIKLAUSOMYBĖ

Tamsus ir nežemiško grožio
Verpetas vis suksis ratu.
Netars daugiau lūpos nė žodžio –
Tylėdamas karštį geriu.

Jau laiko neliko. Jį atėmė.
Puodelis? Maniau, gurkšniai trys.
Kvapniais pažadais mane pavergė
Maloniai godus troškulys.

Tas kvapas užpildo net ilgesį,
Kuomet pilnaty pabundu…

…Šalia manęs nuostabiai ilsisi
Kavos skonio moteris.
Tu.

DULKĖTAS ANGELAS

Darbo dienų triukšme žmogelis tyliai renka šiukšles nuo gatvių. Tamsiais dulkėtais rūbais, raukšlėtu veidu – kantriai eina šaligatviu ir ieško šiukšlių, retkarčiais pasveikindamas praeivius.
– Labas rytas, – mojuoju aš žmogeliui.
– Labas rytas, – nusišypso ir jis.

Bet sekmadieniais žmogelis tampa angelu. Pasipuošęs balta kamža dalyvauja procesijoje ir švytinčiu veidu neša baldakimą, po kuriuo kunigas neša Švenčiausiąjį. Tada jo akys spindi angeliška šviesa…

Pirmadienis.
– Labas rytas, – moju ranka.
– Labas rytas, – giedru veidu atsako jis. O akyse suspindi angeliška šviesa.

xxx

Juodynėj tuščioj paklaikus siūbuoja
Pilna nesėjimo
Begarsio gaudžia
Apkurtusi dulkių
Vienatvė

Bernardui OSB

Kai ėjom vakarėjančia gatve,
Nė motais buvo mums praeiviai,
Jų žvilgsniai, tyrinėjantys tave
Lyg vaiką – mažą ir kiek naivų.

Tolumoje nuauksinti langai
Mus privertė minutei gal nutilti.
Palietęs atšvaitus saulelės tu tarei:
– Tai rodo, kad Dievas yra šiltas.