R. Pangonytė. Eilėraščiai

prisimink tai

neklausyk
nei motinos
nei tėvo smerkimo
nei onutės
kuri gyvena
už penkių kvartalų
nei tetų
nei dėdžių
pasakojimų
liepimų
gandų
gąsdinimų
neklausyk
kad ir ką
jie tau sakytų
tu žinai geriau
apie save
apie savo
gyvenimą
savo jėgas

neklausyk
anei vieno patarimo
laukdama eilėj
prie gydytojo kabineto
neklausyk
tetos olgos iš
dvidešimt pirmo
namo
neklausyk
tė vė pagalbų
dvidešimt keturių
valandų
abipus sienos
prieš srovę
ir kitų niekų

pasikliauk savimi
ir klausyk savęs
stenkis tik dėl
savęs
dėl dabar
dėl paskui
dėl gyvenimo
laimės
kreivos
ir tiesios
šypsenos
dėl pačių svarbiausių
kurie nori
kad tau pasisektų
o tu nori
kad
jiems
klausyk
savęs
mylėk save
mylėk
mylėk
ir šypsokis
tu gali

sapnas I

ir man liepia prisikelti
iš numirusiųjų
kai aš sėdžiu
ant suskilusio šaligatvio
ir skaitau Kamiu knygą
prie centrinės bažnyčios
ir laukiu
kada mano pelenus
išneš

 

sapnas II

mano tėvas mirdamas tylėjo
žiūrėjo į motinos karščiuojantį veidą
jautė jos šaltu prakaitu patvinusias rankas
aš stovėjau tarpdury
atsirėmusi į durų staktą
ritmiškai trypčiojau kojomis
suskaičiavau iki penkiasdešimt septynių
nevikrių kojos pakėlimų virš žemės
tėvas užsimerkė
galvojau mirė jis
bet iš tiesų tai buvau aš
ir vėl sėdėjau prie bažnyčios
ir vėl skaičiau Kamiu
laukdama kol mano pelenus išneš

 

pliušinio meškino Lū išgyvenimai

dienos virto valandomis
valandos virto minutėmis
minutės pilkais
slibinais

o kas
jeigu padovanočiau tau
gimtadienio proga
tą kubą
kurį nupiešiau užmerktomis
akimis
tas kubas toks kvailas
toks idiotiškai nelygus
bet
tai vienintelis ir
geriausias mano
piešinys
kurį nupiešiau
tokį vieną per
visą savo
gyvenimą

 

katės ir siluetai I

ai
pagailėsiu kačių
nežiūrėsiu į tuos
paslaptingus siluetus
nežiūrėsiu į lange atsispindinčias
sekso scenas
televizoriaus skleidžiamas spalvas
į senį
rūkantį balkone
nežiūrėsiu į
vyro mušamą moterį
nežiūrėsiu į
vaiką
sėdintį prie stalo
besiruošiantį
rytojaus istorijos kontroliniam

 

katės ir siluetai II

sėdžiu aš
rymau
vienuoliktam aukšte
ant palangės
daugiaaukščių fone
nemiegančių žmonių
languose
siūbuoja melsvi siluetai
vidurnaktis
o gal jau ir paryčiai
žiemą sunku pasakyti
kuri valanda
tik
pigiausios kavos puodelis
gelbsti nuo
besiskverbiančio šalčio
kuris teka pro
mano pūvantį
atidarytą
buto langą
melsvi traukiniai

ir galaktikos
galvoje
trukdo užmigti
o gal tai tiesiog
ta pigi kava
kurią nukainotą
nusipirkau per
prekybos centro išpardavimą
po palange
ant surūdijusio radiatoriaus
šildosi trys katės
juoda
balta ir
raina
sako
šaltis leidžias žemyn

tai aš ir galvoju
kaip jos tveria
tą skersvėjį

Dalelės

Mėlynom alėjom link tavo
Delno
Panagių purvais ant dalelių
Kalno.
Lyg žarijom, po slenksčiu
Sužerti
Tavo plaukai, dalelėmis
Išberti.

Elyte, tavo delno linijos
Man pranašauja lietų –
Šiltą, vasaros, poryt – po
Pietų.
Ir jei manęs paklaustum,
Kas yra gyvybė,
Atsakyčiau –
„Tavo panagių purvai –
Ramybė.“
Tavo savitas vaikiškumas
Ir nerūpestingumas,
Klausimas „ar joje
Gerumas?“
Pulsuojančiom dalelėm,
Mažais žingsneliais –
Link tavo delno
Išbertais plaukeliais.

 

Nuotraukų, autorei leidus, parsisiuntėme iš jos paskyros socialiniame tinklalapyje „Facebook“. Rūta ir jos draugės bei draugai kūrybingi, tad nebuvo sunku parsisiųsti, sunkiau – atsirinkti, nes visko juk nesudėsi, kad ir kaip įdomu… 🙂

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA