Aš tikiu, kad esu gimęs ne šiaip sau, o iš meilės, manau, kad aktorius – taip pat. Idealas man – laisvas žmogus teatre, scenoje. Noriu, kad žiūrovas, užuot pasakęs „aš mačiau gerą spektaklį“, pasakytų – „aš mačiau laisvus žmones”.
…
Tas pats chamas, dabar jų laikas. Jie dabar akcijų kūrėjai, jie gelbsti ne tik Ukrainą, Lietuvą, gelbsti visą pasaulį, – ir būtinai iš to darydami šou.
…
Mes gyvename komedijoje, pats mūsų gyvenimas yra komedija.
Aš tik vieno laukiu – ateivių. Jiems atėjus mes užsimerksime ir pajusime didžiulę didžiulę gėdą dėl savo gyvenimo: ką mes pridarėme, ir ką darome. Aš laukiu jų, o belaukdamas visada ieškau to, kuris, kaip sako Evangelijoje, ten kur du, esti ir Trečias.
Tai tam Trečiam aš ir noriu vaidinti, tam Trečiam reikia pašvęsti save, tam reikia tikrai atsidavimo, intelekto, tam reikia mokytis, būti įdomiam.
…
Žmogus turi kapstytis, turi sugalvoti sau gyvenimą, o tie, kurie stokoja elementarios kūrybinės vaizduotės ar jiems jos neduota, tie ir yra mūsų gyvenimo griovėjai, tikri išdavikai, jie neina į žmogų, o kaip tik suka nuo žmogaus.
Eina nuo žmogaus, tikisi tapti vedliais, bet kas paskui tokius eis?
Tiki, kad eis, bet atsigręš gyvenimo pabaigoje ir pamatys, kad kelias tuščias, niekas neina įkandin. Tada toje dykumoje ir pasimirs.
…
Gaila, kad tik visai neseniai supratau, kad, kai pasaulis eina iš proto, isterija dėl karo, konfliktai užvaldo viską. Pasaulis veržiasi į karą! Ir tada man taip pasidaro gera. Nepatikėsit – net saldu! Koks aš tampu laisvas!
Dėka to menkumo ir chamizmo patenku visai į kitą pasaulį. Manau, kad tą patį išgyvena ir kiti meno žmonės. Ne todėl, kad mes – ypatingi, kad didūs, kad ironiškai iš padebesų žvelgiam į pasaulį, o dėl to, kad mus privertė atsiriboti nuo pragaro. Taigi, paragaras – tuščias! Visi jo gyventojai – čia.
Nuo pat vaikystės žinojau pragaro adresą. Dabar jau tas adresas nebegalioja, nes visi – čia, aplink.
Kodėl vienas kito nekenčiam, vienas kitam pavydim? Todėl, kad mes visi – iš pragaro. Todėl, kad pragaras – jau Žemėje.
Kuo visa tai baigsis? Kas laimės – pragaras ar meilė? Dabar laimi pragaras, ir nuo jo apsisaugoti galime tik menu.
Kitos išeities tiesiog nėra.
…
Mes negalime likti vergais. Mes privalome išsilaisvinti.
Štai tai Lietuva privalo suprasti!
Rimas Tuminas (1952 – 2024). Parinko Algimantas Rusteika. Ačiū.
Didžiausia pagarba didžiam Lietuvos meninkui ir režisieriui.Režisierius Tuminas ilgam išliks mūsų širdyse.
Pragaro adresą žinojo, bet savo valia pragare (Putino) darbavosi, mėgavosi už pinigą riebų.
užzombintųjų sklaida…
Aš mačiau laisvus žmones,- čia jis apie Vachtangovo teatrą!?
Gali būti. Ten tikrai laisvesni, nei pas mus, kurie net bijojo žodį užtarti, kai jų mokytoją puolė.