M.Martinaitis: Poezija yra popieriaus lapai, gražiai prirašyti eilutėmis

Išleista populiariausių Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinktinė – Marcelijus Martinaitis. Pareisiu su paukščiais. [Sudarė Marius Mikalajūnas]. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 155 p.  Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė.

Rinktinę sudarė žinomas mokytojas, vadovėlių autorius Marius Mikalajūnas. Knygoje sudėti populiariausi M. Martinaičio eilėraščiai iš įvairių rinkinių, nemažai jų tapę dainuojamąja poezija. Įdėtos ir ištraukos iš jo esė apie poeziją, kalbą, žodžio galią.

Knyga skirta vyresniųjų klasių moksleiviams, nes dauguma čia pateikiamų eilėraščių nagrinėjami, interpretuojami mokykloje.

Marcelijus Martinaitis (1936–2013) – vienas garsiausių Lietuvos poetų, eseistų, vertėjų. Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų. M. Martinaičio kūryba išversta į daugybę kalbų.

„Kai literatūros renginiuose manęs paklausia, kas yra poezija, kartais atsakau: mokykloj žinojau, bet prabėgo daug metų ir jau užmiršau.

Poezija yra popieriaus lapai, gražiai prirašyti eilutėmis.

Poezija yra knygos, į kurias tiesiame ranką, kai gera ar liūdna, arba kai nėra kam tos rankos paduoti.

Poezija yra tekstai, mokykloje privalomi skaityti, analizuoti, interpretuoti, įsiminti.

Poezija kartais yra nušvitimas, visiška vaizduotės laisvė, kai įgyjamas nuo nieko nepriklausantis savo asmenybės pajautimas.

Pagaliau poezija yra viskas kartu: raidės, žodžiai, eilutės, knygos skaitymas, mokyklinis rašinys, atsiminimas visą gyvenimą, ką buvai perskaitęs.

Poezija kartais yra sutrikimas, kai perskaitęs nežinai, ką sakyti, kaip apie tave nustebinusį saulėlydį, pamatytus gamtos vaizdus.

Tai yra gražiausia.

O ir aš pats kartais nežinau, ką pasakyti apie savo eilėraščius.

Gal jūs?..“ /Marcelijus Martinaitis/

Iš spaudai rengiamos Viktorijos Daujotytės knygos „Lašas poezijos“: Literatūros situacija yra ir Lietuvos situacija: vis labiau ji panaši į lašą ant įkaitintų akmenų. Arvydas Šliogeris atnaujino šį katastrofinį vaizdinį. Bet atnaujino ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Žalčio sonatos“ suvokimą – kaip lietuvių mitą. Kaip iškalbiausią parabolę.  

Galbūt gyvensime gerai, patogiai, bet nebebūsime tie patys. Ir nebebus parašyta knyga, kurią galima pavadinti „Tie patys žodžiai“, kaip kadaise Marcelijaus Martinaičio. Ir Lietuva nebebus panaši į Lietuvą; Kukutis, važiuodamas Žemaičių plentu, nebegalės stebėtis: „Kaip Lietuva panaši į Lietuvą! / Jos beržai visad panašūs į beržus, / kaip ir dangus: / virš Lietuvos visada toks lietuviškas!“ („Kukutis važiuoja Žemaičių plentu“). O gal galės, juk vieta neišnyksta, jei tik nėra permalama traktorių, išgręžiojama.

Ir ar gali būti, kad Lietuvoj nebegims tokių unikalios sąmonės žmonių kaip Maironis, Čiurlionis, Czesławas Miłoszas? Kaip Sigitas Geda. Justinas Marcinkevičius ar Marcelijus Martinaitis. Atgimdyti filologijos, – taip apie lietuvius manė Milošas. Galime šia mintimi pasitikėti; nenuleisti akių nuo to, kas susiję su kalba, kalbos kūryba.

***

Profesionalusis lietuvių menas (poezija, muzika, dailė) yra perėmę ir vis dar semiasi gyvybės iš prigimtosios kultūros. Tai svarbiausias kelias, kuriuo prigimtoji kultūra tampa universali, bendražmogiška.

Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, išverstos į daug kalbų, keistuolis Kukutis, ir kvailas, ir išmintingas iš to paties, atpažįstamas kaip savas, kaip universalus paradoksaliųjų tiesų reiškėjas, amžinas trečias brolis.

Ar teisinga galvoti, kad trečio brolio savastyje glūdi gyvas poezijos lašas, kažkas, ko negalima apskaičiuoti, pamatuoti nauda.

Ir kas galiausiai lemia sėkmę. 

***

Negyvos (ypač instaliacinės) materijos laikas mene, atrodo, jau yra praeinantis. Tragiškosios žmogaus pasaulio grimasos grąžina prie pamatinių klausimų: kodėl skirtingų kultūrų žmonės negali sugyventi, kodėl nepasiteisino globalinio dialogo tezės, ką žmonijai daryti, kad ji galėtų išlikti. Kaip išgyventi globalinio įtarumo atmosferoje? Kokia kalba apie tai kalbėti? Tiesioginė poezijos kalba kuriam laikui atrodo išsėmusi savo išteklius. Reikia ieškoti naujų netiesioginės kalbos būdų. Ne perkeltinės, o netiesioginės, leidžiančios pasiekti kitokį teksto jutiminį tankį, kalbinį įkūnijimą. Savitas Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys „K. B. Įtariamas“. Eilėraščio „K. B. Esu įtariamas“ pirmoji pusė:

                      Moteris, sėdėjusi šalia,
                      pasislenka, kita persėda taip, kad nepažvelgčiau.
                      Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis,
                      skubiai perbėga gatvę katė, pievoj
                      pasibaido arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
                      mikliai pasprunka pelytė.
                      Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
                      lyg esu čia nebūtinas.

                      Turiu dokumentus, neteistas,
                      be revolverio, beveik be minčių.

                      Tik parazitai, visokie vabzdžiai,
                      musės bei kirminai ropoja per veidą,
                      lenda į burną, į nosį,
                      geria kraują.

                      Kur pasisuku, kas nors slepiasi, bėga,
                      įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
                      galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt galą.

Kelios žmogaus situacijos: įtartinas, įtariamas, įtarus, nekaltas, nemokantis paaiškinti, kad „nebėgtų, kad leistųs jaukinami, glostomi, / kalbinami, maitinami, mylimi“. Eilėraščio prasmės ašis – įtarumo atmosferoje visi yra įtartini ir įtarūs (galiausiai kam nors kyla noras ką nors sugauti, sutrypti, padaryt galą), sunyksta lyg ir savaiminė pasitikėjimo kalba: žmogus nebemoka paaiškinti, kad nėra pavojingas, kad, atvirkščiai, nešiojasi nežinomą kaltę „visam, kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ar kenčia“. Kaltieji nesiaiškina, nekaltieji nemoka ir negali pasiaiškinti. To, kas savaime turėtų būti aišku, neįmanoma paaiškinti.  Dabartinė egzistencija vis labiau paradoksalėja. Atsisakydamas aiškintis žmogus perkelia dėmesį į vien kūną, į materiją, tarsi užsidaro juose, nebeišeidamas, nebeprasitęsdamas į tai, kas nėra jis pats, kas nėra vien kūnas.