Sutrumpinta iš: Zinkevičius, Zigmas. Dėl tariamai slaviškos lietuvių antroponimijos, Baltistica, XLVII(2), 2012, p. 367–371.
Senosios Lietuvos valstybės valdovų raštinėse, be lotynų kalbos, buvo vartojama (bažnytinė) slavų kalba, perimta iš Kijevo Rusios ir atmiešta vietinių rytinių slavų tarmių elementais. Įvardijant asmenis, nežiūrint jų tautybės ir kuria kalba įvardijamasis šnekėjo, tose raštinėse buvo vartojami tėvavardžiai su priesagomis -ovič, -evič. Pavyzdžiui, lietuvis, kuris pats save vadino Jonas Petraitis „Jonas, Petro sūnus“, būdavo užrašomas Jan Petrovič.
Tai buvo oficiali Lietuvos valstybės gyventojų įvardijimo raštinėse sistema, taikyta visų tautybių ir visų socialinių sluoksnių žmonėms.
Lenkams iš seno tėvavardžiai su -ovič, -evič nebuvo būdingi. Jų senojoje žemėje gyventojų įvardijimui buvo įsigalėję priesagos -ski vediniai (-ovski, -evski…), padaryti iš vietovardžių, tokie kaip Jan Podleski „Jonas iš Podlesės (Pamiškės)“. Prie -ovič, -evič lenkai priprato vėliau, ir tai buvo susiję su Lietuvos valstybės gyventojų sulenkėjimu.
Ilgainiui Lietuvoje vis labiau įsigalint lenkų kalbai tėvavardines rytų slavų kilmės -ovič, -evič priesagas imta keisti „kilnesnėmis“ -ski tipo priesagomis (-ovski, -evski…), kurias imta dėlioti ne tik prie vietovardžių, bet ir prie asmenvardžių kaip -ovič, -evič pakaitalą, pvz., šalia Adamovič atsirado Adamovski. Dvejopai randame šaltiniuose įvardytus kartais net tuos pačius asmenis.
Laikui bėgant ir tėvavardžiams virstant pavardėmis -ski tipo priesagų pavardės pasidarė labai populiarios. Visuotinai išplito pavardžių modelis asmenvardis + -ski tipo priesaga. Tokią pavardžių darybą greičiausiai aktyvino didžiulių Lietuvos valstybės plotų su tokia pavardžių vartosena įsiliejimas į Lenkijos valstybę. Todėl Adamovski tipo pavardės gali būti laikomos savitu senosios Lietuvos valstybės (ne lietuvių kalbos!) paveldu. Be kita ko, tokį paveldą gražiai iliustruoja broliai Ivanauskai: lietuvis žymus profesorius Tadas Ivanauskas, lenkas Jurgis Iwanowski ir baltarusis Vaclovas Ivanouski.
Neretai pasitaikydavo, kad lenkinami lietuvių asmenvardžiai sutapo su tikrais lenkiškais antroponimais ar bent juos sudariusiais apeliatyvais [bendriniais daiktavardžiais]. Antai Vilnijos autochtonas gyventojas, vadintas lietuviškai Vilkas, virto Vilk. Jo pavardę lenkiškai ėmė rašyti Wilk, plg. le. wilk „vilkas“. Šiuo atveju taip parašyta pavardė Wilk nebuvo padaryta iš lenkiško apeliatyvo wilk, bet atsirado iš senesnės lietuviškos pavardės Vilkas, lenkinant ją numetus galūnę -as. Lenkiško apeliatyvo poveikis autochtono gyventojo pavardėje tėra tik lietuvių kietojo priebalsio l suminkštinimas, bet jis yra vėlesnis ir antrinis. Pavardė netampa svetima dėl to, kad sutapo su svetima pavarde, ar bent sutapo jų kilmę rodantys apeliatyvai. Plg. Suvalkų ir Augustavo kraštui būdingą pavardę Uzdila (gali būti jotvingių kilmės), lenkiškai rašomą Uździło, ir nieko bendro su šia pavarde neturintį tariamą jos apeliatyvą le. uzda „apynasris“. Ir čia sugretinimas yra atsitiktinis, nerodantis pavardės kilmės. Dar plg. pavardes Žyd-onis, Žyd-aitis, Žyd-elis, turinčias šaknį Žyd- (: žydėti), sutapusią su svetimos kilmės etnonimo žydas šaknimi.
Dvikamienis lietuvių asmenvardis Ger-mantas (dėl dėmens Ger- plg. Ger-butas, Ger-kantas, Ger-tautas, Ger-vydas ir Bu-geras, Mis-giras, Vin-geras…; dėl -manas plg. Bir-manas, Ei-manas, Ly-manas, Vyd-manas ir Man-gaudas, Man-kantas, Man-vydas…) sutapo su vokiškos kilmės rusų krikštavardžiu German < vok. Hermann;
Kin-deras (plg. Kin-gailas, Kin-taras, Kin-tautas ir Ei-kinas, Liu-kinas, Sun-kinas…; Mil-deras, Min-deras, Sy-deras, Trai-deras… ir Der-butas, Der-kintas, Der-vydas…) – su vokišku žodžiu Kinder „vaikas“;
Ne-veras (plg. Ne-bilas, Ne-vainas, Ne-vydas…; Bo-veras, Ly-veras, Sel-veras ir Ver-lingas, Ver-mantas, Ver-telas…) – su rusišku žodžiu never(nyj);
Za-baras suslavinta forma Zabar-ovskij (plg. Za-bilas, Za-lubas, Za-rinas…; Dau-baras, Ei-baras, Liaud-baras, Min-baras ir Bar-galas, Bar-kantas, Bar-tautas…) – su rusišku žodžiu zabor „tvora“.
Pravardinės kilmės lietuvių vardas Sáulius (: saulė) sutapo su hebrajų kilmės krikštavardžiu Saũlius (skiriasi tik priegaidė).
Dar plg. pavardę Audėjas (iš audėjas : austi) ir slavų krikštavardį Avdej;
pravardinį asmenvardį Aulas (iš aulas : auti), suslavinta forma Avlas, – su slavų krikštavardžiu (A)Vlasij (tos pačios kilmės krikštavardis Blažiejus);
Babras (dial. babras „bebras“), suslavinta pavardė Bobr-ovič – su lenkų bobr-owy „bebrinis“;
Kuprius (: kupra) – su slavų krikštavardžiu Kuprijan šalia Kiprijan.
Tokių pavyzdžių yra daug. Ypač gausūs dvikamienių asmenvardžių dėmenų ir iš jų padarytų trumpinių sutapimai su svetimkilmių krikštavardžių šaknimis.
Tiek tėvavardžiai su -ovič, -evič, tiek jų pakaitalai su -ski tipo priesaga, pridėta prie asmenvardžių, tiek ir lietuviškų asmenvardžių ar jų sudedamųjų komponentų sutapimai su lenkiškais (slaviškais) atitikmenimis iš tikrųjų nėra skoliniai iš lenkų (slavų) kalbos ir nelaikytini tikrais slavizmais. Juk jie nebuvo iš kitur atnešti į Lietuvą, bet atsirado čia pat, senojoje Lietuvos valstybėje, sukurti joje veikusios nominacijos. Jų išplitimą tarp kitataučių lėmė didelių Lietuvos plotų įsiliejimas į Lenkijos valstybę. Tuo būdu jie traktuotini kaip senosios Lietuvos valstybės (ne lietuvių kalbos!) paveldas, į kurį turėtų atkreipti dėmesį lietuvių ir lenkų (slavų) antroponimijos tyrėjai formuluodami išvadas, kad jos nebūtų klaidinančios.
Atskirti lietuviškos kilmės asmenvardžius nuo svetimųjų apsunkina toji aplinkybė, kad lenkų antroponimijos specialistai nesistengia ištirti savųjų asmenvardžių tikrosios kilmės. Jiems nerūpi išsiaiškinti, kurie jų antroponimai yra paveldėti iš senosios lenkų žemės (iš esmės Małopolska), ir kurie į lenkų vardyną įsiliejo vėliau, yra kilę iš prijungtų prie Lenkijos didžiulių plotų, kur senovėje gyveno daugiausia baltų gentys. Tų plotų nelenkiškos kilmės, paprastai baltiška, antroponimija traktuojama kaip besąlygiškai lenkiška. Jos tikrosios kilmės išaiškinti vardyno specialistai nesistengia. O reikėtų tai padaryti, nes tik tada paaiškėtų lenkų vardyno tikroji istorija ir to vardyno kilmė.
Būtų jau laikas lenkų antroponimijos tyrėjams pažvelgti į antroponimus kaip į objektą, reikalingą mokslui (ištirti jų kilmę), o ne vien politikai (traktuoti visus Lenkijos šaltiniuose randamus asmenvardžius kaip lenkiškus), nes dabar esama būklė tyrėjų neklaidinti negali. Antai reikšmingiausiame daugiatomiame lenkų senųjų amsenvardžių sąvade (Słownik staropolskich nazw osobowych, t. 1–5, Wrocław: Ossolineum, 1965–1980) įtraukti ir lietuviški asmenvardžiai, kuriais vadinosi ne lenkai, bet lietuviai, tarp tokių ir lietuviški dvikamieniai asmenvardžiai.
Tik kvailam neaišku, kad lenkai Lietuvoje viską nori sulenkinti ir visame kame mato tik lenkiškumus… Keistuoliai…
Pas mane rajone skersi su manim kalba lietuviškai. Kaip jiems ten gaunas, taip, bet lietuviškai. O jei sutinku, su jais kalbėt rusiškai, tai lankstos iki žemės ir dėkoja. O kai pasigilini į jų kilmę, tai kažkoks kokteilis: ruso, gudo, žydo, lietuvio, ukrainiečio palikuonys. Vaikus veda į lietuvių mokyklą, tarpusavy kalbas rusiškai, o su giminėm – po prostu. Žodžiu – patys nežino, kas tokie yra….
Jie save vadina “tuteišyje”, kas lenkiškai reiškia “vietiniai”. Ne lenkai, o “vietiniai”! Štai tau ir “Polacy na Litwie” (lenkai Lietuvoje)!
Pavadinimą “tuteišyje” priskirdami lenkiškam žodžiui, pagal patį reiškiančiam “vietiniai”, kalbate taip, kaip Lenkija norėtų, kad būtų manoma. Tačiau yra kitaip. Pavadinimas su šio žodžio šaknimi yra užrašytas dar Mindaugo laikų (1240 metais) Vengrijos lotynų kalba rašytoje kronikoje. Taigi, kai lenkų kalbos čia nebuvo nė kvapo. Kalbos mokslai jį laiko kilusiu iš baltų kalbų (lietuvių, latvių, prūsų) žodžio tauta. Tokią balsių kaitą mes matome pavardėse, pvz., Tautkus-Tutkus, taip pat daugelyje bendrinių žodžių. Tad tokiu pavadinimo “tuteišyje” aiškinimu ir toliau pilate vandenį ant politinio Lenkijos malūno… Beje, gal nieko čia stebinančio ir nėra, juk “kauniškas” ir lenkiškas mandrumai iš esmės panašūs…
Tutaj – здесь, тут (čia); tutejszy – здешний (čionykštis, vietinis). Wielki słownik polsko-rosyjski, psl. 1080. Ar dar yra klausimų? Ne? Ačiū!
> Kažin. Beje, komentarų skyrelis, manau, yra ne tam, kad rašinėti nesąmones.
Pagirtina, kad domitės žodynais. Jei ne tik domėtumėtės, bet ir studijuotumėte kalbotyrą, kalbų istoriją, žinotumėte, katrie žodynai tinkami nustatyti žodžio kilmę ir pirmapradę reikšmę, o katrie tik šiandienos jos reikšmes paaiškina. Bus įdomu, patikėkite. Sėkmės!
Neapsimeskime super protingais ir nenukrypkime nuo temos!!!
P.S. Beje, kad sužinoti apie žodį “tutejšas”, nebūtina studijuoti kalbotyrą – užtenka panaršyti po Internetą.
Net nežinai, jog lietuvių kalboje “kad” su bendratimi nevartojamas. Tai ką gali su pačiu kalbėti apie žodžių kilmę…
Nesuk galvos, “profesorka”! Nenorminėje kalboje vartojama!!!
Vartoja, bet tik “nenorminiai” asmenys.
labai tiksliai įvardijote. Kartais pagalvoju, kad tiems asmenims nepasisekė, nes jie nežino kas tokie esą. Pažįstu asmenų, kurie neįvardija kokia jų tautybė (per tą susimaišymą), todėl asmens dokumentuose ir nenurodo. Kai paklausi kodėl, sako priklausantys slavams.
Kartu su kryžiuočiais išžudžiau visus Vilniuje gyvenusius lietuvius miestiečius, o tapęs valdovu labiausiai mėgau Vilniuje gyvenusius baltarusius – gudus, savo bajorus verčiau kalbėti lenkiškai, nes man taip liepė mano šeimininkas, mano brolis – Lenkijos karalius.
XIV a. Lietuvos geopolitinė posūkį jungčiai su slaviška Lenkija padaro Gediminas, į Lietuvą prikviečia bajorų, lenkai jiems suteikia privilegijas. Lietuvių tautinis didikų luomas silpsta, Vytautas lyg siekia sulyginti teises, verčia didikus prie savo vardų pridėti slaviškas priesagas, nepajėgęs įtvirtinti valstybės tarptautinį suverenitetą, padaro antrą žingsnį tautos lenkinimui.
Komentatoriaus “Kažin” lygis: “Pasiimk savo žaislus ir eik iš mano smėlio dėžės”. Ačiū Dievui, kad nepradėjo keiktis… Manyčiau, kad “Alko” redakcija turėtų labiau kontroliuoti komentarus ir komentarai, kurie yra “ne į temą” turėtų būti trinami. O dabar visokie pencinykai, “prišokę” prie kompų, rašinėja, kas ant seilės užėjo…
Gegužės 9 d. Seimas numato svarstyti Lietuvos respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Šis projektas yra akivaizdaus skatinimo pažeisti LR Konstituciją kėslas ir 70-čiai Seimo narių, inicijavusių šį projektą, skatinimas sulaužyti Seimo nario priesaiką kėslas.
Jei Lietuvos valstybės Konstitucija 70-čiai Seimo narių tėra nereikšmingas, o Seimo nario priesaika – kosmetinė įsitvirtinimo Seimo rūmuose apeiga, toks projektas galėtų būti svarstomas ir net priimamas, žinoma, kitos, nedraugiškos valstybės vardu.
Tačiau veiksmas Vyksta Lietuvoje. Todėl, užuot svarsčius patį projektą, už Konstitucijos pažeidimo ir Seimo nario priesaikos sulaužymo skatinimą, Seimas nedelsiant turėtų inicijuoti apkaltą visiems, pasirašiusiems minimą projektą. Jei šis seimas tebėra LR Seimas.