Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Lydos krašto etnolingvistinė praeitis

Juozas Mazelaitis. Įdomesni faktai iš mano gyvenimo. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 499–517. Ištraukos.

Gimiau 1907 metais, pagal seną kalendorių spalio 14, o pagal naują – spalio 27 dieną, Benekainėlių kaime, Lydos rajone. Pagal dabartinį suskirstymą – Baltarusijoje. Mano tėvai – iš to paties Benekainėlių kaimo. Tėvas Vladas Mozolis, Mykolo sūnus, gimė 1882 metais, motina Kristina Rutkauskaitė, Motiejaus duktė, – 1883 metais.

1919 metų pavasarį be jokio šūvio atėjo lenkų kariuomenė. Rudenį buvo suorganizuota lenkiška mokykla, kurią ir aš lankiau. Buvau trečiame skyriuje.

Mokslas sekėsi neblogai, patiko matematika, ypač spręsti uždavinius. Mokino ir lenkiškų eilėraščių, pavyzdžiui: Kto ty jestes? / Polak mały. / Jaki znak twój? / Orzeł biały „Kas tu esi? / Lenkas mažas. / Koks tavo ženklas? / Erelis baltas“. Už šį eilėraštį iš kažkokio pono, kuris lankė mokyklą, saldainį gavo brolis Olesius.

1920 metų vasarą Raudonoji armija lenkus iš miestelio išvijo. Vėl buvo išrinktas komitetas, kuris valdė miestelį. Po kurio laiko atvyko Lietuvos kariuomenė, kuri perėmė iš komiteto miestelio valdymą. Pagal 1920 metų sutartį Tarybų Sąjunga atidavė Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Atvykus Lietuvos kariuomenei, dauguma komiteto narių ir šiaip miestelio ir apylinkių jaunimo įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Tiesa, esant lenkams, kai kas įstojo ir į lenkų kariuomenę. Vienu žodžiu, stodavo ten, kur žadėdavo daugiau žemės duoti. Kalbos klausimas mūsų krašte tuomet nebuvo aktualus. Vietiniai žmonės galėjo susikalbėti baltarusiškai, lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai. Lietuvių kalba vėliau buvo išstumta baltarusių, o baltarusių – lenkų. Žmonės savo tautybės nežinojo ir vadindavo save vietiniais – tuteiszy. Per pirmąjį lenkų žmonių surašymą buvo apie milijonas užsirašiusių tuteišiais, vėliau tokius rašydavo lenkais. Šiuo metu (1964 metais) lietuvių kalba tame krašte yra visiškai išstumta.

Iš senelės pasakojimų žinojome, kad anksčiau, kai ji buvo kokių 10 metų, mūsų kaime ir miestelyje visi kalbėjo tik lietuviškai. Iš mamos pasakojimų žinojome, kad prie lietuvių kalbos išstūmimo mūsų krašte daug prisidėjo kunigai, kurie propagavo lenkų kalbą, be to, poterius mokindavo irgi lenkiškai. Prasidėjo lenkų kalbos maišymasis su lietuvių, pavyzdžiui: Marytė, gdzie podziala grabendziala? Tam za šula zakišula. Su dvaro ponais irgi reikėjo lenkiškai šnekėti. Taigi lietuvių kalbą mūsų krašte panaikino dvarai ir bažnyčia. Pavieniai kaimai, esantys toliau nuo dvaro ir bažnyčios, dar prieš 20 metų kalbėjo lietuviškai. Tokie buvo Biliai, Biliūnai, Kaniūkai, Čeglikai ir kiti.

Aloyzas Vidugiris. Iš Lydos krašto etnolingvistinės praeities. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 558–565. Ištraukos.

Lydos kraštas yra natūrali Lietuvos senųjų etninių žemių tąsa. Siaurąja prasme – tai Lydos apskritis, kurios ribos nebuvo pastovios. Pavyzdžiui, pagal nepriklausomos Lietuvos administracinį skirstymą (1918–1920 m.) Lydos apskritį sudarė šios apylinkės (dabar jos padalytos tarp Lietuvos ir Gudijos): Armõniškių, Asavõs, Balatnõs (arba Varanãvo), Benekáinių, Belỹčios, Butrimonių̃, Dūdų̃, Eĩšiškių, Gaujõs, Gerenáinių, Kalesniñkų, Kaulẽliškių, Kruopių̃ (arba Krupavõs), Lydõs, Lìpniškių, Mináitų, Mõrino, Muĩto (Mū̃to), Netẽčių, Nočiõs, Pabarė̃s, Pelesõs, Radivóniškių, Ródūnios, Subãtninkų, Trakẽlių, Vijõs, Vóverių, Žirmū́nų ir kt. Plačiąja prasme – tai Nemuno dešiniojo kranto teritorija, nusitęsianti bemaž nuo Beržuonõs upės rytuose iki Katrõs vakaruose. Šią teritoriją raižo upės ir upeliai, kurių pavadinimai tokie: Ar ̃niškis (Belyčios apyl.), Asavà, Balatnà, Ditvà, Gaujà, Lebedà, Lydà, Nočià, Pelesà, Ródūnia, Vijà, Žižmà ir kt.; dauguma tų pavadinimų yra baltiškos kilmės.

Lydos miestas yra gana sena baltų gyvenvietė, galimas daiktas, kadaise buvusios atskiros lietuvių kunigaikštystės centras. Nuo Gedimino, o gal dar nuo ankstesnių laikų čia stovi gardinio tipo pilis – tokia kaip Mẽdininkų ar Krẽvo (Krėvos). Ji buvo lietuvių pastatyta gintis nuo dažnų rytų slavų, ypač Haličo, Voluinės kunigaikščių, Krymo totorių ir Kryžiuočių ordino puolimų ir įėjo į Vilniaus gynybinių pilių sistemą, kaip Merkinės, Kauno, Linkmenų, Krevo ar kitos tvirtovės, atsijusios per 100 km.

Lydos miesto vardas yra baltiškos kilmės, atsiradęs nuo per miestą ir apylinkes tekančios Lydos upės pavadinimo. Toks vietų įvardijimo būdas, kai prie vandens telkinių įsikūrusi gyvenvietė vadinama tuo pačiu upės ar ežero vardu, yra labai senas ir lietuviams įprastas, pavyzdžiui: Alantà (Molėtų r., upė ir miestelis), Ašmenà (dabar Gudijos Gardino srities upė ir miestas), Dysnà (Ignalinos r., upė ir kaimas, taip pat miestas Gudijoje), Karvỹs (Vilniaus r., ežeras ir bažnytkaimis), Nočià (Gardino sr. Varanavo r., upelis ir miestelis), Pelesà (Gardino sr. Varanavo r. upė, buv. ežeras ir bažnytkaimis), Vìlnius, sen. Vìlnia (Vilniaus apyl. upė ir miestas) ir kt. Tuo tarpu slavai elgiasi kitaip, pagrindinę formą išlaikydami tik gyvenviečių adaptuotiems pavadinimams (plg. Golšany, Ošmiany, Lida, Vilnia / Vilna / Vilno), o upes pavadindami antriniais, su deminutyvinėmis priesagomis sudarytais pavadinimais, pavyzdžiui, Ašmianka / Ošmianka, Golšanka, Lidzeika, Vilenka ir pan. Dar plg. gudų vertinį Berézina iš Beržuonà.

Lydos kraštas nuo XV a. pradžios įėjo į Trakų vaivadiją, vėliau kurį laiką priklausė Naugarduko ir bene ilgiausiai – Vilniaus vaivadijai, kuri carinės Rusijos valdymo metais vadinosi gubernija. Nuo neatmenamų laikų Vilnius buvo svarbiausias to krašto administracinis, ekonominis, kultūrinis ir dvasinis centras. Rytų Lietuvos skaldymo darbą XX a. pradėjo grobuoniškas Lenkijos karas, o skaudžiausiai tą kraštą suraikė ir tą padalijimą neteisėtai įgyvendino sovietinė okupacija.

Kaip rodo išlikusių metraščių užuominos, vietovardžių studijos ir archeologinės iškasenos, pietvakariuose baltų žemės kadaise siekė Varšuvos apylinkes, rytuose – Maskvą, o pietuose – Pripetės upę. Dabar randama vis daugiau įrodymų, kad po baltų prokalbės skilimo į vakarų ir rytų baltų kalbą (apie 500 m. pr. Kr.) didelėje pietų Lietuvos, dabartinės vakarų Gudijos ir šiaurės rytinėje Lenkijos dalyje gyventa lietuviams artimų sūduvių (jotvingių) genčių junginio. Įvairių šalių rašytiniuose šaltiniuose sūduviai buvo vadinami keliais pavadinimais: Vakarų Europos ir vokiečių dokumentuose – sūdùviais (Sūduvà), slavų – jótvingiais (Jótva), lietuvių – dainãviais (Dainavà), lenkų – palekiais ar paleksėnais (Palekė̃, Palénkė). Pati vakariausia istorinės Sūduvos Luko (dabar šiaurės rytų Lenkijos Elko) apylinkė XVIII a. pradžioje dar buvo ištisai lietuviška.

Pietų Lietuvoje normalus gyvenimas nusistovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo metais. Aukštupio panemunėse kūrėsi mišrūs gyventojai. Vis dėlto iki XVII a. antrosios pusės lietuvių etninis elementas, manoma, dar vyravo. Lietuvių etninis elementas pietrytiniuose pakraščiuose daugiausia nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės niokojimų XVII a. viduryje ir čia prasidėjusių bado ir maro epidemijų. Į išžudytų ir išmarintų lietuvių vietas gausiai plūstelėjo rytinių sričių gyventojų, o silpstant Lietuvos valstybingumui ir ilgainiui slavėjant aukštesniesiems visuomenės sluoksniams, lietuvių kalba nebe visur pajėgė atsigauti. iki XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuviška išliko tik šiaurinė Lydos krašto pusė iki Ditvos vidupio, Trakelių, Žirmūnų, iš dalies iki Lydos ir Vijos.

Pietų Lietuvoje, spėjamoje rytinės Sūduvos, arba tiksliau – Dainavos, teritorijoje, kadaisę gyvenę pietų aukštaičių protėviai (sūduviai-dainaviai ir lietuviai) yra vaidinę neeilinį vaidmenį formuojantis Lietuvos valstybei ir kylant jos sostinei Vilniui. Kadaise nepaprasta dvasine atspara, ištverme, karingumu ir gynyba garsėjusių sūduvių rytiniai broliai yra stovėję ir prie Lietuvos valstybingumo lopšio.

Laima Grumadienė. Iš Nočios parapijos istorijos: gyventojų pavardės. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 681–711. Ištraukos.

Nočios parapijos archyvas, nors ir gerokai apgadintas, tebėra saugomas Nočios bažnyčioje ir šiuo metu gana sunkiai prieinamas. 1989 m. Lietuvių kalbos instituto organizuotos dialektologinės ekspedicijos dalyviai – Birutė Černaitė, Laima Grumadienė, Danguolė Mikulėnienė, Vita Pranskūnaitė ir Aloyzas Vidugiris – tik trumpam buvo gavę knygų iš šio archyvo, todėl teko negaišuojant jas nusirašyti. Čia pateikiama vienos iš jų – 1912 m. kalėdojimo knygos – apžvalga.

Knygoje pažymėtos 316 lietuvių šeimų – 35% gyventojų, turinčių 151 skirtingą pavardę (27%), ir 599 lenkų šeimos (65%), turinčios 291 skietingą pavardę (73%). Tačiau ši statistika įgyja visiškai kitokį atspalvį, kai pavardės panagrinėjamos kilmės ir darybos požiūriu. Įdomu, kad net 44 pavardės (11%) yra bendros ir lietuviams, ir lenkams. Tad kas gi lėmė tautybę? Net 102 pavardžių (25%) daryboje rasta lietuviškų elementų, o tokias pavardes turėjo 373 šeimos (40%), užrašytos tiek lietuviais, tiek lenkais. Todėl ir galima daryti išvadą, kad tautybę lėmė ne pavardės, o kiti vaiksniai. Tik nedidelė dalis – 37 šeimos (4%; 23 skirtingos pavardės, t. y. 6%) – turėjo šlėktų dokumentus. Bet tai nėra tautybės požymis, nors visi šlėktos ir nurodyti esantys lenkai. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tik 83 pavardžių (21%), kurias turėjo 136 šeimos (15%), nerasta „Lietuvių pavardžių žodyne“, kuriame nurodomos Lietuvos gyventojų pavardės. Iš jų – 19 pavardžių lietuvių (23 šeimos), 64 pavardės lenkų (113 šeimų). Dalis iš jų tokios, kurių žmonės visoje Lietuvoje stengdavosi atsikratyti, pavyzdžiui, Kiaulovskis.

Išnagrinėjus 1912 metų Nočios parapijos kalėdojimo knygos pavardes kilmės požiūriu, galima daryti išvadą, kad jos atitinka bendrą visos to meto Lietuvos pavardžių pobūdį: statistiškai niekaip negalima būtų pagrįsti prielaidos, kad Nočios parapijos gyventojų tautybę galima būtų įrodyti pagal pavardes – atvirkščiai, pavardės nerodo slaviškojo elemento vyravimo lyginant jas su visos Lietuvos pavardėmis, kur jos daugelyje vietų taip pat labai suslavintos.