P. Šimkavičius. Kazys Butautis – Pašaminės pradinės mokyklos mokytojas – Lietuvos karininkas

Artėjant Lietuvos kariuomenės dienai

Tarpukario Lietuvoje neretai atsakingas pradinių mokyklų mokytojo darbas buvo pavedamas Lietuvos kariuomenės atsargos karininkams. Tyrinėjant savo krašto istoriją pavyko surasti tokį pavyzdį ir Pašaminės pradinėje mokykloje. Lietuvos kariuomenės dienos proga prisiminkime karininką, mokytoją Kazį Butautį, kuris liko ištikimas Lietuvos  karininko priesaikai: „Aš prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad, nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės, ginsiu Lietuvos Valstybės garbę ir Nepriklausomybę nuo visų jos priešų, <…>“ [1], o taip pat aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjime bei švietėjiškoje veikloje tuometiniuose Kaltanėnų ir Švenčionėlių valsčiuose (Švenčionių apskritis). 

Karininkas, mokytojas Kazys Butautis – 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis 

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą ir 1939 m. spalio pabaigoje Vinco Kudirkos vardo Pašaminės „Kultūros“ pradinės mokyklos vedėjui Aleksandrui Karužai su šeima  išvykus į Vilnių, mokykloje dirbo mokytojai Ona Baužytė-Cibulskienė, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas Kazys Butautis, Bronė Šredersaitė-Vilūnienė ir kiti.

Kazys Butautis gimė 1917 m. kovo 5 d. Joniškyje. 1938 m. birželio 18 d. baigė Joniškio valstybinę gimnaziją, o 1939 m. rugsėjo 18 d. – Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą (XIV aspirantų laida) [2]. Besimokydamas karo mokykloje K. Butautis baigė jaunojo kareivio kursą 9-ąjame pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke (Marijampolė), atliko stažuotę kariniuose daliniuose, o taip pat sėkmingai baigė oreivystės pagrindų kursą Nidos sklandymo mokykloje, kuri gyvavo 1933-1939 metais. Respublikos Prezidento aktu jaunesniajam puskarininkiui K. Butaučiui suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto (ats. j. ltn.) laipsnis ir kaip mobilizuojamas jis buvo paliktas tikrojoje karo tarnyboje [3].

Karo mokyklos viršininkas brigados generolas Jonas Juodišius, kreipdamasis į jaunus karininkus karo mokyklos baigimo proga, pabrėžė: „Dabartinis amžius reikalauja, kad karininkai vyrautų fizinėje, intelektualinėje ir moralinėje srityse. Todėl jūs, jaunieji draugai, turėjote ir turite mankštinti raumenis, plėsti savo smegenis ir rodyti, kad jūs turite širdį“ [4]. Lietuvos karininkų širdyse tuo metu skambėjo žodžiai: „Mes be Vilniaus nenurimsim“, jų skambesį dar labiau sustiprindavo kiekvienų metų spalio 9 d. karo mokykloje tradiciniais tapę naktiniai kariūnų žygiai, reiškiantys nuolatinį pasiruošimą žygiui į Vilnių [5]. Visa tai, be abejo, turėjo įtakos, kad 1939 m. lapkričio mėnesį baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje ats. j. ltn. K. Butautis atvyko į Vilniaus kraštą, į Pašaminę, kur dirbo pradinės mokyklos mokytoju. 1940 m. rugsėjo 25 d. baigus pradžios mokyklų mokytojų kursus Ukmergėje ir atlikus pedagoginę praktiką K. Butaučiui buvo suteiktos jaunesniojo mokytojo cenzas ir teisės [6].

Mokytoją K. Butautį šiltai prisiminė buvę mokiniai Teklė Didenko (Ankėnaitė), Marytė Pladienė (Gimžauskaitė), o Leonas Miežėnas (mokyklą baigė 1940 m.) maloniai papasakojo apie mokytojo K. Butaučio pistoleto išardymo ir surinkimo pamokas.

Kilus II-ajam pasauliniam karui ir 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus pulti Sovietų Sąjungą Lietuvių aktyvistų frontas suorganizavo Birželio sukilimą, kuris Šiaurės rytų Lietuvoje (Švenčionių, Rokiškio ir Zarasų apskritys) buvo labai intensyvus ir masiškas. Ats. j. ltn. K. Butautis vadovavo Švenčionėlių valsčiaus Pašaminės sukilėlių būriui [7].

Pašaminėje K. Butautis susipažino ir susituokė su aktyvia visuomenininke Ona Gimžauskaite (1917-2011). Jos tėvų Teofilės ir Mykolo namuose buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla Pašaminėje. Vėliau čia veikė Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijos išlaikoma Pašaminės „Ryto“ pradinė mokykla, o ją uždarius – Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos Pašaminės skyriaus skaitykla. Onai ir Kaziui Butaučiams 1944 m. gimė dukra Daiva.

K. Butaučio sutuoktinės sesuo M. Pladienė papasakojo, kad mokytojas Pašaminėje dirbo iki 1943 m. rudens, po to dar vienerius metus mokytojavo Švenčionėliuose. Vėliau, kaip pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis [8], privalėjo slapstytis, keitė pavardę ir gyvenamąsias vietas. K. Butaučio šeima gyveno Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune. Apie tą laikotarpį sovietinės propagandos ruporas Šiaulių mieste „Raudonoji vėliava“, kuris Lietuvos karininką pavadino „nusikaltėliu“ ir „buržuazinio raugo prisigėrusiu nacionalistu“, rašė: „ Hitlerinės okupacijos laikotarpiu Butautas vadovavo baltaraiščiams. 1944-1949 metais slapstėsi Gutaučio pavarde. 1949-1960 metais vadinosi Stasiu Ilčiūnu. Kolektyvai, kuriuose jis dirbo ir šmeižė socialistinę santvarką, neužčiaupė jam burnos ir griežtai nesudraudė. Apie tai žinojo šių įmonių visuomeninės organizacijos. Tokie faktai sako, kad kai kurių įmonių vadovai dar pro pirštus žiūri į tokius elementus. O priešas skverbiasi net į mažiausią plyšelį.

Taigi, Butauto atžvilgiu mūsų tarybinė valdžia yra labai humaniška. Ji sudarė sąlygas išpirkti kaltę doru ir sąžiningu darbu. Tačiau nacionalistas to neįvertina ir toliau šmeižia tarybinę santvarką“ [9].

K. Butaučio dukra Daiva Brazdžiūnienė (Butautytė), pateikusi minėto laikraščio iškarpą, patikslino, kad straipsnyje netiksliai rašoma tėvelio pavardė ir slapyvardis. Jis tada buvo pasivadinęs Stasiu Ilgūnu.

Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. rugsėjo 5 d. Pažymoje apie Kazį Butautį rašoma, kad LTSR KGB operatyvinės įskaitos abėcėlinės kartotekos Nr. 20 kortelėje yra duomenų, kad Kaziui Butaučiui 1962 m. spalio 22 d. buvo pradėta operatyvinio stebėjimo byla (DON) Nr. 492, kurios įskaitos pobūdis „buvęs nacionalistinio judėjimo vadovas Didžiojo tėvynės karo metais“. Toliau rašoma, kad Butautis Lietuvos kariuomenės karininkas, karo pradžioje buvo nacionalistų būrio iniciatorius ir vadovas, dalyvavo baudžiamosiose operacijose, iki 1956 m. gyveno nelegaliai, 1960 m. kovo 4 d. buvo profilaktuotas dėl „ideologiškai žalingų nuomonių“. 1978 m. gruodžio 28 d. byla buvo nutraukta, vėliau sunaikinta [10].

D. Brazdžiūnienė tęsė, kad labai sunku kalbėti apie praeitį, kuri neretai sugraudina, išspaudžia ašarą. Ji patikino, kad ir pats tėvelis mažai kalbėdavo apie tuos sudėtingus karo ir pokario metus. Jis buvo kovotojas, savo dvasia primenantis monsinjorą Alfonsą Svarinską. K. Butautis mirė 1985 m. rugsėjo 23 d., palaidotas Karmėlavos kapinėse. Karininko dukra dar prisiminė, kad kiekvieną kartą aplankius tėvelio kapą mintyse atgyja jo žodžiai, prieš daugelį metų pasakyti jai: „Lietuva bus laisva ir tu sulauksi tos dienos“.

Lietuvos kariuomenės karininko K. Butaučio ir daugelio kitų atminimas įamžintas dešimttomyje enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ (redaktorius Vytautas Zabielskas – Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas). Tikiuosi, kad šis straipsnis papildys enciklopedinio leidinio II-ąjį ir IX-ąjį tomus, kuriuose pateikiama informacija apie ats. j. ltn. K. Butautį, o taip pat padės skaitytojui plačiau apžvelgti Lietuvos karininko, mokytojo, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvio nueitą gyvenimo kelią.

Nuoširdžiai dėkoju Daivai ir Rimgaudui Brazdžiūnams, nuolatiniams partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventės dalyviams Didžiosios kovos apygardos partizanų parke (Ukmergės rajonas), už pagalbą rengiant šį straipsnį, pateiktas nuotraukas ir dokumentus.

Lietuvos kariuomenės 98-ojo gimtadienio proga nuoširdžiai sveikinu visus karius ir jų artimuosius.

_____________________

[1] Karys. 1939, 38 (1058), p. 4
[2] Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V., 2002, T. II, p. 244. Gimimo diena patikslinta pagal gimimo liudijimą.
[3] Įsakymas kariuomenei. 1939-09-19, Nr. 67
[4] Juodišius J. Istorinė dvidešimtoji laida. Kariūnas, 1939, 5 (42), p. 250
[5] Kariūnas. 1938, 5 (36), p. 244-245
[6] Lietuvos TSR Švietimo liaudies komisariatas Pradžios mokslo departamentas. Pažymėjimas. Kaunas, 1940-09-30, Nr. 3828
[7] Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V., 2013, T. IX, p. 120
[8] Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V., 2015, T. X, p. 191
[9] Žilinskas B. Nors kailis kitas, bet dvasia ta pati. Raudonoji vėliava. 1961, 226 (2174), p. 2-3
[10] Lietuvos ypatingasis archyvas. Pažyma apie Kazį Butautį. 2013-09-05, Nr. P2-3293