D. Stancikas. Konstituciniam Teismui – apkalta

Jei mūsų Seimas būtų sąžiningas ir valingas, jei jam labiau rūpėtų ne vidinės partinės kovos dėl to, kas sudarys valdančią koaliciją ar laimės Prezidento rinkimus, o nykstanti Tauta ir teisingumas, tai visiems devyniems Konstitucinio Teismo teisėjams būtų surengta apkalta ir jie pašalinti iš pareigų.

Tiesą sakant, tokia apkalta Konstitucinio Teismo teisėjams jau turėjo būti surengta gerokai anksčiau – 2003 metais, kai Konstituciniam Teismui vadovavo okupuotos Lietuvos teisingumo ministro Prano Kūrio sūnus Egidijus Kūris. Tas pats, kuris Prezidentės teikimu dabar atstovauja Lietuvai Europos Žmogaus Teisių Teisme ir atskira nuomone gina buvusį Vengrijos teisėją – komunistą.

Būtent tuomet, Konstituciniam Teismui vadovaujant E. Kūriui, ir buvo suformuota tokia Konstitucinio Teismo doktrina, kuri, mano galva, iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir kuria, priimdami sprendimus, vadovaujasi ir dabartiniai Konstitucinio Teismo teisėjai. Ir taip elgdamiesi jie pažeidžia priesaiką Lietuvos Respublikai.

„Prisiekiu garbingai ir sąžiningai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas; prisiekiu ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką ir saugoti Konstitucijos viršenybę, paklusdamas tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, – taip skamba teisėjo priesaika.

Paklusdamas tik Konstitucijai…

Tačiau atidžiai paskaitykite Konstitucinio Teismo sprendimus, tarkim, kad ir dėl generalinio prokuroro absoliučios nepriklausomybės – iš esmės ten remiamasi ne Konstitucija, bet Konstitucinio Teismo suformuota doktrina, kuri tėra tik devynių (o šįsyk tik septynių) teisėjų nuomonė vienu ar kitu klausimu.

Štai prieš savaitę paskelbtame Konstitucinio Teismo nutarime netgi įsakmiai primenamas 2003 sausio 24 dienos E. Kūrio vadovaujamo Konstitucinio Teismo nutarimas, kad „kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, jog ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota doktrina aiškinant Konstituciją jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas“.

Supratote? Tauta arba Seimas pakeičia ar patikslina Konstitucijos nuostatą, tačiau tai nieko nereiškia, nes vis dar lieka suformuota senoji Konstitucinio Teismo doktrina, ir tik jos kūrėjai gali paaiškinti, ar tikrai ir kokiu mastu pakito mūsų gyvenimas.

Pavyzdžiui, iš Tautos atstovų demokratiškai išrinktas Seimas pagaliau ryžtasi priimti ilgai tampomą Konstitucijos patikslinimą, kad „šeima sukuriama sudarius santuoką“. Tačiau Konstitucinis Teismas, kuris absoliučiai neteisėtai šiuo klausimu iškraipė Konstituciją ir sukūrė konstitucinę doktriną, kad „šeima negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“, nes ji „grindžiama emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu“ (tokių žodžių išvis nėra Konstitucijoje), gali ir toliau tvirtinti, kad galioja tik tie įstatymai, kurie neprieštarauja jų jau sukurtai doktrinai.

Juk mes jau gerą dešimtmetį gyvename ne pagal Konstituciją, o pagal Konstitucinio Teismo doktriną, apie kurią pačioje Konstitucijoje nėra nei mur mur. Konstitucijoje nieko nėra ir apie tai, kad tik Konstitucinis Teismas gali aiškinti Konstituciją – tai paties Konstitucinio Teismo išsigalvojimas, kuriuo Konstitucinis Teismas save pasiskelbė aukščiau už Konstituciją!

Kadangi 2003 metais Konstituciniam Teismui už Konstitucijos laužymą niekas net nepapriekaištavo, jis toliau nekliudomas daužė Konstitucijos pamatus ne tik uzurpuodamas kitų valdžios institucijų (Seimo, Vyriausybės) teises, joms nurodinėdamas, ką ir kaip daryti, bet net ėmėsi brėžti visos valstybės vertybines gaires. Konstitucinio Teismo tinklapio skyrelyje „Oficialioji konstitucinė doktrina“ taip ir rašoma: „Pateikiami Konstitucinio Teismo aktuose kuriamos ir plėtojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentai valstybės raidai aktualiausiais klausimais.“

Su tuo ir sveikinu visus, kurie manė, kad piliečiai per Konstituciją formuoja valstybės raidą, o Konstitucinis Teismas užsiima tik tuo, ką jam nurodo Konstitucija: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.“

O tarp tų valstybės raidai „aktualių konstitucinės doktrinos fragmentų“ rasime ne vieną Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriuo jis suvaržo konstitucines Seimo teises vykdyti parlamentinę kontrolę (pvz., deramai kontroliuoti Valstybės saugumo departamentą, renkantį informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą), emigrantams atima pilietybę, ir, žinoma, pateikia tokius perlus, kaip šeimos sąvokos ar teisėjų atlyginimų mažinimo išaiškinimą: šeima yra tol, kol yra emociniai ryšiai, o gana daug uždirbantiems Konstitucinio Teismo teisėjams krizės ar karo atveju atlyginimus galima mažinti tik tokia pačia proporcija kaip skurdžiai gyvenančioms bibliotekininkėms, valytojoms ar medicinos seselėms.

Štai į tokią sveiko proto, moralės ir teisingumo raidą mus stumia Konstitucinio Teismo  teisėjai ir jų žymioji doktrina. Iš šios doktrinos gimsta ir kiti, su Konstitucija ir piliečių valia nieko bendro neturintys teisiniai šedevrai, kaip antai 2009 metų Konstitucinio Teismo sprendimas, kad bene didžiausias valstybinės korupcijos pavyzdys – įstatymas dėl LEO LT – neprieštarauja Konstitucijai, taigi, yra teisingas.

Arba pats paskutinysis Konstitucinio Teismo sprendimas dėl generalinio prokuroro nepriklausomumo, nes po šio Konstitucijos išaiškinimo Lietuva turbūt tapo vienintele valstybe pasaulyje, kurioje prokuratūros vadovas niekam neatskaitingas už savo darbą – kitur prokuratūra yra arba teismų, arba vyriausybės sistemos dalis.

Ir visai be reikalo Prezidentūra dėl šios „pergalės“ džiūgauja: tai Pyro pergalė, nes Prezidentė dabar taip pat oficialiai negali atleisti generalinio prokuroro už blogą darbą – nebent tik naudodamasi telefonine teise, kaip FNTT vadovų atveju. Bet tai jau būtų visos valstybės atžanga į sovietmetį. Tačiau Konstitucinio Teismo padedami ten ir žengiame.

Konstitucija pabrėžia nepriklausomumą prokuroro, kuris organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja. Konstitucinis Teismas apsimeta, kad nesupranta, jog šiuo klausimu generalinis prokuroras nėra tapatus paprastam prokurorui: jis netiria bylų, o tik vadovauja institucijai, todėl jo, kaip vadovo, laisvė nuo visko atrodo absurdiškai. Konstituciniai teisėjai labai nevykusiai bando užtušuoti savo politikavimo nelogiškumą teigdami, kad „demokratinis politinis režimas, yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, ir todėl nurodo Seimui – Tautos atstovybei, lyg kokiam vaikų darželiui (dar vienas teisėjų galių viršijimas), kaip tai padaryti: įstatymu įpareigoti generalinį prokurorą teikti informaciją. Kaip galima kažką nurodyti visiškai nepriklausomam generaliniam prokurorui? Ir kam reikalinga kažkokia jo informacija, jei net pagal ją paaiškėjus, jog prokuratūra blogai „tarnauja žmonėms”, vis tiek negalima nieko pakeisti?

Labai jau negrabiai teisėjai apsimetė nesuprantą ir labai išmintingos Konstitucijos nuostatos, kad generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Prezidentas su Seimo pritarimu – būtent ši numatyta dviejų valdžių apsauga ir garantavo, kad su generaliniu prokuroru negalės lengvai susidoroti nei Seimas, nei Prezidentas. Kam dabar ta atleidimo nuostata reikalinga, jei Konstitucinis Teismas atėmė Prezidentui ir Seimui valingas konstitucines galias ir šioje procedūroje paliko tik formalias sekretorės funkcijas – padėti antspaudą ir parašą tuomet, jei pats generalinis panorėtų pakeisti darbą, pilietybę ar išeitų Anapilin? Tuomet reikėjo neišsisukinėjant taip ir konstatuoti – išrinktas generalinis prokuroras dirba septynerius metus, jei pats nepanori kitaip.

Beje, Konstitucinio Teismo pirmininkas R. Urbaitis vėliau Konstitucijos kūrėjams taip ir aiškino, jog jų tikslas – garantuoti tokį generaliniam prokurorui nepriklausomumą, kad jis išdirbtų visą kadenciją. Ačiū už atvirumą, nes mes, piliečiai, juk naiviai manėm, jog generalinio prokuroro tikslas – ne išbūti poste septynerius metus, bet dirbti taip, kad valstybėje būtų kuo daugiau teisingumo – juk valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Retorinis klausimas K. Urbaičiui: negi jis mano, kad D. Valys yra toks nepriklausomas nuo Prezidentės ir dirba taip gerai, kad yra vertas baigiančiai sugriūti prokuratūrai vadovauti dar ketverius metus? Gal referendume šito pasiklauskim žmonių, jei jau jų atstovai Seime tapo tokie nepatikimi?

Paskutiniai Konstitucinio Teismo sprendimai dėl teisėjų atlyginimų ir generalinio prokuroro šiek tiek išjudino Tautos atstovus: konservatoriai ėmėsi ruošti pataisas, neleidžiančias Konstituciniam Teismui kištis į Vyriausybės kompetenciją – spręsti ekonominių reikalų, Seimo pirmininkė prakalbo apie būtinybę patiems piliečiams rinkti Konstitucinio Teismo teisėjus, o Seimo Teisės komiteto pirmininkas pasiūlė pasiklausti to paties Konstitucinio Teismo, ar Lietuva vis dar parlamentinė valstybė.

Tačiau visos šios priemonės yra tuščios, nes Konstitucinis Teismas nužengė per toli – jis jau seniai vadovaujasi nebe Konstitucija, o savo sukurta konstitucine doktrina, kurią mes, jos vykdytojai, turime suprasti kaip vientisą ir niekad neklystančią: „oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą.“ (Atkreipkit dėmesį – suponuoja būtinybę aiškinti ne pagal Konstituciją, bet pagal konstitucinę doktriną!)

Todėl lieka tik dvi išeitys: arba pagal Konstitucinio Teismo įstatymą už priesaikos sulaužymą pradėti apkaltą visiems Konstitucinio Teismo teisėjams, arba keičiant Konstituciją išvis panaikinti Konstitucinį Teismą, jo prievoles perduodant Aukščiausiajam Teismui, kaip yra Amerikoje.

Kitaip ir toliau gyvensim bei kursim valstybę pagal neteisėtą kelių žmonių sumąstytą konstituciją, vadinamą konstitucine doktrina.