D. Stancikas. Porinkiminiai x faktoriai

Socialdemokratai ir liberalai kitą rudenį naujame Seime sudarys valdančią koaliciją ir formuos vyriausybę. Tokios išvados peršasi nagrinėjant savivaldos rinkimų rezultatus – abiems šioms partijoms turėtų užtekti balsų daugumai, o jei kažkiek pritrūks, pasikalbins kokią smulkią frakcijėlę, pvz. valstiečius.

Po kitų Seimo rinkimų visos kalbos apie dešiniųjų ir kairiųjų vyriausybes teliks tik teoriniai politologų samprotavimai, kurie, beje, jau seniai mažai turi ką bendro su realybe. Kita vertus, net ir politologinių teorijų yra įvairių: pvz., JAV liberalai yra laikomi kairiaisiais – dėl savo užsienio, gynybos, šeimos politikos ir pan.

Išvardinkite bent kelis fundamentalius skirtumus, dėl kurių negalėtų liberalai ir socialdemokratai susitarti? Šeimos politika? Abi partijos atmeta nuostatas, kad santuoka yra esminis šeimos pagrindas.

Seksualinės laisvės, pervadintos žmogaus teisėmis? Pažiūrėkite, kokių partijų moterys žygiuoja priekinėse gėjų parado linijose arba kas Seime prastūminėja genderistinį (princo ir princo) auklėjimą mokyklose ir darželiuose, abortų, lyties keitimo skatinimą ir pan.

Gynybos politika? Idealiai sutampanti: liberalų iniciatyva su socialdemokratų pritarimu 2008 metais buvo panaikinta šauktinių kariuomenė. Užsienio politika? Irgi jokių esminių skirtumų – kuo didesnė integracija į ES, kuo daugiau užsienio investicijų, abi partijos už dvikalbias lenteles Vilniaus regione ar pavardes nelietuviškais rašmenimis.

Ekonomika, t.y. mokesčiai, valstybinio sektoriaus privatizavimas  – teoriškai čia yra pagrindiniai šių partijų skirtumai, tačiau praktikoje jie visiškai išnyksta. Socialdemokratai tik rinkimų programose kalba apie progresinius mokesčius ir stambiojo kapitalo suvaržymą, tačiau gyvenime – viskas kitaip. Ar ne garsiausias visų laikų kairiųjų politikas a.a. Algirdas Brazauskas, būdamas premjeru, važiavo į Maskvą rūpintis turtingiausio verslininko a.a. Bronislovio Lubio verslo reikalais? O kas dabar kitaip – už 2013 metus, taigi valdant dabartinei „kairiąjai daugumai“, naujoji liberalų žvaigždė Anatanas Guoga, turintis lažybų bendrovę, poilsio ir pramogų parką ir dar tris įmones, į valstybės biudžetą sumokėjo tik 20 tūkst. Lt mokesčių, t.y. vos 2,8 proc. savo pajamų.

Taigi, vadinami Lietuvos dešinieji – konservatoriai ir liberalai – tarpusavyje turi žymiai daugiau vertybinių prieštaravimų, nei socialdemokratai ir liberalai.  Štai tokia tikroji lietuviška politinė kairė – dešinė, kurią, beje, liberalai jau paneigė svarbiausiose savivaldybėse: Kaune oponavo konservatorių merui, o Vilniuje R. Šimašius į valdančią koaliciją traukia ir socialdemokratus.

Manau, čia ir slypi tikroji Andriaus Kubiliaus atsistatydinimo esmė – taip ilgai po savo sparneliu auginęs Liberalų sąjūdį jis kaip niekas kitas gerai supranta, kad liberalų sėkmė Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose reiškia ir jo sukurtos „dešiniųjų“ koalicijos pabaigą. Viskas – mažasis partneris, kuriam pavyko sunaikinti kitas liberalias partijas ir sujungti jų rinkėjus, nuo šiol pats spręs, su kuo jam būti ir kaip toliau gyventi – juk ne be reikalo pasivadino „sveiko proto dešinieji“.

Liberalai, reik manyt, vien iš psichologinio pasitenkinimo po kitų rinkimų norėtų pasikeisti su konservatoriais vaidmenimis – jie vadovauja vyriausybei, o Tėvynės sąjunga – aritmetiškai neišvengiamas antraeilis partneris, tačiau tokiai valdančiai koalicijai tiesiog neužteks mandatų. Konservatoriai, nors ir gauna vis daugiau balsų (bent taip giriasi jų rinkimų štabo vadovė Rasa Juknevičienė), surenka vis mažiau mandatų, patirdami milžiniškus nuostolius ne tik Vilniuje (2010 m. Vilniaus meru dar buvo konservatorius Vilius Navickas, beje, kaip ir konservatorių linčiuotas naujasis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, taip pat buvęs ir milicininku, ir verslininku bei bandęs pratęsti besibaigiančią Vilniaus sutartį su liūdnai pagarsėjusiu „Rubiconu“), bet ir du dešimtmečius atsilaikiusiose konservatorių tvirtovėse – Panevėžyje ir Kaune.

Žodžiu, rinkimuose, panašiai kaip sporte: gali pralaimėti ir įmušęs daugiau įvarčių, nei vakar – visa esmė, kiek įvarčių įmuša tavo priešininkai.

Nelygios rinkimų sąlygos (čia skundžiamasi dėl visuomenininkų, kurie neva nuskriaudė konservatorius, nors ir negaudami, kaip šie, rinkimams milijonų iš biudžeto), nešvarūs pinigai Kaune ir Panevėžy, greičiausiai iš V. Putino rankų, STT sunaikinti vietos konservatorių lyderiai – štai tokiais argumentais konservatorių lyderiai bandė pateisinti savo nesėkmę, tiksliau priešininkų sėkmę – panašiai pralaimėjusi komanda kaltina aikštę, teisėją, sirgalius, orą, bet tik ne save.

Neteisinga analizė veda prie klaidingų išvadų – 1996 m. parlamente konstitucinę daugumą turėjusi politinė jėga galutinai susitrauktų, jei įvykdytų A. Kubiliaus norą savo įpėdiniu partijoje matyti Vytauto Landsbergio anūką Gabrielių.

Pirmiausia grynai dėl aritmetinių sumetimų: Landsbergio pavardė populiari Tėvynės sąjungoje, bet ne visuomenėje, tad naivu manyti, jog Landsbergis, nesvarbu – jaunėlis ar vyresnysis, pritrauktų naujų simpatikų. Partijos vadų rokiruotė Landsbergis – Kubilius – Landsbergis – nepatrauktų žmogaus, anksčiau balsavusio už darbiečius, tvarkiečius, socialdemokratus ar liberalus, nes jam tai neatrodytų kaip partijos atsinaujinimas.

Antra, tai būtų tik beviltiškas bandymas su nepatyrusiais žaidėjais įveikti liberalus jų pačių aikštėje. Didžioji Tėvynės sąjungos problema yra ta, kad vadovaujant A. Kubiliui partija visiškai supanašėjo su liberalais, neliko arba buvo neišryškinti esminiai vertybiniai skirtumai, jaunieji konservatoriai pradėjo garsintis politinėmis patyčiomis (jų lyderis Adomas Bužinskas, neseniai viešai išsityčiojęs iš mirtinai sergančio politinio kalinio, signataro Algirdo Patacko, rinkimų naktį pagarsėjo tuo, jog nunešė pralaimėjusiam Vilniaus merui Artūrui Zuokui laidotuvių vainiką – tokia patyčių kultūra, pasirodo, priimtina Vilniaus konservatoriams – šis cinikas išrinktas į naują Vilniaus tarybą).

Gabrielio Landsbergio tapimas TS-LKD pirmininku būtų tos pačios A. Kubiliaus politikos tąsa, šįkart bandant nurungti varžovus politine jaunyste (tai, kad neturintis politinės patirties G. Landsbergis sutiko kandidatuoti į tokį postą rodo jo nebrandumą), o ne vertybine branda. Bent jau tokios išvados kyla iš šykštokų žiniasklaidos komentarų apie šį naują įpėdinį: „Gabrielius Landsbergis yra itin liberalių pažiūrų politikas, kaip teigiama, remiantis net vienos lyties santuokas, jo sėkmės receptas sietinas ne su jo asmeniu, o visų pirma tik su jo senelio konservatorių  patriarcho Vytauto Landsbergio pavarde.“ Daugiau apie Gabrielių Landsbergį ne ką ir težinome: jis yra  x faktorius ne tik visuomenei, bet ir savo partiečiams.

Todėl toks jo stūmimas į politikos aukštumas, bandant pasinaudoti senelio pavarde, yra ne kas kita, kaip politinis nepotizmas (Vikipedija: „sąvoka „nepotizmas“ kilo iš lotynų kalbos žodžio „nepos“ („neptiris“), kuris reiškia „vaikas“, „palikuonis“. Nepotizmas pasireiškia artimųjų įdarbinimu ar paaukštinimu pareigose, atsižvelgiant ne į pasiekimus ar kompetenciją, bet į giminystės ar kitus ryšius. Vakarų šalyse nepotizmas laikomas korupcijos forma, tačiau daugelyje Azijos ir Afrikos valstybių jis vertinamas teigiamai.“).

Vakaruose, ypač JAV, yra nemažai pavyzdžių, kai aukštoje politikoje dalyvauja artimi giminaičiai, pvz., broliai Kennedžiai, tėvas ir sūnūs Bušai, tačiau visi jie praeina privalomą politikos abėcėlę ir savo postus užsitarnauja asmenine veikla. Kas girdėjo Vakaruose  atvejį, kad įtakingos partijos vadu taptų žmogus, prieš metus įstojęs į šią partiją, o jo politinių nuostatų svarbiais klausimais nežinotų net bendrapartiečiai? Tai grynai azijietiškos politikos bruožas, būdingas tokioms valstybėms kaip Tadžikistanas, Kirgizstanas ar Uzbekistanas. Kuo toks A. Kubiliaus noras palikti savo žalią politinį įpėdinį skiriasi nuo naujausių rusiškų tradicijų: Borisas Jelcinas įpėdiniu paliko niekam nežinomą, bet sau lojalų Vladimirą Putiną, o V. Putinas vėliau iš kažkur ištraukė paklusnųjį Dmitrijų Medvedevą?

Žodžiu, Tėvynės sąjungos apsisprendimas dėl partijos pirmininko bus lemtingas ne tik šiai partijai, bet ir visai Lietuvai: iš jo matysim, kiek mūsų partinė sistema yra išties vakarietiška ir ar joje liks bent viena stipri konservatyvias ir krikdemiškas nuostatas ginanti partija. Ne pergalė kitų metų Seimo rinkimuose, bet savo vertybinių nuostatų išryškinimas – toks turėtų būti pagrindinis Tėvynės sąjungos tikslas, lemiantis tikrą jos atsinaujinimą ir ilgalaikę sėkmę.

O kuo baigiasi trumpalaikiai tikslai ir su viena pavarde siejama politika įtikinamai atskleidžia V. Uspaskicho ir R. Pakso partijų likimas: abi jos turės tik po tris merus ne pirmo ryškumo savivaldybėse (darbiečiai pralaimėjo net savo tėvonijoje – Kėdainiuose) ir labai miglotas viltis kitų metų Seimo rinkimuose. Ir tai ne laikinas šių partijų nuosmukis, o tiesiog politinė pabaiga, nuo kurios nebeišgelbės jokie jauni įpėdiniai ar bandymas prieš rinkimus iš valdančiosios koalicijos peršokti į opoziciją. Tad čia klausimas tik toks: kas priglaus jų buvusius rinkėjus – socialdemokratai, liberalai, konservatoriai, ar koks naujas politinis darinys, apvienijęs savivaldos rinkimuose puikiai pasirodžiusius visuomeninius komitetus?