Č. Iškauskas. Knygų mugė – tai gyvenimo mugė… (pirmadienio mintys)

Šių metų Knygų mugė lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų. Purvynas automobilių stovėjimo aikštelėje, sunku prasibrauti prie prekystalių ir knygų lentynų, prie kurių daugiausiai grūdasi jų vartytojai ir šiaip žioplinėtojai, pakilusios leidinių kainos, kurios jau beveik nesiskiria nuo kainų knygynuose, keletas skandalingų autorių…

Žinoma, aplankyti mugę smagiau negu kiurksoti kitoje kultinėje vietoje – Akropolyje. Bet dar būtų smagiau, jeigu nereiktų iki kulnelių mindyti purvo (iki XVIII – osios mugės miesto valdžia galėtų aikšteles išasfaltuoti ir išplėsti), padidintų „Litexpo“ salių plotą, kad nereiktų šonais trintis ir stovėti su bičiuliais ilgiausioje eilėje prie kavos, atsisakyti nuobodžių transliacijų iš mugės per LRT ir t.t.

Bet esmė ne čia. Iš savo patirties žinau, kad daugelis autorių knygas rašo ir rengia skubėdami, kad leidyklos būtinai suspėtų iki vasario pabaigos. Tai pelninga ir leidėjams, ir prekybininkams, ir autoriams. Štai tada prasideda varžybos, kuris leidinys skandalingesnis, kuris autorius „krūtesnis“, kuris vadybininkas geriau rašytoją pateikia. Aišku, iš esmės tokia konkurencija nėra blogai, tačiau tada dažnai nukenčia pats visuomenei pristatomas kūrinys.

Šiemet akivaizdūs pavyzdžiai – Rūtos Vanagaitės ir Nerijos Putinaitės knygos. Rašytojos išspaudė viską, kad šokiruotų visuomenę ir taip atsidurtų labiausiai mugėje perkamų leidinių gretoje. Nesvarbu, kad abi jos tempia į vieną pusę – vienapusiškai vaizduoja holokaustą Lietuvoje, melagingai tvirtina, kad ateizmas buvo kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir niekina garbius rašytojus, kai Justiną Marcinkevičių sulygina su Antanu Sniečkumi (lauktume knygos ir apie LSSR „šeimininką“, o, kol jos sulauksime, pavartykime Vytauto Tininio 2000 m. leistą apybraižą „Sniečkus: 33 metai valdžioje“).

Taigi, Knygų mugė baigėsi – gyvenimo mugė tęsiasi.

***

Seniai seniai, prieš devynerius metus, Geopolitinių studijų centro svetainėje rašiau apie Ramzaną Kadyrovą. Tuomet priminiau, kad 2005-aisiais, Tarptautinę Moters dieną – kovo 8-ąją, kai Čečėnijai vadovavo jo tėvas Achmedas Kadyrovas, Čečėnijos Tolstoj Jurto kaime Rusijos specialiosios tarnybos nužudė nepripažintos Ičkerijos respublikos prezidentą Aslaną Maschadovą. Anksčiau tokio pat likimo sulaukė ir pirmasis Čečėnijos vadovas Džocharas Dudajevas, ir Katare gyvenęs Zelimchanas Jendarbyjevas.

Teko pažinoti šiuos tris gana prieštaringai vertinamus Čečėnijos vadovus. Juos sunaikino galinga teroristinė Rusijos mašina, kuriai tepalo pylė čečėnų kolaborantai. Tarp jų – R. Kadyrovo tėvas, 2003 m. išrinktas prezidentu, bet susilaukęs panašaus likimo: 2004 m. gegužės 9-ąją, Grozno stadione švenčiant sovietinės Pergalės dieną, prezidentas buvo susprogdintas.

Kodėl tai prisiminiau šiandien, kai brutaliai krašte šeimininkaujantis R. Kadyrovas pažymi devynerių metų šiame poste sukaktį (nuo 2004 m. Kremlius pats skiria gubernatorius, o 2007 m. kovo 2 d. tuomet tesulaukusį 30-ties jaunuolį parlamentas formaliai – 56 balsais iš 58 – patvirtino šeštuoju Čečėnijos prezidentu)?

R. Kadyrovo eilinė kadencija baigiasi, ir tik nuo Vladimiro Putino priklauso, ar ji bus pratęsta. Buvęs boksininkas, vienoje kovoje kontūzytas, tėvo – buvusio vyriausiojo Čečėnijos muftijaus – asmens sargybinis, beje, rėmęs sukilėlius, kalinęs ir kankinęs jam oponuojančius žmones, baigęs Machačkalos verslo ir teisės institutą, bet žurnalistų paklaustas, po kokių studijų gavęs „raudoną“ diplomą, būsimasis politikas negalėjo pasakyti net diplominio darbo temos…

Dar daug keistenybių galima papasakoti apie, psichologų terminais, neadekvatųjį Čečėnijos vadovą, kuriam šiemet spalio 5 d. sukaks 40. Šiandien jo pareiškimai nervina Kremlių, tačiau, apžvalgininkų nuomone, tenkina V. Putiną, nes jį aklai gina ir jam keliaklupsčiauja. R. Kadyrovas su visuomene žaidžia kaip su bokso kriauše: čia kalba, kad atsisakys posto, čia nuduoda, kad mesis į verslą, čia ragina, kad čečėnai nerengtų akcijų, palaikančių kitą jo kadenciją…

2007 m. minėtame portale rašiau, kad V. Putinui reikia sukti galvą, kaip pažaboti neaiškių tikslų turintį, buką ištikimybę jam demonstruojantį R. Kadyrovą, kuris jau ne kartą Kremliui pridarė rūpesčių. Jeigu jam nepasiseks užmauti apynasrio naujajam „čečėnbašiui“ (aliuzija į 2006-ųjų gruodį mirusį Turkmėnijos prezidentą), pūlinys Rusijos pietuose ir toliau tvinks, o gal persimes ir į kitus Kaukazo rajonus.

Gaila, kad Lietuvos dėmesys Čečėnijai atbuko, kaip tyliai pamirštama ir išdraskyta Ukraina…