Č. Iškauskas. Stalinas nukarūnuotas, tegyvuoja Putinas!

Kaip laikraštyje „XXI amžius“ rašė apžvalgininkas Petras Katinas („kagėbė“ persekioto 82-jų sulaukusio publicisto netekome 2009-ųjų rugpjūtį, o gimęs buvo lyg tyčia vasario 25 d.), niekas nei Sovietų Sąjungoje, nei užsienyje, nors ir tikėdamiesi tam tikrų permainų sovietų imperijoje po Stalino mirties, net pagalvoti nedrįso, kad vienas iš didžiausio pasaulio XX amžiaus tirono ir galvažudžio bendražygių, pats nemažai prisidėjęs prie masinio piliečių naikinimo, išdrįs savo mokytoją pasmerkti.

Šioje imperijoje dar nuo caro laikų buvo įprasta: jeigu tu nenugalabysi, nugalabys tave. Carų šeimos buvo žudomos, tremiamos ir sušaudomos, bolševikų lyderis neatsigavo po kažkelinto pasikėsinimo, „tautų vadas“, kaip po J. Stalino mirties gyrėsi jo dešinioji ranka Lavrentijus Berija, buvo nunuodytas, o pačiam NKVD šefui galą padarė jo bičiuliai 1953-ųjų pabaigoje. L. Brežnevas sveiką kailį vos išnešė per pasikėsinimą 1969 m. sausio 22 d. J. Andropovo, K. Černenkos, net M. Gorbačiovo pasitraukimas taip pat buvo dvaro intrigų ir sąmokslų pasekmė. Iš aštuonių SSRS lyderių bemaž nebuvo tokio, kuris atsisakytų šio posto savo noru ir niekieno neverčiamas. Taip ir peršasi mintis, kad į šią gretą netrukus bus įrašytas ir V. Putinas…

Pasiruošimas suvažiavimui, ypač J. Stalino vykdytų represijų klausimas, buvo itin slaptas. Įdomu, kad vadinamai „reabilitacijos komisijai“ vadovauti buvo paskirtas aršus stalinistas, buvęs „Pravdos“ redaktorius, Marksizmo – leninizmo instituto direktorius, CK sekretorius Piotras Pospelovas (apdovanotas šešiais Lenino ordinais mirė 1979 m.). Jis ėmėsi darbo su tokiu pat entuziazmu, su kokiu J. Stalino laikais savo redaguojamame organe triuškino „liaudies priešus“. Jis parengė ir N. Chruščiovo pranešimą suvažiavime.

70 puslapių „Pospelovo komisijos“ ataskaitoje duomenys apie J. Stalino piktadarybes sukėlė šoką: vien tik 1937-1938 metais apkaltinus antisovietine veikla buvo areštuota pusantro milijono žmonių, iš kurių 700 tūkstančių buvo sušaudyti, daugumas jų – su J. Stalino parašu po nuosprendžiais. Bet likus penkioms dienoms iki suvažiavimo pradžios vasario 14 – ąją, sukilo stalininė gvardija – Molotovas, Vorošilovas, Kaganovičius. Todėl sprendimas nuvainikuoti J. Staliną buvo priimtas tik prieš pat suvažiavimo pradžią, ir po 11 dienų buvo surengtas uždaras posėdis.

Liudininkai pasakojo, kad salėje buvo visiška tyla, delegatai sėdėjo išbalusiais veidais, niekas posėdžio nestenografavo, įrašus daryti buvo draudžiama. Rytojaus dieną „Pravdoje“ pasirodė trumpa eilutė apie N. Chruščiovo pranešimą. Tik vėliau pranešimas buvo kruopščiai suredaguotas, įrištas į knygelę raudonais viršeliais ir su grifu „ne spaudai“ išsiuntinėtas visoms didesnėms partinėms organizacijoms.

Rusų istorikas, vyriausiasis Rusijos archyvininkas profesorius Rudolfas Pichoja 2004 m. išsamiai aprašė N. Chruščiovo skrydį ir nuopuolį. Jis pastebėjo, kad savo kalba suvažiavime šis stalininis veikėjas ne tiek norėjo nukarūnuoti J. Staliną, kiek suduoti smūgį savo svarbiausiam varžovui Grigorijui Malenkovui. N. Chruščiovas sugebėjo pateikti G. Malenkovą kaip atsakingą už Raudonosios armijos pralaimėjimus 1941 metais ir masines represijas joje. Ir iš tiesų, 1957 metais G. Malenkovas neteko visų partinių postų ir buvo pasiųstas darbuotis Ust Kamenegorsko hidroelektrinės direktoriumi.

Bet netrukus panašiu būdu buvo nušalintas ir pats charizmatiškasis SSKP vadovas. R. Pichoja savo tyrime „Kodėl Chruščiovas prarado valdžią“ tvirtina, kad senoji gvardija nebuvo patenkinta jo pradėtu „atšilimu“ ir ypač „kagėbė“ gretų valymu. Jam buvo prikišamos, pavyzdžiui, ne tik kukurūzų auginimo, bet ir kovos su veltėdžiais kolūkiuose kampanijos, o ypač tai, kad dėl jo politikos SSRS atgijo antisovietinės nuotaikos, padaugėjo disidentinių grupių. Antai, susilpnėjus totalitariniam režimui, antisovietinis sąjūdis sustiprėjo ir Lietuvoje.

Istorikas Andrius Povilaitis, analizavęs šio sąjūdžio istoriją, rašė, kad jam turėjo įtakos 1955-1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Pirmą kartą po rezistencijos nuslopinimo Lietuvoje atvira politinio protesto akcija ir susirėmimas su milicija įvyko 1955 m. lapkričio 2 – ąją, Vėlinių dieną, Kaune. 1955-1958 m. Valstybės saugumo komitetas išaiškino nelegalią organizaciją, kurios veikloje dalyvavo 303 žmonės, daugiausiai jaunimas.

1957 m. vasario mėnesį Maskva leido turėti respublikinius civilinį, baudžiamąjį ir procesinį kodeksus. Iki tol Lietuvos SSR galiojo 1936 m. RSFSR kodeksai. Iš kalėjimų ir lagerių buvo paleista keli milijonai žmonių, ypač daug tų, kurie kritiškai atsiliepė apie J. Staliną. Sparčiausiai reabilitacija vyko 1956 – 1958 m. Tiesa, vienos represijos pakeistos kitomis: nuo 1956 m. prasidėjo suėmimai už N. Chruščiovo kritiką, už politinius įsitikinimus, netgi už anekdotus apie „genseką“.

Kaip rašėme prieš pustrečių metų DELFI, N. Chruščiovo liberalizavimo politika pasiekė ir nacionalinius SSRS pakraščius. Jau 1953 m. birželio mėnesį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų prievartinis išsiuntimas iš Lietuvos: buvo atšaukta daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų 1133 iš represinių organų, 793 – iš ministerijų ir kitų žinybų. Juos keitė „vietiniai kadrai“ lietuviai, daugiausiai Antano Sniečkaus patikėtiniai.

Taigi, atėjus naujam vadui, rusifikacijos mastai jau taip neaugo, nuo 1956 m. imta plačiau vartoti lietuvių kalbą, suaktyvėjo tautinės kultūros plėtra. Jau 1953 m. liepos 19 d. nurodymu raudona vėliava pakeista į trijų spalvų Lietuvos SSR vėliavą. Atsirado tam tikrų kultūrinės autonomijos bruožų. Žinoma, visa tai kontroliavo LKP ir okupacinės struktūros. Istorikas Vytautas Tininis savo studijoje „Sovietinė Lietuvos ir jos veikėjai“, išleistoje 1994 m., rašė, kad ši liberalizacija paskatino laisvą mintį ir disidentinį judėjimą Lietuvoje.

Pajutusi atšilimo vėją, ištikima Maskvai sovietinės Lietuvos valdžia organizavo lietuvių emigrantų repatrijavimo į tėvynę kampaniją. Netgi buvo įsteigtas KGB kuruotas komitetas „Už grįžimą į tėvynę“. Tai buvo daugiau propagandinė kampanija, kuria „kagėbė“ siekė parinkti lojalesnius reemigrantus agentūriniam darbui. Paveikti raginimų 1955 – 1961 m. į Lietuvą grįžo apie 1300 repatriantų. Bet 1964 m. pabaigoje, N. Chruščiovui nužengus nuo scenos, ši kampanija išsikvėpė, kaip ir žydų bandymai išvykti į Izraelį. Daugeliui jų negalėjo padėti net A. Sniečkus…

Ar visa tai galėjo patikti seno raugo komunistams Kremliuje? N. Chruščiovas, išbuvęs valdžioje 11 metų ir 1 mėnesį, 1964 m. spalio 14 d. partijos plenume neteko visų turėtų postų ir 7 metus praleido namų arešte. Prieš tai, 1961 m. spalį, jis dar spėjo J. Stalino kūną, kuris iki tol gulėjo šalia revoliucijos lyderio V. Lenino palaikų, pašalinti iš mauzoliejaus ir užkasti jį šalia Kremliaus sienos.

Tai buvo paskutinis spyris J. Stalino kultui ir paskutinis lašas, perpildęs senų jo bičiulių kantrybės taurę. Viačeslavas Molotovas, Grigorijus Malenkovas ir Lazaris Kaganovičius (sulaukęs net 97 m. amžiaus jis mirė 1991-ųjų lapkritį), ne kartą prieš tai bandę nuversti N. Chruščiovą, nors patys ir pašalinti iš aukštų postų, galų gale savo pasiekė ir atvedė SSRS į L. Brežnevo gūdžios stagnacijos tamsą…

Natūralu, kad tai nugrimzta į užmarštį. Tačiau Rusijos tikrovė mums vis primena tuos nuožmius laikus. Nors būdamas prezidentu 2010 metais Dmitrijus Medvedevas pasmerkė „nedovanotinus“ J. Stalino režimo nusikaltimus, bet niekada neparodė nė menkiausio noro perkelti jo palaikus į ne tokią žymią vietą. Apie tai niekada nėra užsiminęs ir dabartinis Rusijos lyderis V. Putinas. Jis pritarė idėjai apsvarstyti V. Lenino perlaidojimo klausimą, pasmerkė jį už 1922 m. įgyvendintą federacinį valstybės modelį, kuris leido konstitucijoje įteisinti režimui pavojingą tautų apsisprendimo teisę („Leninas po Rusija padėjo laiko bombą“), tačiau yra gyręs J. Staliną už siūlytą vieningos šalies modelį ir nuopelnus Antrajame pasauliniame kare.

Rusijos gyventojų požiūris į J. Staliną tampa vis labiau pozityvus, teigia pernai gegužę atlikti visuomenės nuomonės tyrimai, publikuoti Londono dienraštyje „The Daily Mail“. Rusijos „Levada Center“ duomenimis, šiuo metu 45 proc. apklaustųjų mano, kad žmonių žūtis J. Stalino valdymo metais pateisina šalies didieji tikslai. Šis skaičius 2008 m. siekė tik 27 proc. Neigiamai vertinančių J. Stalino asmenybę skaičius sumažėjo nuo 43 proc. 2001 m. iki 20 proc. 2015-aisiais, komentavo tyrimą dienraščio apžvalgininkas Jay‘us Akbaras.

Krymo aneksijos, agresijos prieš Ukrainą ir Sirijos bombardavimų metu ypač išaugo V. Putino populiarumas. Neseniai Rusijos viešosios nuomonės tyrimo centras nurodė, jog Rusijos vadovo V. Putino reitingas pasiekė naujas aukštumas. Naujausiais duomenimis, dabar jį palaiko net 90 proc. apklaustųjų. Rusijos lyderis susikūrė savo kultą, kurio pagrindiniai požymiai – ginkluotųjų pajėgų stiprinimas, besaikė Vakarų kritika, represijos prieš opoziciją ir žodžio laisvę, telkimas aplink save tokių odiozinių veikėjų kaip Ramzanas Kadyrovas.

Gali būti, kad ant šios populiarumo bangos jis pasieks ir 2018 m. kovo mėn. vyksiančius prezidento rinkimus, bet kas gali garantuoti, kad jo aplinka, suvertusi kaltę V. Putinui už visas geopolitines ir ekonomines nelaimes, vienąkart nepaskelbs pranešimo „Apie V. Putino asmenybės kultą ir pasekmes“? Pagal Rusijos tradicijas, toks metas nenumaldomai artėja.