Referendumui artėjant
…Vaikystėje skaičiau tokią H. K. Anderseno pasaką „Apie tai, kaip vėtra sumaišė iškabas“. Tikrai vaizdingai papasakota apie senų laikų Danijos miestą, kuriame labai svarbu buvo iškabos. Kai meistras, artelė ar dirbtuvės keldavosi į kitą vietą, įvykdavo iškilminga iškabos pernešimo šventė, lydima vaidinimų, šokių, bufonadų, muzikantų ir karnavaliniais rūbais apsitaisiusių juokdarių. Iškabos palydėti susirinkdavo visas miestas. Apie šventę ilgai kalbėdavo, dalindavosi įspūdžiais, seneliai pasakodavo anūkams…Iškabos buvo labai svarbios andainykščiams miestelėnams, nes tik pagal jas jie buvo įpratę orientuotis, kur kokia gatvė ar pastatas – bažnyčia, teatras, rotušė ir kt.
O štai vieną naktį atūžė tokia smarki audra, kad lankstė metalinius bokštų smaigalius, ardė stogus, plėšė iškabas ir… jas sukeitė. Statinių dirbėjo iškaba atsidūrė ant „Damų mados“ pastato, o didelis meniu „Krienų sriuba ir įdaryti kopūstai“ – ant teatro, kurio niekas nelankė. Miestiečiai, pamanę, kad toks naujo spektaklio pavadinimas, puolė pirkti bilietų… Gudri buvo toji audra, iškabų sukeitimas vertė miestelėnus slapčia šypsotis lyg supratus ilgai slėptą teisybę – na, kaip kitaip, jei gaisrininko būdelė atsiritino prie vartelių varguolio, iš gaisro išgelbėjusio tris žmones, o barzdaskučio lenta su dubeniu – ant pasipūtusio justicijos tarėjo durų… Nekalbant jau apie liesą silkutę, pakibusią prie itin reikšmingo laikraščio redakcijos… Ta itin šmaikšti audra smagiai padirbėjo visame mieste. Ilgai, ai, kaip ilgai, gyventojai svarstė visą šią iškabų sukeltą sumaištį, ypač tas senukas, kurio vardu pasakininkas atpasakojo anuos senus įvykius…
Senus įvykius… Bet, pasirodo, visa, kas sena, pasikartoja. Jau kuris laikas jaučiuosi gyvenanti tarp sumaišytų iškabų. Juk mes patys esame nelyginant miestai, susidėlioję savyje, savoje Dvasioje orientyrus – „iškabas“, kas yra gera ir gražu, o kas nedera, kas – melas, o kas – tiesa… Kas – vertinga, o kas – tuščia, praeina kaip niekas. Bet štai atlėkė pasaulio vėjas aštrus, kandus, šaltas… Bejausmis viesulas, apsimetąs jausmingu ir geru. Jis pučia be perstojo ir taip uoliai maišo mūsų protus, kad garbūs valdžios vyrai valandų valandas aptarinėja, kas yra šeima, kas tėvas su motina, kas vyras, kas moteris, kada prasideda vaikas ir t.t., ir t.t. Tam svarstymui nesimato pabaigos, visiškai susikeičia sąvokos ir mes kaip andainykščiai Danijos miestelėnai liekame vėjo išūžtomis ausimis, išsižioję bei triną akis…
Gudresnieji susivokia greitai – jie patiki ar apsimeta tikintys vėjo naujovėmis, gūsis juos pakelia aukštyn ir neša, neša virš tų mažutėlių, tokių senoviškų, nemadingų, vis dar apsikabinusių Jėzaus Knygelę… Vis dar ieškančių garbingumo, doros, Tiesos, Dvasios laisvės, tarnystės Tėvynei…
Ak, ta Jėzaus Knygelė, tikriausiai guodė kažkada mūsų knygnešėlius vargetas, narsuolius biednužius sukilėlius, partizanus, šąlančius žeminėse, tremtinius tolimose lagerių kankyklose, sausio 13-osios gynėjus, žvelgiančius į žvėrišką istorijos vėjo artumą…
Jėzaus Knygelė stiprino Ukrainos Maidano gynėjus… Atsimenu tą naktį – ypatingo pavojaus artimybėje keturių bažnyčių atstovai kas valandą meldėsi drauge su aikštėje susirinkusiais. Išbudėjau drauge su jais internetinėje erdvėje baisėdamasi, kas gali nutikti, o jie mane drąsino. Iš aikštės centro – scenos – sklido maldų ir tikėjimo Ramybė. Ramybė sklido iš paties pavojaus vidurio – buvo matyti liepsnų barikados, it siena sustoję šarvuoti kareiviai… Tie, kas aplankė Maidaną tą aršiąją žiemą, apsakė, kaip ten lengva kvėpuoti, kaip žmonės išgyvena didelį bendrystės ir brolybės stebuklą, kaip yra pasiruošę be jokios baimės atiduoti gyvybę už Tėvynę. Jie išreiškė savo valią… JIE IŠREIŠKĖ SAVO VALIĄ.
Pavydžiu šiai tiek ugnies savyje turinčiai tautai… nes… nežinau, kokia mūsų valia. Ar mes ją išreiškiame? O gal tos valios kaip ir nebėr?
Kaip mes susmulkėjome! Susivyniojome į baisybę nuostatų ir tvarkelių. Tapome pigūs ir niekingi – signatarų laužui uždegti reikia leidimo (gerai, kad anuomet nebuvo nustatyta valanda, iki kurios dera suspėt pralieti savo kraują už laisvę!). Taikliai rašo Erlickas, kad partizanas dabar nelabai pasistatytų žeminę, nes negautų architekto detaliojo plano…
Mes nebeskiriame idealo, didelės, pasiaukojimo vertos idėjos nuo kasdieniškų menkniekių. Kaip gėdinga… Lyg Šventą Dvasią pakeistume benzininiais žiebtuvėliais!
Ak, tas istorijos vėjas sumaišė mums iškabas. Istorijos vėjas šį kartą itin gudrus – jis sukeičia iškabas, siekdamas Vertybes išjuokti. Jam sekasi, nes štai – artėja referendumas dėl žemės, plėšte išplėštas iš lemties, iš būtinybės, o taip rimtai svarstoma apie valstybę be žemės, nebeaišku – prekė ji ar ne…
O aiškumo gal nė nebereikia, nes audžiame naują vėjo troškimą – mes būsime turtingi europiečiai! Europa, štai kas svarbiausia! Dėl to reikia mums būti kuo mandagesniems, tykiai tykiai kiūtoti, ginkdie, nepyptelint apie savus poreikius, norus ar vertybes, mat, dar pagalvos apie mus ką negero.
O istorijos vėjas gali pasiausti dar pikčiau, mes nežinome, koks ūpas apims jį po kelių ar keliolikos metų. Gal sumaišys pačios Europos riboženklius, didžiųjų miestų aikštėse supūs krūvas eurų lyg senų lapų? Kas gali žinoti? Neliks nei turtų, nei žemės… Sakote – negali būti, pasakos?..
Bet ir mūsų laisvės svajonė sovietmečiu atrodė tiktai pasaka. Sovietija atrodė tokia niūri, tvirta ir amžina, amžina… Net H. K. Anderseno vėjas ten prapūsdavo nebent pro rakto skylutę…
Tik štai iš savo išsvajotos ir išsipildžiusios pasakos mes jau kuriame… nežinau ką. Net nenoriu mėginti įvardinti, nes labai skaudu. Ne tik man – tai daliai visuomenės, kuri, kaip ir kažkada, užgniaužia savyje tiesos troškimą ir grimzta vėl į vidinį kantrų tylėjimą…
Ne ukrainiečiai esame. Neturime kazokų kraujo.
Mūsų Maidanas – kantrybė ir ryžtas. Nesumaišykime iškabų, ateikime į referendumą dėl žemės, nes referendumas – mūsų Maidanas.
Kad būtų lengviau kvėpuoti.
Kad neliktume tik po iškaba LIETUVA…
Autorė – Maža Giraitė, irgi rašanti pasakas apie GĖRĮ, ir trokštanti jų stebuklų išsipildymo
Kodėl krikščionys nori kad Lietuvos žemė būtų parduota užsieniečiams? Patys uoliausi katalikai: Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius? Kodėl per Katalikų radijo laidą agituojama ignoruoti referendumą?
Mieli bendražygiai,
birželio 29 d. vyks referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra aiškiai išsakę savo poziciją šio referendumo klausimu: visus Lietuvos žmones, o ypač partijos narius primygtinai raginame referendume nedalyvauti (neiti į jį).
Referendume bus sprendžiami trys esminiai klausimai: siekiama sumažinti referendumui surengti reikalingų parašų kiekį nuo 300 iki 100 tūkst. parašų; siekiama visiškai uždrausti žemės ūkio paskirties žemę parduoti kitų ES šalių piliečiams; uždrausti Lietuvos gamtos išteklius eksploatuoti be referendumo.
Referendumo formuluotė, nors kai kam ir skambanti patraukliai, bet yra antikonstituciška, galinti pakenkti Lietuvos narystei Europos Sąjungoje ar netgi vesti prie Lietuvos pasitraukimo iš ES. Referendumo iniciatyva šiurkščiai pažeidžia Lietuvos kaip ES narės įsipareigojimus, nes numato uždrausti žemės pardavimą net ES valstybių piliečiams. Žemės pardavimo problemos jau yra išspręstos mūsų frakcijai Seime iniciavus žemės saugiklių įstatymus ir normaliai sureguliavus žemės rinką. TS-LKD inicijuoti saugikliai neleis spekuliuoti žeme ir užtikrins, kad ją įsigys tik tie asmenys, kurie iš tikrųjų norės dirbti žemę, užsiimti žemės ūkiu. Tolimesnis draudimų eskalavimas ir jų įteisinimas referendumu reikštų ne Lietuvos žemės apsaugą, o tik sukeltų Lietuvos narystės ES problemas, nes Lietuva neįvykdys 2004 m. referendumu patvirtintos stojimo į ES sutarties įsipareigojimų.
Referendumo iniciatoriai taip pat siūlo Konstitucijos pataisą, kurią priėmus, būtų sumažintas referendumui surengti Konstitucijos reikalaujamas 300 tūkst. iniciatyvą remiančių piliečių skaičius iki 100 tūkst. Toks sumažinimas galimai atvertų kelią neatsakingoms iniciatyvoms, sukeltų politinę sumaištį ir sumenkintų parlamentinę demokratiją. Referendumo inicijavimui reikalingo piliečių parašų skaičiaus sumažinimas yra žalingas ir galimai keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai akivaizdžiai įrodo panašios „referendumų“ iniciatyvos, kokias matėme Ukrainos Kryme. Ne veltui tokiose senose demokratijose kaip Vokietija yra taikomi netgi žymiai griežtesni barjerai referendumų organizavimui.
O taip pat, pritarus referendumo teiginiams (balsuojant referendume būtų pritariama visiems teiginiams iš karto) iškils ir tokių absurdiškų situacijų kaip, pavyzdžiui, dėl žemės gelmių turtų eksploatavimo, kai ūkininkas be referendumo pritarimo negalės atsidaryti žvyro karjero, kad galėtų pažvyruoti savo ūkio reikmėms naudojamus kelius.
Akivaizdu, kad tai yra politizuotas referendumas. Jo iniciatoriai ir jį rėmusios grupės ar partijos referendumo iniciatyvą panaudojo savo siauriems politiniams tikslams Europos Parlamento rinkimuose, jų agitacijoje. Tačiau tai yra trumparegiškas ir pavojingas požiūris. Tai yra kelias, atveriantis Pandoros skrynią kitoms panašioms ir netgi pavojingesnėms referendumų iniciatyvoms, pavyzdžiui, prokremliškų grupių siekiui surengti referendumą dėl Lietuvos išstojimo iš ES.
Mes, TS-LKD, nariai esame tikri Lietuvos patriotai, siekiantys saugios Lietuvos tvirtoje Europoje. Todėl nepasitikime tokiomis pseudodemokratinėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama ne stiprinti valstybę, o kaip tik naikinti jos pamatus, pasukti provakarietišką Lietuvos kursą atgal į Rytus.
Todėl birželio 29 d. kviečiame boikotuoti referendumą ir paraginti į jį neiti savo šeimos narius, draugus ir kaimynus. Būkime tvirti, patriotiški ir apginkime tikruosius Lietuvos interesus.
TS-LKD pirmininkas Andrius KUBILIUS
TS-LKD pirmininko pavaduotojas Kazys STARKEVIČIUS
Ragintojams.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
172 straipsnis. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise
1. Tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume arba organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Seimas nusiteikęs prašyti Vyriausybės pratęsti draudimą parduoti žemę užsieniečiams
lrytas.lt
2013-05-21 13:11
K. Starkevičiaus teigimu, leisti užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje negalima, nes žemės reforma nebaigta, ne visa valstybinė žemė privatizuota, ūkininkai kol kas neturi lėšų šios žemės įsigijimui. Pasak jo, dabar Lietuvoje tik 30 proc. ūkininkų turi nuosavą žemę, o likę nuomoja. K. Starkevičius prognozavo, kad nupirkę žemę užsieniečiai ją pernuomos už daug didesnę kainą, o pajamas išveš: “Mes būsime iš tikrųjų kumečiai, o ne šios žemės šeimininkai. Taip, jie tuo metu investuos, tačiau didžiausia dalis pinigų vis dėlto, sutikite, kad ji bus išvežta“.
Kaimo reikalų komiteto narys socialdemokratas Bronius Pauža teigė, Lietuvos žemdirbiai dėl finansinių galimybių negali pirktis žemės lygiomis teisėmis su ES senbuvių šalių ūkininkais – nėra vienodos tiesioginės išmokos.
„Šiais metais mes Lietuvoje maždaug vidutiniškai už 1 hektarą tiesioginių išmokų gausime apie 480–490 litų, tai Europos vidurkis yra 900 litų. 2020 metais gautume maždaug 670–680 litų“, – sakė B. Pauža.
NA IR KAS GI TAIP RADIKALIAI PER METUS PAKEITĖ JŪSŲ NUOMONĘ, PONAS STARKEVIČIAU?
ismokos-jaukas ant kabliuko.