V. Stundys. Kalba – mūsų valstybės dvasios rūbas

Skelbiame Seimo nario Valentino Stundžio kalbą pasakyta gegužės 6 d. prie Lietuvos Seimo įvykusiame „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio mitinge už valstybinę kalbą

Prasminga, kad mitingas už kalbą, tautą ir valstybę vyksta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventės išvakarėse, tik 110 metų mus skiria nuo spaudos draudimo panaikinimo, kuris tapo žodžio ir žodžio laisvės įprasminimo, mūsų istorinės atminties ženklu. Tad visus pirmiausia sveikinu su mūsų lietuviško žodžio diena.

Susirinkome ne tiek švęsti, kiek išsakyti savo nerimą dėl kai kurių politikų užmačių kėsintis į mūsų kalbos pamato- lietuviškos abėcėlės- tradiciją. Du socialdemokratai G.Kirkilas ir I.Šiaulienė, pridengdami Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje įgeidžius, įregistravo asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, atveriantį kelią vartoti kitus lotyniško pagrindo rašmenis ne tik asmens tapatybės dokumentuose, bet ir juos įdiegti visoje valstybės informacinėje, registrų sistemoje. Projektas suteikia galimybę ir Lietuvos gyventojams pasikeisti savo pavardę ir vardą, vartojant ir kitus lotyniškus rašmenis. Pastarosiomis dienomis socialdemokratas G.Kirkilas viešai skelbia, kad tai privalome padaryti, nes asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis įteisinimas įrašytas į dvišalę Lietuvos ir Lenkijos sutartį. Dar keliskart ją pastudijavau, dar kartą teradau aiškų įrašą- asmenvardžiai rašomi pagal jų skambesį. Taigi apie kokią sutartį socialdemokratas kalba? Ar bus ją skaitęs? Panašu, kad vėl painiojami kokie nors pažadai prie vaišių stalo su sutarties tekstu. Apgailėtina ir politiškai nepateisinama skleisti melą ir skatinti nepagrįstus atskirų grupių  lūkesčius.

Ar yra kokių nors esminių argumentų, reikalaujančių keisti asmenvardžių rašybos tradiciją? Nėra –nei nacionalinės teisės, nei tarptautinių, nei dvišalių įsipareigojimų. Mūsų Konstitucija vienareikšmiškai įtvirtina lietuvių kalbą kaip valstybinę, kuria privalu viešai vartoti ir rūpintis jos valstybine apsauga.

– Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija įpareigoja pripažinti asmenvardžių vartojimą bei jų pripažinimą pagal teisinės sistemos nustatytas sąlygas; šio dokumento komentaras paaiškina, kad, pavyzdžiui, tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę ir vardą rašyti pagal skambesį vartojant nacionalinę abėcėlę. Mes taip ir darome.

– ES Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Molgažatos Vardyn-Runevič skundą, nenustatė pažeidimo, jei asmenvardis rašomas valstybine kalba ir tai neriboja laisvo asmenų judėjimo principo; atsisakymas vartoti papildomus rašmenis nepažeidžia ES garantuojamų teisių.

– Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas Latvijos pilietė Mencenos atvejį, konstatavo, kad valstybės  veiksmai , pareiškėjos pavadinti kišimusi į jos asmeninį gyvenimą, turėjo tikslą apginti kitų Latvijos gyventojų teisę laisvai vartoti savo kalbą; paaiškina, kad asmenvardžiai nėra tapatūs prekės ženklams, jų rašyba turi būti reguliuojama daugumos žmonių patogumui.

– Mūsų Konstitucinis Teismas yra patvirtinęs, kad asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas. Tiesa, paskutiniajame savo sprendime KT naujai interpretuoja sąvokos „lietuviški rašmenys“ turinį: kai kuriais atvejais rašant asmenvardžius galima vartoti ir kitus lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos ir kalbos savitumo.

Kalba nėra tik komunikacijos instrumentas – ji tokia tik praradusiems dvasinius ryšius su Lietuva, netekusiems lietuviškosios ir Lietuvos politinės tapatybės jausenos, jos įpareigojančios atsakomybės. Kalba – mūsų valstybės dvasios rūbas. Toks požiūris ne romantika, o mūsų ateities egzistencijos klausimas. Pasiduodami svetimųjų spaudimams, aukodami vardan mistinių strateginių partnerysčių net kalbos dalykus, atiduodame svetimųjų įtakai savo teritorijas, rizikuojame valstybinės kalbos kokybe ir jos funkcionavimo ribomis.

Taikliai laiške valstybės institucijų vadovams rašo B.Daunorienė, mokytoja, lietuvybės puoselėtoja, nepailstanti visuomenės veikėja: „Visą šią sumaištį dėl lietuvių kalbos raidyno kelia Lenkų rinkimų akcija su V.Tomaševskiu priešaky. Jų antivalstybine veikla susidomėjo ir Lietuvos saugumas, tik, gaila, kad reikalo neišsprendė iki galo. Už antivalstybinę veiklą, Lietuvos įstatymų nevykdymą, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkinimą, lenkyricos propagavimą jų politika prilygsta carizmo politikai Lietuvoje, kai lietuvišką spaudą gabeno ir saugojo knygnešiai ir motinos“.

Mūsų abėcėlė susiformavo per šimtmečius, ji įtvirtina mūsų dvasinį suverenitetą, savitumą ir kultūrinę specifiką, mūsų valstybės nedalomumą ir nepriklausomumą, jos išsivadavimą iš svetimųjų įtakos ano šimtmečio pradžioje, Vasario išvakarėse. Tad net asmenvardžių atveju rašmenų „praturtinimas“ kitais lotyniškais rašmenimis reiškia savo dvasinių teritorijų atsisakymą, istorinės netiesos ir net okupacijos įtvirtinimą, didžiosios Lenkijos ideologų siekių pateisinimą ir įtakos sustiprinimą nostalgijos apsėstiesiems ir pasimetusiems mūsų bendrapiliečiams. Toks žingsnis suskaldytų Lietuvą, paskatintų teritorinę dezintegraciją. Ne dėl to mūsų nepriklausomos valstybės idėją gaivino ir dėl jos kovojo mūsų protėviai, seneliai ir tėvai.

Lietuva – visų čia gyvenančių namai, o lietuvių kalba – jų tapatumo ir savitumo branduolys. Laisvė mums, gyvenantiems atvirame globaliame pasaulyje ir geopolitinėse peripetijose, yra nepailstamas mūsų pamatinių tautos vertybių saugojimas ir budėjimas.

Būkime ir budėkime.