V. Stundys. Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje elito neišsenkančios pastangos ir premjero bejėgiškumas

Pastarųjų dienų įvykių seka intensyvi, klostosi nuoseklus scenarijus. Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje elitas, eilinėje rudens sesijoje nesugebėjęs „prastumti“ antikonstitucinio Tautinių mažumų įstatymo, pakilo į kovą. Tiesa, jis nėra izoliuotas, nėra vienišas: tyliai remia koalicijos partneriai, simptomiškos sąsajos su rytų kaimyno deklaracijomis.

Sausį V. Tomaševski spaudos konferencijoje paskelbė, kad Lietuva neįvertino jų įnašo Nepriklausomybei. Užuomina į sudėtingą mūsų istorijos metą – supraskit, netapome penktąja kolona. Tam kartui. Tada už Kovo Lietuvą iš jų elito balsavo vos vienas kitas, kiti susilaikė. Taip atsirado sovietinio Tautinių mažumų įstatymo korekcija, kviečianti atsikvošėti, sustoti, netapti sovietinių imperialistinių jėgų instrumentu, pasiūlytos nuolaidos pilietybei įgyti. Priėmus Konstituciją, tas įstatymas akivaizdžiai jai prieštaravo, bet akcijos elito nuostatos liko okupacinio laiko gniaužtuose, jis vis dar savęs nesuvokia kaip pilietinės visuomenės dalies, vis eskaluoja atskirumo politiką. Elitas nenori prarasti savo įtakos ir jam nusispjaut, kad jų „ginamiesiems“ reikia gyventi Lietuvoje, reikia čia savo sėkmės istoriją kurti.

Šių metų Sausio 13-osios minėjime Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje elitas iš Seimo salės vorele išdūlino, paskelbus, kad kalbės Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tai, suprask, akcijos elito protestas. Vėliau akcijos pagrindinis akcininkas melagingai paaiškins, kad „jis buvo tas, kuris tą įstatymą panaikino“. Susipainiota ir laike, ir įvykiuose, ir teisėje.

Vilniaus apygardos teismo paskirtoji piniginė bauda dėl neteisėtų dvikalbių lentikių išjudino procesą – jis įvairiakryptis. Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje elitas susitelkė. V. Tomaševski Europos Parlamente guodėsi, kad juos (suprask – elitą) diskriminuoja, net deda baudas. Mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesutriko – pone Tomaševski, jūsų politikos tikslas yra diskredituoti Lietuvą. Tiksliai, aiškiai ir suprantamai – šios akcijos elitas tik to tesiekia, mulkina visus, vedžioja už nosies, kaitina žmonių emocijas. Beje, diskredituoti – tai griauti, mažinti pasitikėjimą, garbę ir autoritetą.

V. Tomaševskis LRT pokalbyje atsidūrė dėmesio centre ir čia pažėrė krūvą fantastiškai painių įžvalgų. Svarbiausia – jis ginasi nuo savo valstybės. Paradoksas – gyvenu Lietuvoje ir netikiu nei jos Konstitucija, nei jos teismais, nei kuo nors kitu. Regis, akcijos elitas visiškai save devalvavo ir diskreditavo: negalima gyventi valstybėje negerbiant jos teisės, jai nepaklūstant.

Netrukus Lietuvoje prabyla šios akcijos antrasis ešelonas – spygteli Renata Cytacka, viceministrė, kurios kuklų namuką puošia neteisėta dvikalbė lentikė: melagė, melagė… Valstybės biurokratijos viršūnėlėse vyksta protu neaprėpiami dalykai. Ir švietimo ir mokslo viceministrė Edita Tamošiūnaitė, be atodairos stūmusi diskriminacinį lietuvių kalbos brandos egzaminą, dar, atrodo, vis dirbanti. Nepriklausomos valstybės demokratija kaskart šioje kadencijoje įgyja keisčiausių grimasų, bet premjerui valstybės tarnybos prestižas ir jos lojalumas valstybei yra sunkiai įkandamas dalykas – jam terūpi valdžios skeptras? Ar nepakeliamai sunku derinti partnerių interesus? Tiesa, ir Valstybės politiko elgesio kodeksas primena, kad pagarba savo valstybei yra politiko veiklos principas: vadovautis Konstitucija ir teise, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Akcijos elitui šitai nė motais – jis reikšmingesnis už bet ką. Arba taip destruktyviai veikti jis yra įsipareigojęs, pasižadėjęs.

Bene paraleliai nuskamba žinutė, Gedimino Kirkilo paleista (jis vadovauja Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėjai, kuri, nepaisant santykių „perkrovimo“ deklaracijų ,nei karto šioje kadencijoje taip ir neįvyko), kad pastaraisiais mėnesiais bus revizuojama Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinė sutartis. Revizuoti – peržiūrėti. Kas bus peržiūrima, tikslinama? Lieka paslaptis – elitui nuraminti? Kad kažką darysime, bet ta Prezidentė ir opozicija trukdo. Tik šios grupės vadovas interviu TV patikslino, kad bus siekiama įvertinti abiejų pusių darbus. Tiesa, jis pamiršo, o gal net nežinojo, jog darbai dar praeitoje Seimo kadencijoje yra aptarti ir aprašyti. Taigi revizuoti ar įvertinti? Kas ir kam rūpi? Lieka neaišku, nepaaiškinta.

Neeilinės Seimo sesijos pabaigoje „įspūdingą“ kalbą išklojo Seimo vicepirmininkas Jaroslavas Narkevičius, Lenkų rinkimų akcijos elito atstovas. Ji žiniasklaidoje paskleista straipsnyje „Tarptautinės bendruomenės klaidinimas diskredituoja Lietuvą“. Jis dėsto, kokios tarptautinės organizacijos ką paskelbia apie lenkų mažumos padėtį Lietuvoje. Atrodytų, įspūdinga, tačiau iš esmės – ta pati demagogija. Taip, tos organizacijos kalba ne apie teisių pažeidimus, bet apie tai, kad, jų požiūriu, nustojus galioti senajam Tautinių mažumų įstatymui 2010 m., lieka teisinė spraga. Tegaliu priminti, kad ir teisės profesionalai nesutaria, ar reikia atskiro įstatymo, jei Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatos integruojamos į specialiuosius įstatymus.

Visai pagrečiui Rusijos diplomatijos vadovas ir žiniasklaida išplatina žinią, kad Rusija kurs rusiškų standartų mokyklas Baltijos valstybėse ir kitur. Koks įspūdingas Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje ir Rusijos užsienio reikalų ministro Lavrovo pastangų derinys! Kiek primena Sausio dienas. O jei Kijevo Maidaną pridurtume, tai paveiksliukas pilnėtų. O dar „įkrautų“ mūsų politikų sapalionės ir keliama sumaištis, tai supranti, kad Sausis tebesitęsia, takoskyros gyvos ir nuolat palaikomos…

Beje, tas pats vicepirmininkas neeilinės sesijos finale deklaruoja ir ištikimybę koalicijai, džiaugiasi, kad ji dalykiškai sprendžia jų keliamas problemas. Tiesa, nutyli, kokias ir kaip. Gal apie sutarties revizavimą galvojama? Bet tas akcijos elito atstovo pareiškimas primena ištikimybės koalicijai deklaraciją. Turbūt nebeištvėrė koalicijos vedlys premjeras ir bus pagrasinęs, kad tokio elito talkos visai nereikia, kad galima be jų išsiversti? Būtų gerai, kad viešai ir garsiai, nes kitaip tai tik rodo taikstymąsi ir ciniškos, nepagarbios teisei elgsenos toleravimą. O akcijos elito veiksmų ir kalbų legalumo bei legitimumo vertinimas yra teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų rūpestis.

Bet tuoj pat tas elito vedlys pareiškia, kad dar kovą senasis Tautinių mažumų įstatymas atgims. Pareiškia, kaip jau įprasta, po koalicijos politinės tarybos posėdžio pirmadienį. Lietuvos reikalus tvarko ne Vyriausybė, o kažkoks politbiuras. Gali suabejoti, ar mes dar turime konstitucinę Vyriausybę? Ar dar yra jos vadovas, galintis suvaldyti savo koalicijos partnerius(es)? Koalicijos bendrai daro kas ką nori: šantažuodami siekia savo siaurių interesų. Tokios Vyriausybės ir koalicijos nesame dar turėję.

Posąjūdinės politikų kartos laikysena akivaizdi: tarnauti ne viešybei, bet partiniam interesui, naudai, kuri duotų politinę grąžą. Ar šios kadencijos daugumos elitas suvokia savo elgsenos ilgalaikes pasekmes, nėra tik retorinis klausimas. Esame ties esminio apsisprendimo briauna – ar pasiduosime populistiniam tariamam globėjiškumui, kad elitas viską sutvarkys, ar būsime savarankiški savo valstybės kūrėjai? Tai klausimas mums visiems.