D. Paukštė. Politinis pliurpalizmas

Kuo skiriasi socialdemokratu save vadinantis A.Butkevičius nuo konservatoriaus A.Kubiliaus? Abu yra didžiausių partijų pirmininkai, abu premjerai (nesvarbu, kad vienas jau buvęs) ir, pasirodo, abu nepaprastai mėgsta „greituką“ politikoje (kai iš pradžių paviešinama pirmoji galvon šovusi mintis, o paskui imama galvoti, ką pasakė). A.Kubilius žymus savo „naktine mokesčių reforma“, o A.Butkevičius tampa tikru broliu dvyniu savo „politiškai žavia“ idėja – pensijas kompensuoti įvedant mokestį automobiliams. Koalicijai vadovaujanti LSDP taip skubėjo paviešinti šią idėją, kad uždusęs ir užsimiršęs finansų ministras A.Šadžius iš pradžių nuskuodė į LRT laidą „Dėmesio centre“, o ne į valdančiosios daugumos politinę tarybą aptarti kilusios idėjos. Gaila buvo žiūrėti į ministrą, laidoje palaipsniui suvokiantį paviešinto pasiūlymo absurdiškumą. Jau net nesigilinsiu į po to valdančiojoje koalicijoje prasidėjusius ginčus. Argi tai ne valdančiųjų pliurpalizmas?

Apgailėtinai atrodo Seimas, kur visi ten esantys – tiek pozicija, tiek opozicija – susivienijo prieš referendumą dėl žemės pardavimo. Ir Prezidentė įsijungusi į bendrą valdančiųjų politikų chorą. Šiandien referendumo klausimu politikai srebia savo neveiklumo pasekmes: jie buvo tvirtai įsitikinę, kad referendumo iniciatoriams nepavyks surinkti parašų, todėl net ir nesivargino kaip nors sau palankiai išnaudoti parašų rinkimo laiką (pavyzdžiui, rengdami reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti užsieniečiai, norintys įsigyti žemės) –  paklausti žmonių ar pakankamos jų siūlomos kompensacinės priemonės? Bet ir čia, kaip jau įprasta, svarbiausiu politikų ginklu tapo politinis pliurpalizmas – gąsdinimas sutarties nevykdymu ir galimomis ES sankcijomis. Politikų pasipūtėliškumas ir arogancija turi būti baudžiama – referendumas privalo įvykti ir finansuoti jį turi ne valstybės biudžetas, o Seimas iš jo veiklai skirtų lėšų. Laiko iki referendumo dar yra – dirbkite. Ir tik nuo Seimo parengtų ir priimtų žemės pardavimo apsaugos priemonių priklausys referendumo baigtis.

Juokas pro ašaras, bet šiame vykstančiame farse vienintelis Z.Vaigauskas tapo demokratijos garantu. Ko gero jis, žinant mūsų politikų mentalitetą, kartu su VRK incorpore (komisija – tikrai pelnytai), taps atpirkimo ožiais. Tai ką gi mūsų politikams daryti: skelbti referendumą ar ne? Uždraudus referendumą, tauta visiems Seimo politikams ir jų partijoms gali prikabinti nemalonią  „eks“. O iš tikrųjų tai būtų kelias į politinės sistemos sveikimą, nes tik tuomet baigtųsi pliurpalizmo politika Lietuvoje ir politikai susivoktų, kad Lietuvoje be jų dar yra žmonių, už kurių gyvenimo kokybę ir yra atsakingi ne kas nors kitas, o jie. Aš leisčiau įsigyti žemės tik tiems užsieniečiams, kurie yra gavę leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Jie turėtų būti gyvenę Lietuvoje bent 5 metus ir išlaikę lietuvių kalbos bei Konstitucijos egzaminus. Nupirktose žemėse negali atsirasti kokie nors sąvartynai ar jose būtų laidojamos toksinės medžiagos ir t.t..

Kaip kitaip jei ne pliurpalizmu pavadinti visų buvusių ir esamos Vyriausybės politiką emigracijos srityje? Eurostatas pateikia skaičiavimus, kad emigracija iš Lietuvos tęsis iki pat 2035 m., t.y. kol migracijos saldo vis dar bus neigiamas (iš Lietuvos išvyks daugiau žmonių nei į ją atvyks). Kas liks iš Lietuvos, jeigu bus vykdoma tokia migracijos politika kaip iki šiol?  Pasaulio populiacijos biuro, įsikūrusio JAV, mokslininkai 2010 m., atsižvelgdami į pasaulio valstybių rodiklius bei tendencijas, sudarė prognozę, kaip pasikeis žmonija po keturiasdešimties metų. Jie Lietuvos ten nemato. Mūsų šalis vis sparčiau nyks ir dėl emigracijos. Pagal tokius tempus Lietuvą lenkia ir lenks tik kai kurios Afrikos valstybės, tokios kaip Lesotas, ar Okeanijos valstybėlės – Mikronezija, Samoa, Tongas.

Prieš keletą metų Jungtinės Tautos pateikė savo scenarijų, kuriame sako, kad 2050 m. Lietuvoje bus apie 2,2 mln. gyventojų. Eurostatas iš pradžių prognozavo 2,7 mln., bet, atsižvelgęs į nekintantį srautų intensyvumą, šį skaičių pakoregavo iki 2,4 mln. Prisiminkime žinomą frazę: vieno žmogaus netekimas – tragedija, tūkstančių – tik statistika. Taip, skaičiai bukina protą. Nenori į tai įsiklausyti politikai, esantys valdžioje, todėl kasmet vis lipa ir lipa ant to paties grėblio. Net ir dabar, kai yra paruoštos Ekonominės migracijos politikos gairės, jose visos priemonės yra numatytos tik vykdomosios valdžios struktūroms… Politikai savo vaidmens ir atsakomybės minėtose gairėse nenumato. Ką gi, pliurpkite toliau ir toliau iš nieko nereikalaukite atsakomybės…

Dar vienas politinio pliurpalizmo pavyzdys – padėtis su Darbo įstatymų kodekso (toliau DK) liberalizavimu. Premjeras A.Butkevičius pažadėjo, kad naują Darbo kodekso projektą ruoš darbo grupė. Ji lyg ir pradėjo dirbti, tačiau joje nėra socialinių partnerių – profesinių sąjungų atstovų! Keista, kad jų vadovai dėl tokio ignoravimo iki šiol dar „nesudraskė“ vilkimų marškinių! Ar gera žinoti dirbančiam žmogui, kad už jo nugaros, nepasiklausiant jo arba jo atstovų, kažkas ruošia naujas nuostatas, kurių jis privalės laikytis net trečdalį savo gyvenimo!? Darbo grupės sudėties sužinoti nepavyko, bet mintis kirba, jog gal nesuklysiu – Laisvosios rinkos instituto atstovai, besipriešinantys bet kokiam socialiniam dialogui, ten tikrai dirbs. Įdomu tai, kad nelaukdama DK pataisų, Vyriausybė pasiūlė svarstyti anksčiau paruoštas pataisas, kuriomis, atseit, siekiama sumažinti administracinę naštą darbdaviams (atsisakant darbo sutarčių registravimo žurnalų, privalomo Vyriausybės nustatytos pavyzdinės darbo sutarties formos ir pavyzdinės darbo laiko apskaitos žiniaraščių  formos taikymo, taip pat siūloma atsisakyti privalomo atsiskaitymo lapelių įteikimo).  Man tai greičiau primena ne administracinės naštos mažinimą, o paskutinių darbdavio atsakomybės likučių panaikinimą. Juk administravimo išlaidos seniai yra įkalkuliuotos į gaminamos produkcijos vertę. Tai taip ir sakykit, kad vyriausybė ieško būdų kaip dar labiau padidinti darbdavių pelną. O kiek valstybei kainuos būsimų darbo ginčų sprendimas ir kokia bus tokių bylų trukmė – ar paklausė bent teismų teisėjų? Tikra Kreivų veidrodžių karalystė. Tai kokius gi tuomet pasiūlymus liberalizuoti DK pasiūlys darbo grupė? Galima tik spėlioti ir įsivaizduoti.

Leisiu sau pajuokauti. Gal liberalizuokimės dar labiau?  Pavyzdžiui, prekybos centruose ir parduotuvėse atsisakykime už pirkinius čekių, o viešbučiuose – apgyvendinimo sąskaitų arba sąskaitų, kurias išrašo tiekėjai už paslaugas (dujas, elektrą, kurą, šilumą ir pan.) – kiek pasakys, tiek ir sumokėsim. Juk gal netrukus jau ir bankams už savo lėšų laikymą juose teks primokėti? Nuėję į kiną ar teatrą, susimokėkime už bilietą, bet jo neimkime, o salėje atsisėskime pagal principą „kas stipresnis, tas teisesnis“? Tai juk irgi bus administracinės naštos mažinimas verslui, nepaisant to, kad jos taip pat yra įkalkuliuotos į paslaugų ir prekių kainą. Šiose srityse darbo santykių nėra, todėl ten dar lengviau turėtų būti liberaliems. Juokinga? Man – ne, nes mano valstybę darbo santykių srityje norima paversti darbdavių viešnamiu.

Man atrodo, prieš darbuotoją vyksta kapitalo, pasikinkius politikus, puolimas visais galimais frontais: garantijos ir civilizuoti socialiniai iškovojimai negailestingai naikinami, o priešintis arba kautis dėl jų (pvz., streikuoti) darbuotojams uždrausta įstatymu. Darbuotojai paverčiami tyliomis darbdavių bokso kriaušėmis (iškamšomis), nors Japonijoje kaip tik darbuotojui leidžiama „nuraminti nervus“ į darbdavio iškamšą…

Tarptautinė darbo organizacija prieš gerą pusmetį jau įvertino Lietuvą kaip ratifikuotų konvencijų nesilaikančią šalį, kurioje pažeidžiamos darbuotojų teisės. Sakau, gal Europos viduryje esanti Lietuvos valstybė, siekianti tapti kaip Švedija (A.Kubiliaus), nes panašia į Airiją (emigracijos srautų dydžiu) jau beveik tapo, darbo santykių srityje septynmyliais žingsniais žengia pirmyn į praeitį – į pasaulinės industrializacijos pradžią? Kuri Europos valstybės vyriausybė taip elgiasi? Civilizuotame pasaulyje taip nebūna – jeigu kas nors daroma socialinio dialogo srityje, nuolaidas daro visos jo pusės, o ne taip, kaip pas mus, kai kailis lupamas tik silpniausiajam. Gal kaip tik atvirkščiai – mūsuose šią naštą darbdaviui būtina padidinti, mokant darbo užmokestį dirbančiajam ne du kartus per mėnesį kaip dabar, o kas savaitę – juk išmokų už darbą sulaukti sunku ir jų nepakanka?

Visą laiką akcentuoju tiesioginę politikų atsakomybę už emigracijos srautų mažinimą. Seime kiekvieną dieną priimamos kelios dešimtys įstatymų ir jų pataisų. O kiek jų yra panašių į ankščiau mano aprašytą? Panašių įstatymų priėmimas, net nesivarginant prognozuoti jų įtakos ir galimų pasekmių visų mūsų gyvenimui ir poveikį valstybei, tik įrodo tarp seiminių politikų įsigalėjusį pliurpalizmą ir svaičiojimus apie Lietuvą, stabiliai einančią Skandinavijos valstybių link…

Taigi, tuomet ir klausimas į kaktą: ar nuoširdžiai tokiomis priemonėmis politikai ir Vyriausybė tikisi sumažinti emigraciją? Apie darbdavius ir jų lobistus jau net nekalbu.

Autorius yra migracijos klausimų ekspertas, LSDS pirmininko pavaduotojas