D.Paukštė. Ką nutyli seiminiai politikai?

Artėja rinkimai. Seime esantys politikai ir partijos, pasisavinusios visai politinei sistemai skirtus finansus, vykdo beprecedentinę rinkiminę kampaniją, slepia savo negerus darbus ir afišuoja tuos, kurie galėtų joms suteikti papildomų rinkėjų balsų, kad rinkėjai paliktų juos Seime dar vienai kadencijai. Galbūt už juos balsuočiau ir aš, jeigu nežinočiau, jog toks veiksmas yra pavojingas.

Štai gerbiamas Eligijus Masiulis giriasi, kad padidėjo skrydžių iš Vilniaus. Ir jeigu rinkėjai nori permainų, šią politinę jėgą turi rinkti ir toliau. Na, nekibsiu prie skrydžius vykdančių bendrovių kokybės, nes tai tėra tik pigių skrydžių bendrovės, kurios greitai ateina, bet taip pat greitai, kartais net nepranešusios, ir išeina. Normalus verslas ir investitoriai tokiais lėktuvais neskraido. Todėl tenka akcentuoti kitą šios reklamos pusę: šie lėktuvai tūkstančiais išskraidina mūsų tautiečius į emigraciją. Ir tai jau nejuokinga.

Rinkimai yra tas metas, kuris neleidžia užmiršti juodų politikų darbų, pavyzdžiui, Rubikono juodosios buhalterijos bylos, kurioje buvo paviešinti liberalų ir kitų pokalbiai su vienu iš Rubikono vadovų dėl Šilumos įstatymo pataisų. Vilniečiai iki šiol „dėkingi“ Artūrui Zuokui už fantastiškai karštas šildymo kainas.

O LSDP su savo dešinės politikos įgyvendinimu ar Darbo partija su vis nesibaigiančia juodosios buhalterijos istorija? Apsipinigavusi Liberalų ir centro partija ar Teisingumas be teisingumo kitiems? Ko gero, pavargo seiminiai?

O TS-LKD? Jie taip pat netvirtina, kad skurdžių piliečių sąskaita įveikė krizę.  Tiesiog, kaip sako vieno multiplikacinio filmo herojus:“ protingieji kurmiai, imkim kartu ir paskaičiuokim“ šios Pyro pergalės kainą. Pradžioje nekreipkim dėmesio net į valstybės vidaus ir išorės skolą, kuri jau sudaro apie 50 mlrd. Lt. , o Vyriausybės paimti kreditai iš užsienio bankų papildomai dengiami  7-9 proc. palūkanomis, nors Tarptautinis valiutos fondas būtų skolinęs tik už 3,1 procento… O kur dar nuolatinės kalbos apie investicijas ir investitorių vardų (brendų) viliojimas į Lietuvą, gerokai jiems primokant už pasirinkimą. Tai vis pinigai. O buhalterija mėgsta balansą.

Niekas iki šiol neskaičiavo ką Lietuvai duoda emigracija? Gal dirbtinį bedarbystės sumažinimą, draudimo nuo nedarbo pašalpų nemokėjimą, visuomenėje susikaupusio garo nuleidimą? O kas prarandama? Kvalifikuota darbo jėga, intelektualinis valstybės potencialas, mokesčiai į biudžetą bei Sodrą, auganti socialinė atskirtis, skilinėjantis tautos vieningumas, stiprėjantis nepasitikėjimas politikais ir politine sistema, blogėjanti ekonominė, socialinė ir kultūrinė padėtis ir iki minimumo sumažintos išlaidos viešam sektoriui… Taip po  truputėlį tapome ne valstybe, o kažkokių individualių būtybių, gyvenančių tam tikroje erdvėje rinkiniu.

Ir staiga suvoki, kad balansas ne tik baisus, bet ir tragiškas. Kiek, pavyzdžiui, valstybei kainuoja vieno žmogaus paruošimas gyvenimui nuo kūdikystės iki darbo pradžios, t.y. to momento, kai jis pradės grąžinti valstybei turėtas išlaidas savo sukuriamo  bendro vidaus produkto pavidalu (lopšeliai, darželiai, vidurinė ir aukštoji mokykla, išlaidos kultūrai, sveikatos sričiai ir pan.)?  Mano kukliais skaičiavimais (valstybės išlaidos tikrai yra didesnės) – apie 50 000Lt. vienam žmogui.

Šios gi kadencijos vyriausybės veiklos rezultatas – 200 000 Lietuvą palikusių žmonių. Padauginkim emigrantus, kurie išvyko per pastaruosius 4 metus iš 50 000Lt. ir gausim apvalią sumą – 100 mlrd. Litų. Taigi, dabar ir suveskim laukinio liberalumo balansą, sudėję šios vyriausybės gautas pajamas ir praradimus. Ir pasirodys, kad seiminiams politikams trūksta ne tik valstybės raidos įžvalgumo, bet ir elementaraus pilietiškumo bei žmogiškumo. Vis tik, pasirodo, visame pasaulyje brangiausias valstybės turtas yra žmogus.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) narys ir keturių partijų koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ Politinės Tarybos narys