R. Čekutis. Pakelti šakes

Visi sukčiai, vagys, smulkesni ir stambesni niekšeliai turi vieną, jiems itin būdingą savybę – nuolat viešai meluodami ilgainiui jie jau natūraliai pradeda neatskirti tiesos nuo melo, o bet kuri jų išsakyta mintis virsta banalia nesąmone, kuria verčiami patikėti visi aplinkiniai.

Būtent taip nutiko vadinamosios „sutarties“ su Briuseliu sergėtojams – nuo amžinai melu bespringstančių politologų iki ištikimai sistemai tarnaujančių klapčiukų iš Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK), praėjusią savaitę ciniškai ir įžūliai paniekinusios aiškiai išreikštą Lietuvos piliečių valią uždrausti parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams.

Atskira kalba apie šią antipilietinę sistemą sukūrusius ir įteisinusius politikierius, kuriuos aukščiau paminėti politologai kažkodėl pravardžiuoja „tradiciniais“, o jiems nepritariančius – „marginalais“.

Iki šiol Lietuvoje dar įmanoma aptikti nuoširdžių, tačiau sistemos apmulkintų naivuolių, įsivaizduojančių gyveną demokratinėje santvarkoje, kurioje esą valdžia yra renkama laisvuose rinkimuose. Būtent tai ir yra bene didžiausias, ciniškiausias melas, kuriam ištransliuoti kiekvieną dieną metamos milžiniškos propagandinės pajėgos.

Todėl šiuo tekstu noriu tiems piliečiams atverti akis. Pradėkime nuo to, kad 23 metus Lietuvą valdo viena politinė partija, nors tiems piliečiams atrodo, kad jie kiekvienuose rinkimuose neva turi laisvą pasirinkimą. Tos partijos pavadinimas labai paprastas: Liberalioji Darbo socialkonservatorių partija  „Tvarka ir teisingumas“ (LDSKTT) ir jos viduje veikianti Lenkų frakcija. Jokia kita partija Lietuvos niekada nevaldė.

Visi pseudodemokratiniai žaidimai – rinkimai, parašų tikrinimai, įstatymai ir reglamentai – yra skirti tikrojo pilietiškumo Lietuvoje naikinimui ir šios vienpartinės sistemos įtvirtinimui.

Šią vienintelę valdančiąją partiją vienija visoms nusikalstomoms struktūroms būdingas ryšys: kiekvienas jos narys privalo įvykdyti nusikaltimą, kad partijos vadovybė turėtų apie jį kompromituojančią medžiagą, kurios paviešinimo dėka bet kurį atskalūną akimirksniu galima pervesti į vadinamųjų „marginalų“ stovyklą. Tokiu atveju sukompromituotas neklaužada, suprantama, netenka ir galimybės maitintis iš vadinamojo „obščiako“, t.y. savišalpos kasos. Į šią kasą masiškai pumpuojami pinigai iš nacionalinio biudžeto ir iš vadinamųjų „struktūrinių“ ES fondų.

Iš minėtosios kasos apmokama ir visa šios partijos kuriama propaganda. Propaganda reikalinga per vadinamuosius rinkimus, siekiant apmulkinti kuo daugiau naivuolių, kad jie patikėtų, jog turi iš ko rinktis.

Ši sistema veikia taip: pirmiausia nuolatiniams rinkimų nugalėtojams pervedami mokesčių mokėtojų pinigai, tuomet už tuos pinigus gaminamos milžiniško dydžio galvos, kurios kabinamos visų miestų ir miestelių centrinėse aikštėse imituojant konkurencinę kovą. Maža to, už mūsų pinigus pagrindiniai partijos postringautojai ištisus metus sėdi visose televizijose bei radijose ir plauna piliečių smegenis.

Po eilinių „rinkimų“ visi žmonių balsai suplaukia į svarbią sistemos kontorą, be kurios visas šis spektaklis atrodytų neįtikinamai – VRK, kur dirbantys sistemos klapčiukai tikrai nuoširdžiai juos skaičiuoja ir rūšiuoja. Tačiau jie dirba absoliučiai beprasmišką ir iš esmės niekam nereikalingą darbą, nes partijos viduje kiekviena kartą iš anksto susiderama dėl užimamų valdžios kėdžių kvotų. Kitaip sakant, deramasi dėl konkrečių LDSKTT asmenų būsimosios darbovietės ir derybų rezultatas iš anksto pranešamas pagrindiniam VRK bosui, kitiems veikėjams toliau nuoširdžiai kažką skaičiuojant ir rūšiuojant. Spektaklio kulminacija būna tuomet, kai pusiaunaktį (ne veltui sakoma, kad šviesiausi darbai visada atliekami naktį…) išėjęs bosas spragsint fotoaparatams ir filmuojant kino kameroms praneša LDSKTT suderintą rezultatą.

Tuomet įjungiama kita svarbi sistemos dalis – propagandinė žiniasklaida. Joje pirmąsias vietas sau pasiskyrę LDSKTT nariai kokį mėnesį masiškai liaupsinami, propagandininkai iš jų ima interviu ir vėl fotografuoja bei filmuoja. Vadinamieji politologai tuos interviu perskaito ir porą savaičių aptarinėja, ką kuris pasakė. Tuomet parenkami riebesni „nugalėtojai“ ir vedami į pagrindinę partijos būstinę Daukanto aikštėje. Čia suvaidinamas trumpas spektakliukas, po kurio ši publika visada patvirtinama sėdėti dar ketverius metus valdžioje.

Vadinamieji „marginalai“, puikiai suprasdami „demokratinius“ balsų skaičiavimo ypatumus, skundžia skaičiuotojus ir „nugalėtojus“ Konstitucinio Teismo burtininkams. Šie 9 asmenys, paskiriami vyriausios partijos būstinės, reikalingi tam, kad „rinkimai“ būtų pavadinti skaidriais ir teisingais. To labiausiai reikia propagandai, nes per tą laiką paprastai jau nebūna apie ką rašyti. Štai čia yra silpnoji sistemos grandis, nes KT surašytus burtažodžius propagandininkai kartais blogai išverčia į lietuvių kalbą ir gaunasi nei šis, nei tas – esą „esminių pažeidimų būta, bet rinkimų rezultatai galioja“ arba „vyko masinis rinkėjų papirkinėjimas, bet naikinti rezultatų nėra pagrindo…“ ir t.t.

Vyriausias KT burtininkas tokiais atvejais porą dienų sėdi propagandiniuose kanaluose ir porina apie „konstitucijos dvasią“ ir netgi „laisvai išreikštą piliečių valią“. Štai tuomet labiausiai susvyruoja sistemos pamatai, nes ką tik „rinkimuose“ balsavę žmones akivaizdžiai įsitikina, kad jų balsas yra lygiai toks pats bevertis, kaip ir už žemės referendumą surinkti parašai. Nes „rinkimuose“ atiduotas piliečio balsas įskaitomas tik LDSKTT nariams, tačiau jeigu tas pats pilietis pasirašė parašų rinkimo lape, tai jo įrašas paskelbiamas niekiniu, kadangi sistemai jokie referendumai nereikalingi – ji ir be piliečių valios žino, kaip greitai ir tiksliai vykdyti Briuselio nurodymus.

Po ketverių metų spektaklis kartojamas iš naujo. Tiesa, „kadencijos“ metu surengiami dar keli papildomi smulkesni spektakliukai, kurie pavadinami savivaldos ir europarlamento rinkimais. Jie skiriasi tik tuo, kad šių „rinkimų“ niekas niekam neskundžia, o ir liaudis ne itin noriai į juos eina, mat ir labiausiai įmitę LDSKTT nariai tuo metu būna aptingę, sočiai papenėti ir šiltai padėti.

Visa tai – elementaru. Tačiau visa tai reikia paaiškinti, norint suprasti, kaip girgžda sistemos krumpliaračiai, malantys ir traiškantys lapus su referendumo pasekėjų parašais. Čia taip pat viskas elementaru: VRK gauna nurodymą iš LDSKTT, kiek piliečių parašų turi būti neįskaityta. Kol skaičiuotojai tikrina ir rūšiuoja (jiems liepiama rasti kuo daugiau „negaliojančių“ parašų, kad po to būtų galima parodyti per propagandinius kanalus), o parašų rinkėjai rašinėja į visas partijos instancijas skundus, LDSKTT miega ramiai, nes lietuvis mužikas yra kantrus ir su šakėmis prie Seimo neis. Kartą atėjo, bet buvo nesunkiai atsišaudyta guminėmis kulipkomis – juk pas mus demokratija, čia jums ne kokia Ukraina, kur žmonės mušami kažkokiais prieštvaniniais guminiais ar net mediniais pagaliais… Pagaliau, visada po ranka yra alaus butelys ar skalbimo miltelių dėžutė – mūsiškiai šiuos daiktus yra pamėgę dar nuo neatmenamų vienintelio „teisingo“ referendumo laikų. Lietuva tuomet būtent tiek ir kainavo.

Daugeliui gali atrodyti, kad padėtis yra beviltiška. Tačiau neklauskite, ką daryti. Kiekvienas čia privalo apsispręsti pats. Aš galiu tik pasisakyti už save: po minėto nusikalstamo VRK sprendimo – sutrypti ir paniekinti šalies piliečių valią – šitą LDSKTT valdžią laikau neligitimia, jos sprendimai ir potvarkiai man yra neprivalomi, neketinu jų laikytis ir atsisakau bet kokiu klausimu bendrauti su minėtos partijos nariais. Šita publika man nuo šiol neegzistuoja. Gali jie sau skaičiuoti ką tik nori ir juokingai tūpčioti prieš propagandos kameras – jų nuomonė manęs nedomina ir niekaip neįpareigoja.

Jie nėra valstybė. Valstybė man yra tie 320 tūkstančių Lietuvos piliečių, aiškiai pasakiusių, kad Lietuvos žemė turi priklausyti lietuvių tautai. Ir taškas. Joks užsienietis iš manęs niekada nenupirks nė centimetro lietuviškos žemės. Savo eurus, dolerius ar rublius gali susisukti į triūbelę ir kyštelėti kokiam LDSKTT veikėjui – tas mielai išsižergs, priims, padėkos ir dar atsiprašys.  O nuo mūsų gaus 320 tūkstančių šakių į tą pačią vietą – taip sakant, sutarties užtvirtinimui…