1918-1940 m., 1990-2012 m. – šios datos kartais sulyginamos neatsitiktinai. Ne, okupacijos nebus, bet prarasti tikrąja prasme valstybę ir piliečius tikimybė išlieka. Tokiu atveju liktų tik 65,2 tūkst. kv. km teritorija vadinama Lietuva su keliais milijonais gyventojų. Į tokią galimą padėtį buvo kryptingai ritamasi visą antrąją dvidešimt dviejų Nepriklausomybės metų pusę. Todėl šia valstybingumo ir pilietiškumo prasme rudenį vyksiantys Seimo rinkimai gali tapti esminiais.
Visuomenė, atrodo, vis labiau supranta kokioje rizikingoje padėtyje atsidūrė ji pati ir valstybė. Stebimi žmonių mąstymo, požiūrio ir atsakomybės pasikeitimai, lyginant su prieš keturis metus buvusia situacija. Jei anksčiau visuomenėje vyravo nuostata, kad „nėra už ką balsuoti“, tai dabar jau reiškiamas pageidavimas turėti už ką balsuoti. Norima rinkimuose turėti alternatyvą, turėti pasirinkimo galimybę. Rinkėjai nori vieningo antisisteminių jėgų sąrašo. Tačiau bent kol kas stebimas susismulkinimas ir merkantiliškumas. Todėl žmonės klausia: „kas darosi?“, „nebesuprantam, kaip atsirinkti…“ Tad ir pabandykim pasiaiškinti.
Pasistengsiu paaiškinti taip, kaip aš suprantu, taip, kaip kalbėjau su žmonėmis S.Daukanto aikštėje Vilniuje, Panevėžyje, Prienuose, Akmenėje, Mažeikiuose, Jonavoje taip pat ir mažuose miesteliuose tokiuose kaip Venta, Papilė, Jieznas ir kt. Į pagalbą pasitelksiu prieš porą savaičių Bernardinai.lt spausdintą Andriaus Navicko publikaciją „Status quo ar radikalios reformos?“
Ką rinktis rinkimuose – pirmiausia, aišku, kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Žmonėms patiems reikėtų domėtis, nes rinkimai – tai sprendimas dėl gyvenimo gerovės mažiausiai keturiems metams ir žaisti loterijos tikrai neverta. Aišku, pasirinkti ir atsirinkti labai sunku ir sudėtinga. Bandyti nesuklysti rinkimuose – ne mažesnis galvosūkis, nes vieni, pasidaliję biudžeto pinigus, sumaniai reklamuojasi jau ne vienas mėnuo, kitus gi rinkėjas suras ar atras tik atėjęs balsuoti. Dalis visuomenės, kuri išvis neis balsuoti, taip ir liks pasimetusi tarp savo namų sienų, manydama, kad ir vėl nėra už ką balsuoti, nes geriausiu atveju bus matę ar girdėję tik apie pusę visų, iš kurių galėtų rinktis.
Visgi, kaip minėjau, padėtis, lyginant su paskutiniais Seimo rinkimais, yra pasikeitusi. Aiškumo daugėja. Šiuo metu jau galima išskirti keturias susiformavusias politines grupes: nomenklatūrinę-sisteminę, prosisteminę, antisisteminę-antiklaninę ir revoliucinę. Pirmajai, cituojant A.Navicką, būtų priskiriami tie politikai, kurie „vieningai pasisako už politinį, ekonominį ir socialinį status quo, kuris susidarė po didžiojo gėrybių persidalinimo, vykusio privatizacijos metu, ir labai nervingai reaguoja, kai išgirsta kalbant apie tai, kad dabartinė politinė sistema stovi ant gerokai papuvusių pamatų“. Tai, anot A.Navicko, „galios narkomanai, kurie pasiryžę bet kam, idant patektų į valdžią ar išliktų joje“. Nuo savęs pridurčiau, kad jie su kiekvienais rinkimais tik keičiasi valdžia ir postais, kritikuoja vieni kitus, bet susigrąžinę valdžią daro tą patį, ką ir prieš tai joje buvę ir už tai jų pačių kritikuoti. Kad dar būtų aiškiau – nomenklatūrinei sisteminei grupei priklauso tos aštuonios Seimo partijos, kurioms Vyriausioji rinkimų komisija paskirstė tuos iš biudžeto skirtus 20 milijonų litų (2012 m.). Būtent aštuonios Seimo partijos (TS-LKD (konservatoriai), LSDP, Tvarka ir teisingumas, Liberalų ir cento sąjunga, Liberalų sąjūdis, Lenkų rinkimų akcija (LLRA), Darbo partija bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), o ne visos, kaip bandoma klaidinti visuomenę. Dabar dominuojanti politinė partinė sistema 2000-2004 m. laikotarpiu suformavo tą uždarą, pirmiausia nuo visuomenės, nomenklatūrinę sistemą. Ar vertos šios partijos tų dešimčių milijonų iš biudžeto visuomenė ir turi atsakyti. Pirmiausia pati sau. Kaip pastebi A.Navickas, „Jei mes manome, kad dabartinė politinė sistema susiduria su natūraliais augimo sunkumais ir tereikia kantrybės, laiko, lojalumo valstybės institucijoms, o problemos ilgainiui išnyks, tai natūralu per rinkimus turėtume balsuoti už dabartinį politinį elitą, (ar už valdžioje, ar už opozicijoje esantį)“.
Šis A.Navicko pastebėjimas pakankamai taiklus ir tinka ne tik nomenklatūrinei sisteminei politinei grupei, bet ir prosisteminei. Prieš porą mėnesių „Lietuvos žiniose“ publikuotoje buvusio šio dienraščio vyr. redaktoriaus „Memorijoje“, kaip tik kalbama apie tai, ką pastebėjo ir Bernardinai.lt redaktorius. Būtent „Memorijoje“ išsakyta pozicija leidžia teigti, kad Valdo Vasiliausko ir jo bendražygių buriama komanda rinkimams yra ta prosisteminė politinė grupė ar viena iš tokių. Tiesiog tereikia palyginti A.Navicko pastebėjimą su V.Vasiliausko deklaruotu siekiu „ne pakeisti krašto politines partijas, o priešingai – sustiprinti jas, padėti joms atgauti žmonių pasitikėjimą ir identitetą bei savo vietą krašto politiniame žemėlapyje“. Ši grupė „atmeta pasaulėžiūrinį politinį susigrupavimą, skirstymą politinių jėgų į dešinę ir kairę kaip pasenusį ir klaidinantį“. Ji ignoravo ir tautos norą, siekį rinkimuose turėti vieną antisisteminę jėgą – Nacionalinį sąrašą, o pasirinko vienos partijos sąrašo formavimo kelią. Iš vienos pusės toks elgesys kai kam sukelia įtarimų dėl tikėjimo stokos įveikti rinkimų barjerą, iš kitos pusės suformuoja susismulkinimo, merkantilinių siekių vaizdą ir daliai žmonių tampa nebeaišku, kas vyksta.
Trečioji politinė grupė, cituojant A.Navicko pastebėjimus, būtų tie, kurie „yra nuoširdžiai susirūpinę tuo, kas vyksta, ir reikalauja tikrų permainų (…), kurie nori tarnauti žmonėms, o ne svajoja apie galią ir privilegijas“. Tai antisisteminė antiklaninė politinė grupė, kuri siekia esminių permainų. Pirmiausia – politinėje partinėje sistemoje, nes tik įvykus principiniams pokyčiams joje, gali rastis politinė valia ir teigiamoms permainoms socialinėje, ekonominėje, švietimo, teisinėje ir kitose srityse. Būtent su šia antisistemine antiklanine grupe visuomenė ir sieja viltis rinkimuose turėti pasirinkimo galimybę – alternatyvą dabar dominuojančios Seimo partijų sukurtos sistemos veiklai ir veiksmams. Be to, kaip jau minėjau, rinkėjai nori vieningo antisisteminių jėgų rinkimų sąrašo, kuriame būtų ir „kultūrinis liberalas“, ir „radikalus patriotas ir krikščionis“, ir „vienas nuosekliausių euroskeptikų ir etnocentristų“, ir „teisėja“, ir tautines vertybes deklaruojantys, ir valstybiškumą bei socialinį teisingumą išpažįstantys politikai ir t.t. Logiška, kad būdami skirtingi, bet vykdydami piliečių valią visi ir visos susiburtų į koalicinį Nacionalinį sąrašą, kuris drąsiai priima 7 proc. rinkimų barjero iššūkį, neabejodamas rinkėjų viltimis, tikslais ir savo galimybėmis. Ir nežiūrint įvairiausių politinių niuansų, tame susismulkinimo, merkantilinių siekių vaizde formuojasi aiškus antisisteminis antiklaninis plataus politinio spektro koalicinis sąrašas Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ pagrindu, paremtas atvirumo, demokratiškumo ir tautos valios principais. O jo atspirtis yra visuomeniškumo pamatas ir idealizmas. Galbūt, kaip pastebi A.Navickas, jis nesugebės išspręsti visų problemų, tačiau net jei jis „sugebėtų įtraukti naujas svarbias problemas į politinę darbotvarkę, sugriautų dabartinį politinio ir verslo elito bendradarbiavimo modelį, teisingumo ir bendrojo gėrio galbūt būtų daugiau nei dabar“.
Matau ir revoliucinę politinę grupę. Ir joje ne tik taip vadinami radikalai ar revoliuciniai marginalai, bet ir tie, kurie siekia radikalių konstitucinių pertvarkų, kalbėdami apie „tr3čiąsias respublikas“ ir pan. Tik turiu pastebėti, kad šie „revoliucionieriai“ lozungų pagalba išsikovoję ar pasiekę tam tikrus valdžios postus įprastai prisitaiko prie dominuojančios sistemos.
Taigi, susiformavusios keturios politinės grupės jau suteikia tam tikro aiškumo rinkimams. Visgi, anot A.Navicko, „kiekvienas turėsime apsispręsti pats ir prisimti atsakomybę už apsisprendimą, tačiau prieš tai verta įdėmiai klausytis – tiek įvairių argumentų, tiek savo širdies ir sąžinės“.
Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Delfi straipsniai su vienos dienos pavėlavimu:
Konservatoriai vienmandatėse kelia savo kandidatūras vienas prieš kitą
Socialdemokratų lyderis varžysis su buvusiu bendražygiu
Kodėl geriau balsuoti už koaliciją “Už Lietuvą Lietuvoje”. Nors dar neprasidėjo pagrindinė rinkimų kampanija, visgi jau girdisi paskutiniai akordai:
1. Ne žodžiais, o darbais įgyvendinama vienybė. Susibūrė bent keturios Lietuvos tautai neabejingos jėgos, o dar kelios tariasi. Priminsiu, kad vienybė reikalinga net keliais aspektais:
a) dėl maksimalių rezultatų vienmandatėse, kad tokių pačių idėjų, moralės, veiklos žmonės konkuruodami tarpusavyje neatiduotų pergalės trečiam, dažnai priešingų pažiūrų. Panašioms jėgoms nesivienyti, tai tas pats kas vieniems prieš kitą kovoti, kai priešui leidžiama ilsėtis ir taip laimėti. Todėl tie kurie nesivienyja ir kokybiškai nesidera yra priskiriami jei ne priešams tai bent jau piktybiniams pasimetusiems saviškiams.
b) dėl maksimalių rezultatų finansų, viešųjų ryšių, reklamos, programinių nuostatų kūrimo, planavimo ir vykdymo. Norint profesionaliai vyldyti valstybę ir ruoštis valdymui reikia sukurti neblogą “centrinį aparatą”, kuris padėtų sukoordinuoti visas nuostabias idėjas, paskirti tinkamus prioritetus, sutelkti jėgas įgyvendinimui. Tam reikalnigi įvairialypiai resursai, įgūdžiai, kontaktai, finansai, strategijos ir t.t. Tik tie kurie susivienys pajėgs duoti rimtesnį atkirtį “atidirbtoms” sistemoms.
c) rimtiems darbams reikia daaaug seimo narių.. reikia mažiausiai daugumos, t.y. 71 idealiu atveju, nors po rinkimų dažnai būna pasimetusių ar persigalvojusių parlamentarų, taip pat kai kuriems sprendimams reikia dviejų trečdalių pritarimo.. Su mažesniais būreliais žmonių realūs pokyčiai sunkiai įmanomi. Mažas būrelis žmonių tiktų nebent reklamai, erzeliui kelti, toliau kankinti ir taip nualintą lietuvių tautą kivirčais. Tik rimtai susivienijusi komandą gali tikėtis didesnio skaičiaus išrinktųjų. Mažosios antisisteminės partijos dabar po vieną nesugebės sukurti nei rimtos reklamos, nei programos nei apsisaugoti nuo šmeižto ar kitų “juodųjų technologijų”. “Centrinio aparato” pedalus minti apskritai rekomenduojama ne patiems kapitonams, o suburtai “jūreivių komandai”, o kapitonams žiūrėti iš šono, styguoti strategija, pataisyti, parekomenduoti, supažindinti, ieškoti inovacijų, tiksliau užsiimti kadrais. Tik rimtas susivienijimas tai “paveš”.
d) patyrusio ir “dar naivaus” sinergija. Per pastaruosius mėnesius pastebėta, kad kai kurios naujos partijos visiškai nesitvarko savo darže, todėl kyla labai stipri abejonė ar jie sugebėtų tvarkytis Lietuvos didžiojoje politikoje. T.y. esant dideliam net vidaus partijos susiskaldymui, nevaldomam vidiniam šmeižtui, kurio atrodo niekas net nesiruošia sutvarkyti, iki paskutinės minutės kasdien keičiant nuomones, pervertinant savo jėgas iš esmės nenuveikus jokių rimtų darbų, net tų kurie buvo akivaizdžiai siūlyti partijos kolegų. Tos naujos partijos net neorganizuoja viešų diskusijų, neruošia pranešimų, tyrimų, modeliavimų, dažnai atvirkščiai – suvažiavimus daro slapta, peršokant kai kuriuos atsidavusius visuomeninkus – “jau lipama per galvas”.. Na beveik normalu, jei tai visiškai žalios partijos, bet jos turi jei ne bučiuoti ranką, tai solidžiai žvelgti į patyrusius ne “vienos problemos” vilkus, jau keletą metų veikiančius. Kurie taip pat grūmėsi įvairiose estafetėse dėl “Garliavos mergaitės”, dėl Visagino atominės elektrinės, dėl strategijų Lietuvai, dėl tautiškumo, dėl lietuvių išlikimo Lietuvoje, dėl šeimos vertybių, prieš alkoholizmą ir t.t. Taigi čia būtinas bendradarbiavimas tarp “senų vilkų” ir “naujų optimistų”, iš to gali išeiti nebloga sinergija, t.y. tas vektorinis atvejas kada 1+1=3. Bet tiems naujokams čia reikia suprasti savo naujoko vaidmenį ir mokytis iš vilkų, lengviau eiti į derybas, darbais, o ne žodžiais “nortėti visko čia ir dabar”.
2. Taigi jeigu balsuosime už koaliciją “Lietuvą Lietuvoje”:
a) paremsite tikrosios non-conformistinės Lietuvos vienybės siekiančius veikėjus, su apskritu stalu, nesislapstančius, kviečiančius visus dialogui
b) paremsite tuos kovojusius “už teisingą Lietuvą” ir “Garliavos mergaitę”
c) maksimaliai efektyviai panaudosite savo balsus, jėgas ir viltį, kad susidarys stipresnė jėga, balsai eis ne skaldymui, o vienyjimui
d) paremsite patyrusius ir nuosekliai veikiančius, geriau organizuotus veikėjus
e) turėsite daugiau vilties, kad “bus tvarka” ne tik susivienyjime, bet ir Lietuvoje
f) pagaliau galėsite švęsti ne tik opocizijos “opozicijos žudiko Mindaugo vienybės” dieną, bet ir tikrosios, taikios vienybės dieną, kai vienaminčiai atėjo į protą ir sunkią Lietuvai minutę surėmė pečius, nors ir nebuvo tai labai lengva.
Blogiausia, ką sau ir savo vaikams galime padaryti – tai neiti balsuoti. Nerinksi tu, nerinks tavo kaimynas – už tave išrinks KLANAS. Spalio 14-ąją ateikim ir pasakykim GANA.
NĖ VIENAS LIETUVIS NETURI LIKTI ABEJINGAS!
UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE
Šis ponas save įsirašo į trečią grupę nes iš pirmų dviejų buvo išmestas, o ketvirta tokių neįsileidžia.
Man atrodo, kad meluoji – kai LDDP susijungė su LSDP Akstinavičius buvo prieš tokį susijungimą ir nenuėjo „prie lovio“ kartu su Andiukaičiu ir Sakalu. Nors galėjo. Paneig, jei gali.
Nomenklatūrinė-sisteminė politinė grupė (Nr. 1) DIRBA TOLIAU:
MEDALINSKO FB:
Sistema nenori sususitaikyti su pralaimėjimu. Nepaisant to, kad pirmos instancijos teismas pripažino nepagrįstais kaltinimus trims Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams: R.Ozolui, B. Genzeliui ir Medalinskui, iš kurių du pirmieji yra Nepriklausomybės Akto signatarai, už mitingo organizavimą, surengtą judėjimo Už teisingumą prie Seimo rūmų, Vilniaus policijos vadovai apskundė šį teismo sprendimą ir reikalauja naujo bylos nagrinėjimo aukštesnės instancijos teisme. Šį kartą už uždarų durų. Matyt, bijo pažvelgti žmonems į akis ir susidoroti nori slapta, kad niekas negirdėtų.
Tikriausiai ne vienas pastebėjote, kad internete nepaprastai daug propagandos varoma prieš JAV ir prieš žydus. Jau bvien tai logiškai mąstančiam gali kelti įtarimą – o kurgi pradingo KGB. O gal ir internetas jos įtakos zionoje? Juk JAV propaganda kaip ir uždrausta. ten faktus reikia pateikkiti. Ir štai netyčia aptinku Adamso blogą, kuriame jis gražiai kolekcijuoja visai kitokius, mums mažai žinomus straipsnius apie KGB veiklą pasaulyje nuo Andropovo sumanytos perestroikos laikų. Primygtinai siūlau paskaityti, antraip nesuprasite kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje ir aplamai postsovietiniame bloke.
http://www.tabletmag.com/jewish-news-and-politics/103576/the-cold-wars-arab-spring?all=1
Marta – juokiasi puodas, kad katilas juodas. Negi KGB kalta, kad žydauja su amerikos žydu Beikeriu priešakyje iš Lietuvos vyriausybės ir Seimo išreketavo 128 mln litų įtartinoms žydų organizacijoms. Tie pinigai buvo atimti iš Lietuvos pensininkų, kuriems buvo sumažintos pensijos ir Lietuvos motinų, kurioms nebeliko motinystės išmokų.
Sek dabartinio parsidavėlių Seimo priimamus įstatymus, o ne velniai žino kokius blogus, ir suprasi, kad yra tikrieji Lietuvos priešai.
http://vaikai.info/index.php/transliacijos-menu Veikia chatas.Laukiame draugisku, paprastu, geros valios zmoniu norinciu padiskutuoti apie ivykius Lietuvoje
apie tai, kas visiems aktualu – apie mūsų civilizacijos perspektyvas įdomiai kalba mokslininkas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas, docentas Sergej Sal, tik gaila, kad nėra vertimo i lietuvių k.
Сергей Салль – “Перспективы Земной Цивилизации”:
youtube.com/watch?v=_4j51Va6PZw
Per 22 tarybines okupacijos patrijotižmas ir lietuvių vieningumas nebuvo tiek sunaikyntas kiek sunaikyntas dabar.Atrodo,tiek mažai reikia,kad iširinktume tikrus patrijotus i Seimą.pats baisiausia,ką gali susapnuoti dabartiniai valdantieji. Tautos vienybė- tai mirtis jiems,ir jie to niekada nedaleis. Skaldyk ir valdyk. Jie taip ir daro
Visais laikais mūsų TAUTA buvo vieninga! Visus juos vienijo ir vienija viena kalba, viena kultūra ir vienas žodis LIETUVA! Gaila, kad tą patį negalime pasakyti apie valdančiuosius, kurie tapdami seimūnais ar ministrais šią vienynę aukodavo ir aukoja vardan asmeninių interesų. Kuo mažiau bus funkcionierių, tuo vieningesnė bus ir TAUTA!