T. Bakučionis. „Rinkimų“ farsas ant politinės santvarkos puvėsių

Lietuva „prisižaidė“ demokratiją pagal Darbo partijos supratimą. Ne tik prisižaidė, bet ir patyrė baisią gėdą, nes masinis balsų pirkimas ir klastojimai įvyko Europos valstybėje, kuri šiai bendrijai ruošiasi pirmininkauti kitąmet.

Tačiau pagrindinė nupirktų ir antidemokratinių rinkimų problemos priežastis yra tikrai ne V.Uspackich ar jo sukurpta darbo partija, bet mūsų bedančiai ir suvelti įstatymai bei tokia pat bedantė ir principus praradusi teisėsauga. Priešingu atveju apie tokį reiškinį, kaip balsų pirkimas, šiandien net nekalbėtume.

Pradėti šneką reikėtų nuo Seimo rinkimų įstatymų, kurio kitaip kaip teisinio jovalo negalėčiau pavadinti. Jau vien Įstatymo 5¹ straipsnio formuluotės apie draudimą papirkti rinkėjus yra visiškai tuščios ir bevertės, nes viena vertus nesusietos jokiais sisteminiais ryšiais su kitais įstatymais (pavyzdžiui – Baudžiamuoju kodeksu), kita vertus net aptakiai nenumato atsakomybės. Lygiai tas pat pasakytina apie Įstatymo 95 straipsnį, kuriame numatyti procedūriniai žaidimai tarp Seimo ir Konstitucinio teismo lyg ir sukuria demokratijos iliuziją, tačiau visos iliuzijos akimirksniu sužlunga, kai susiduriame su cinišku ir akivaizdžiu kriminaliniu veikimu, juolab, jei tai įvyksta tose įstaigose, kur jau sėdi už įvairius nusikaltimus nuteisti asmenys – „rinkėjai“. Nežinau, kokie „demokratai“, o gal tiesiog pusgalviai, rašė minėtą Seimo rinkimų įstatymą, jeigu jie nesuvokė, jog rinkėjo balso pirkimas yra toks pat sunkus nusikaltimas, kaip ir kyšio valstybės tarnautojui davimas ir ėmimas. Paaiškinsiu kodėl.

Konstitucija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai. Aktyviąją rinkimų teisę turinčiam rinkėjui kaip tik ir priklauso dalis to suvereniteto, kurią jis savo balso pavidalu deleguoja jo renkamam atstovui Seime. Tad šia prasme jo balso pirkimas gali būti prilyginamas būtent kyšio davimui, nes tiek vienu, tiek kitu atveju yra pakertamas kitų, sąžiningų piliečių pasitikėjimas savo valstybe, jų tikėjimas minėta konstitucine nuostata. Dabar gi daugiausiai kalbama, kad tokie veiksmai iškreipia tikrąją rinkėjų valią. Tačiau ar verta dar svarstyti apie kažkokią rinkėjų valią, kai jų į rinkimus ateina tik pusė ir kai rinkimų kampanija prasideda didžiosios žiniasklaidos tuštybės ir parsidavėliškumo farsu (turiu omeny „Lietuvos ryto“ televiziją) ir baigiasi elementariu kriminalu.

Dar keli bedančiai įstatymai, kurie leidžia politiniam banditui (pagal Vytauto Landsbergio apibūdinimą) veržtis į politinę areną, tai yra mūsų Baudžiamasis kodeksas ir Baudžiamojo proceso kodeksas. Kaip kitaip vadinti tokį baudžiamąjį įstatymą, kuriame senatis nesustabdoma pradėjus ikiteisminį tyrimą ar juolab perdavus bylą į teismą. Tokia logika yra civilinėje ir civilinio proceso teisėje. Akivaizdu, kad dabar galiojančio Baudžiamojo kodekso kūrėjai anuomet taip pat buvo „užsižaidę“ su demokratija ir „žmogaus teisėmis“, juolab, jei Baudžiamojo proceso kodeksas sudaro prielaidas taip vilkinti bylą, kaip buvo 5 metus ir yra toliau vilkinama darbiečių juodosios buhalterijos byla.

Kitas dalykas, jei teisingumo ir padorumo vertybės nors kažkiek nuoširdžiau rūpėtų Daukanto a. rūmuose ir Gedimino pr. 53 reziduojantiems politikams, tai Viktoras Uspaskich apeliacinį skundą dėl nuosprendžio jam šiandien rašytų sėdėdamas Lukiškėse, o nesiplaikstydamas nuo įtampos perkreiptu veideliu nupirktose telestudijose ir vaidindamas visų skriaudžiamą R.Paksą Nr.2. Sakau tai todėl, kad po gegužės 17-osios beveik neliko iliuzijų, kad mūsų teismai yra nepriklausomi, o mūsų teisėtvarkos įstaigos veikia laikydamosi tik įstatymų.

Garsūs LSDP lyderio A.Butkevičiaus pareiškimai, kaip socdemai balsuosią už V.Uspaskicho imuniteto panaikinimą, po to, kai rinkimų naktį LSDP jau spėjo susiderėti su darbiečiais dėl valdančiosios koalicijos, o didžiausio LSDP Vilniaus skyriaus vadas sučiuptas su kyšiu, kelia tik juoką ir panieką.

Dar vienas aptarinėjamas aspektas – rinkimų organizavimas. Nutįsusios rinkėjų eilės daugelyje rinkimų apylinkių bylojo bent apie kelis dalykus, kad rinkimai organizuojami nekompetentingai arba, kad jie kažkieno sąmoningu nurodymu sabotuojami taip, kad atmušti net ir tiems 50 procentų rinkėjų norą sudalyvauti balsavime. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad apylinkėse buvo sumažintas balsavimo kabinų skaičius, arba, kad eilėje apylinkių rinkėjai net negavo už valstybės pinigus išspausdintų rinkiminių bukletų su partijų ir kandidatų aprašymais. Kas būtų buvę, jei rinkėjų aktyvumas būtų 80 procentų, o ne 50? Dar vienas skandalas dėl už apylinkių durų likusių rinkėjų? Nors tokių rinkėjų, kurie išvydę nutįsusias eiles nusispjovė ir nėjo balsuoti, buvo jau ir dabar pakankamai daug.

Pagaliau, ar galima buvo tikėtis kitokių rezultatų po tokios rinkimų kampanijos, kur Seiminės partijos taškėsi pasiglemžtais mokesčių mokėtojų pinigais, o kitom buvo net užkertami keliai susimokėti rinkimų užstatą.

Kaip vertinti LRT už valstybės pinigus rengtas rinkimų agitacijos laidas, kuriose užuot sudarius adekvačias galimybes partijoms pristatyti savo programas ir apie jas diskutuoti, partijų laiką ir žiūrovų dėmesį atėmė moralizuojantys, bet dažniausiai lėkšti ir tušti vadinamųjų „ekspertų“ komentarai. Nemažiau stebino kai kurių šių laidų vedėjų cinizmas ir elementarios žurnalisto etikos nepaisymas. O p. Nemira Pumprickaitė, vedusi paskutinę agitacinę laidą, perspjovė visus, nes išsakė itin įdomią mintį, kad ši laida yra LRT „dovana“ rinkėjams ir partijoms, tarsi garsioji žurnalistė pamiršo dirbanti būtent iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomoje televizijoje.

Nors dabar visų akmenys lekia į VRK ir jos pirmininką Z.Vaigauską, tačiau turime aiškiai suprasti, kad VRK yra tik krumpliaratis iš vidaus supuvusioje politinėje sistemoje. Kita vertus Įstatymai VRK suteikia pakankamai plačią veikimo ir sprendimų priėmimo kompetenciją. Todėl minkštakūniška VRK pozicija rinkimų pažeidimų atžvilgiu yra nepateisinama, tačiau suprantama, nes Vyriausioje rinkimų komisijoje yra atstovaujamos tos partijos, kurios yra galimai susijusios su rinkimų pažeidimais ir balsų pirkimais. Duomenų apie tai žiniasklaidoje buvo pateikta ir per praėjusius rinkimus.

Tad eilinį kartą kyla klausimas, ar dar įmanoma pagydyti pasiligojusią Lietuvos politinę sistemą? Ar dar nepavėluota? Į šiuos klausimus iš dalies atsakytų ir būsimieji VRK sprendimai rinkimų atžvilgiu. Svarbus faktorius – aktyvūs bei nuolatiniai pilietiniai protestai, kurie teoriškai galėtų šią sistemą pakeisti ir pagydyti, tačiau, kad ir kaip apmaudu būtų tai pripažinti,  kol kas ( o gal jau…) neturime tos kritinės piliečių masės. Labai tikėtina, kad VRK, nepaisydama  nieko, patvirtins rinkimų rezultatus, nes taip paranku visoms seiminėms partijoms. Joms paranku turėti V.Uspaskichą su įtarimų uodega ir leisti jam turkštis televizijoje, demonstruojant savo chamizmą. Tokiame fone kitos seiminės partijos gali prisiauginti angeliukų sparnelius…

Deja netikiu, kad ir griežčiausi Vytauto Landsbergio paraginimai padarytų įspūdį dabartinio Seimo daugumai. Šioje vietoje labai norėčiau klysti, bet nujaučiu, kad politinių puvėsių smarvę uostysime ir toliau. Silpna viltis, kad ši nuojauta nepasitvirtins, dar rusena…