Rugsėjo 19 d. Seimas pritarė siūlymui lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną – skelbti šventine nedarbo diena. Už šį siūlymą balsavo 31, prieš – 2, susilaikė, 9 Seimo nariai.
Siūlymą Vėlines skelbti nedarbo diena pateikė Seimo narai Edvardas Žakaris, Vytautas Juozapaitis, Valerijus Simulik, Edmundas Jonyla, Alma Monkauskaitė. Siūlymas pateiktas, atsižvelgiant į Etninės kultūros globos tarybos (toliau – EKGT) kreipimąsi.
EKGT ekspertų nuomone, Vėlinių paskelbimas nedarbo diena sudarytų palankesnes sąlygas Lietuvos žmonėms toliau puoselėti mūsų kultūrai išskirtines mirusiųjų pagerbimo tradicijas ir užtikrinti Lietuvos įsipareigojimą įgyvendinti Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją.
EKGT ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad senoji lietuvių kalendorinė šventė – Vėlinės Lietuvoje yra išlaikiusi ypač ryškias tradicijas. Ši šventė iki šiol yra labai svarbi daugumai Lietuvos žmonių. Šios dienos pavadinimas turi gilias šaknis ir tiesiogiai siejasi su vėlių pagerbimu. Mūsų protėviai švęsdavo Vėlines (arba joms analogišką mirusiųjų pagerbimo šventę Ilges) bent porą savaičių, o ir šiais laikais žmonės Vėlinių laikotarpiu yra įpratę vykti į atkampiausias Lietuvos kapines pagerbti savo mirusių artimųjų, susitikti su giminėmis. 2006 m. Lietuva ratifikavo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją, pagal kurią būtent Vėlinės turėtų susilaukti išskirtinio statuso – kaip ypatingu savitumu ir gyvybingumu pasižyminti mirusiųjų pagerbimo tradicinė šventė. Mūsų valstybė yra atsakinga už jos išsaugojimą, todėl turėtų sudaryti sąlygas žmonėms puoselėti senąsias šventės tradicijas.
Vis dėlto dar nuo sovietmečio Vėlinės yra darbo diena, iki šiol Lietuvos žmonėms nesudaromos galimybės tą dieną aplankyti tolimesnius artimųjų kapus. Vėlinių negali pakeisti religinė Visų šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1 d., kuri skirta pagerbimui tų šventųjų, kurie bažnytiniame katalikų kalendoriuje neturi savo atskiros dienos. Iš esmės Visų šventųjų dienos paskirtis nėra susijusi su kapų lankymu, tačiau žmonės, pasinaudodami tik tuomet gaunamu laisvadieniu, pavertė šią dieną pagrindine kapų lankymo diena. Kita vertus, vienos dienos nepakanka aplankyti tolimesnėse Lietuvos vietose esančius kapus, ypač dėl sumažėjusių galimybių pasinaudoti visuomeniniu transportu, šiais sunkmečio metais kursuojančiu labai retai.
Naujų nedarbo dienų įvedimo priešininkai kalba apie tai, kad Lietuva ir taip turi per daug nedarbo dienų. Tačiau EKGT pirmininkės Dalios Urbanavičienės atlikta Šventinių dienų Europos valstybėse analizė atskleidžia, kad Lietuva per metus turi 12 švenčių dienų (skaičiuojant be šventinių sekmadienių ir šeštadienių). Tiek pat kaip Lietuva švenčių dienų be šventinių sekmadienių ir šeštadienių turi 6 Europos šalys – Austrija, Belgija, Čekija, Latvija, Lenkija, Slovėnija. Mažiau už Lietuvą švenčių be šventinių sekmadienių ir šeštadienių turi 11 šalių – Suomija, Italija ir Graikija (po 11), Estija, Norvegija, Nyderlandai, Rumunija ir Vengrija (po 10 dienų), Airija (9 d. + 1 regione), Danija ir Rumunija (po 9 dienas). O 13 Europos šalių turi daugiau švenčių be šventinių sekmadienių ir šeštadienių: Kipras (16 dienų), Slovakija, Malta ir Lichtenšteinas (po 15 dienas), Prancūzija (14 d.), Portugalija (13 d. + 4 šventės atskiruose regionuose), Kroatija (13 d.), Ispanija (13 d. + 17 švenčių regionuose), Jungtinė Karalystė (8 d. + 36 šventės regionuose), Liuksemburgas (11 d. + 2 regionuose), Islandija (12 d. + 2 šventiniai pusdieniai), Bulgarija (11 d. + 2 šventiniai pusdieniai), Vokietija (9 d. + 7 šventės regionuose).
