2014 metų gegužės pirmąją baigsis pratęsto Lietuvos narystės ES sutartyje numatyto pereinamojo laikotarpio dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams terminas. Nemanau, kad kam nors kyla abejonių, jog tai klausimas, aktualus daugeliui Lietuvos piliečių, net jei jie nėra žemės savininkai ar nuomininkai. Tenka apgailestauti, kad vis dar nežinome, kokia Lietuvos Vyriausybės pozicija ir siūlomi sprendimai šiuo klausimu.
Kiekvienas žmogus turi teisę galėti netrukdomai įsigyti žemę toje šalyje, kurios pilietis jis yra. Žemės ištekliai riboti, o pardavimo veiksmas baigtinis, tai yra, įgyvendinus Lietuvos įsipareigojimą, žemė nuosavybės teise bus paveldima jau kitos valstybės piliečių. Žemės ištekliai yra nacionalinis turtas, ją galima būtų lyginti su strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais objektais, kurių kapitalo dalį gali valdyti tik užsienio subjektai, atitinkantys nacionalinio saugumo kriterijus. Jei suvokiame, kad žemė nėra tik prekė, turime vadovautis ta pačia logika, ir nustatyti saugiklius bei kriterijus, kurie apsaugotų nacionalinius interesus, užtikrintų, kad teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir įsigytoje žemėje ketina dirbti jos labui.
Pagrindinis žemės pardavimo užsieniečiams privalumas – galimybė Lietuvos žemės savininkams uždirbti iš turimos žemės bei efektyvus jos panaudojimas – niekur nedingtų, jei užuot pardavę žemės ūkio paskirties žemę vystytume ilgalaikę jos nuomą. Deja, tokios alternatyvos neturime, nebent pavyktų pasiekti, kad visos ES šalys narės pritartų sutarties keitimui. Kartu su naryste ES Lietuva sutiko anksčiau ar vėliau įsipareigojimą dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams vykdyti. Tačiau akivaizdus faktas, kad Lietuva tam visiškai nepasiruošusi, o naujoji Vyriausybė, panašu, ignoruoja artėjantį terminą ir visuomenės diskusijai nepateikia jokių sprendimų. Atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma, Stojimo sutartis neuždraudžia ginti Lietuvos interesus. Antra, būtina kuo greičiau ir kokybiškiau pasiruošti apsaugoti Lietuvos piliečių interesus liberalizavus prekybą žeme.
Tiesa tai, kad ES vadovaujamasi solidarumo principu ir kiekviena šalis stengiasi vykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau Stojimo, kaip ir bet kurioje kitoje sutartyje numatyti įsipareigojimai – abipusiai. Jei pasikeitė ES įsipareigojimų mums apimtys, turime teisę kelti savo klausimus. Taip, kaip reikalavome ES įsipareigojimų dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimo įgyvendinimo.
Prisiminkime, kodėl stojimo sutartyje apskritai atsirado pereinamieji laikotarpiai? Pirmiausiai, dėl nevienodo ES šalių narių ekonominio pajėgumo, o taip pat dėl trijų esminių priežasčių: didelių skirtumų tarp ES valstybių narių ir Lietuvos žemės kainų, ūkininkų pajamų ir gaunamų subsidijų. Taip pereinamasis laikotarpis Lietuvos žemės ūkio liberalizavimui buvo susietas su išmokų sulyginimo laikotarpiais. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, žemės ūkio klausimus reglamentuojančiuose dokumentuose buvo numatyta, kad išmokos valstybių naujokių ūkininkams pasieks ES išmokų vidurkį jau 2013 metų pabaigoje, tačiau šiandien akivaizdu, kad šis įsipareigojimas vykdomas nebus (Lietuvos žemdirbiams tiesioginės išmokos geriausiu atveju tik 2019 metais pasiektų 75 proc. kitų ES ūkininkų gaunamų išmokų). Jei išmokų suvienodinimas atidėtas, turime pagrindą reikalauti, kad tai atsispindėtų pereinamajame laikotarpyje dėl žemės pardavimo užsieniečiams arba, kad išmokos Lietuvos ūkininkams didėtų sparčiau, nes tokia yra Lietuvos stojimo Sutarties logika.
Dar mažiau diskusijos apie tai, kaip gi ketinama užtikrinti, kad įsipareigojimas dėl žemės pardavimo ES piliečiams būtų įgyvendinamas Lietuvai mažiausiai žalingu būdu. Negirdėti apskritai jokių Vyriausybės pasiūlymų, kaip ketinama užtikrinti, kad žemę įsigyjantys asmenys sietų ateitį su Lietuva ir Lietuvos ūkio interesus atitinkančia ūkio veikla. Kitos ES valstybės narės netiesiogiai tokią kontrolę įgyvendina platesniuose žemės ūkio politikos rėmuose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žemės įsigijimo priežiūrą įgyvendina žemės ir kaimo plėtros agentūra, kurios funkcijos, greta kitų (kryptingas žemės ūkio vystymas) apima skaidrumo užtikrinimą žemės ūkio paskirties žemės rinkoje, siekiant išvengti spekuliatyvių ir bendroms politikos kryptims prieštaraujančių sandorių (pvz., keliančių pernelyg didelės žemės konsolidacijos grėsmę, grėsmę tradicinėms ūkio šakoms). Agentūra informuojama apie kiekvieną numatomą sandorį ir turi du mėnesius jam įvertinti. Jeigu sandoris neatitinka agentūrai keliamų uždavinių, agentūra veda derybas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Jei sutarimo pasiekti neįmanoma, agentūra turi teisę įsikišti, tuo atveju, jei kyla įtarimų dėl galimo spekuliavimo (pernelyg aukštų ar per žemų kainų), jei įsigyjamas žemės plotas yra pernelyg didelės apimties. Taip valstybė pasilieka galimybę išvengti spekuliacinių sandorių ir sandorių, kurie taptų kliūtimi vietos ūkininkų veiklai. Agentūra turi teisę siūlyti kitus variantus pardavėjui (ieškoti alternatyvaus pirkėjo ar žemės nuomininko).
Vokietijoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimo įstatymas reguliuoja sandorius, kuomet žemės plotas viršija nustatytą dydį ir žemės konsolidacijos sandorius, kuriuose pirmenybę teikiama ūkininkams jau vykdantiems žemės ūkio veiklą šioje šalyje. ES valstybės narės taip pat turi išimtis žemės pardavimams užsienio piliečiams strateginės reikšmės teritorijose (pavyzdžiui, pasienio teritorijose), reikalavimus užtikrinančius žemės ūkio veiklos tęstinumą, t.t.
Egzistuoja ir paprastesni mechanizmai, kurie leistų kontroliuoti kam ir kokioms veikloms parduodama žemė: pavyzdžiui, žemės pardavimas tik asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos piliečiu, reikalavimas turėti bent trejų metų žemės ūkio veiklos Lietuvoje patirtį (dirbant nuomotoje žemėje), galimybė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik asmenims, kurie Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau, nei pastaruosius penkerius metus ir dar daugelis kitų.
Galiausiai šiame kontekste vis tik negalima ignoruoti ir to, kad dar nebaigtas žemės nuosavybės atkūrimo ir kompensavimo procesas Lietuvoje. Kalbame būtent apie Lietuvos piliečių nuosavybės teisės atkūrimo klausimus. Nuosavybės atkūrimo procesas privalo būti visiškai baigtas iki žemės rinkos atvėrimo užsienio piliečiams.
Kvalifikuotos diskusijos, kokia saugiklių sistema optimali Lietuvai, privalo būti vyriausybės ir visuomenės dėmesio centre. Vyriausybė turėtų ilgiau nedelsti ir visuomenei pateikti konkrečių sprendimų projektą bei tuo pat metu inicijuoti diskusijas Briuselyje. Galų gale, visų mūsų tikslas turi būti tinkamų sąlygų Lietuvos žemės ūkio vystymuisi užtikrinimas.
Jo Morkūnaite, žemės pardavimas, tai ne seksas … su prezervatyvais, t.y. „nustatyti saugiklius bei kriterijus, kurie apsaugotų nacionalinius interesus“ Jokio matymo. Jeigu tave žado išžaginti, tai tu irgi prašysi tai įgyvendinti „mažiausiai žalingu būdu“. Supranti vaikeli, kad jokie „pažadai“ negalioja, kadangi „Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.“ (LR Konstitucija 136 str.) O jis nepakeistas. Absoliučiai „prižadėti“ gali tik Tauta(t.y. „ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę) jai priklauso suverenitetas. Be tuo stojant buvo ES Konstitucija, kuria neįsigaliojo. Vėliau valdžia, be referendumo pasirašė „Lisabonos sutartį“, kuri yra niekinė. Tai tu „varai“ grynai propagandą, už „babkės“.
tiksliai nepamenu, bet ar ne A.Sakalo iniciatyva buvo pakeista Konstitucijos pastraipa kad Lietuvos žemė ir jos turtai priklauso Lietuvos piliečiams?
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 47 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMAS (1996 m. birželio 20 d. Nr. I-1390 Vilnius)
1 straipsnis. 47 straipsnio papildymas
Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį
šia antrąja dalimi:
“Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip
pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio
subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal
Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti
nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus
jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams
statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn
tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis
įstatymas.”
2 straipsnis. 47 straipsnio dalių pervardijimas
Konstitucijos 47 straipsnio antrąją, trečiąją ir
ketvirtąją dalis laikyti atitinkamai trečiąja, ketvirtąja ir
penktąja dalimis.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 47 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS(2003 m. sausio 23 d. Nr. IX-1305 Vilnius) , (Žin., 1992, Nr. 33-1014; 1996, Nr. 64-1501)
1 straipsnis. 47 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 47 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„47 straipsnis :Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS
na, niekaip nesuprantu kodėl mūsų politikai nepasimoko iš gudresnių šalių. Pavyzdžiui, kas Anglijoje yra tas “free holder”. Anglijioje gana daug tų “sugiklių”. Žemė pardiodama pvz. 99 metams, be paveldėjimo teisės. Po to ji atitenka valstybei. Arba žemė parduodama žemės ūkio verslininkui iki gyvos galvos, bet vėlgi be paveldėjimo teisės ir t.t. Argi reikia mums išradinėt iš naujo dviratį?
Labai įdomi istorija apie tai kaip Naujosios Zelandijos maoriai apsaugojo savo žemes nuo Anglijos karūnos aneksijos pradedant “karaliaus judėjimu”, baigiant žemės teismo įsteigimu. Yra ko pasimokyti, nes virdžinijos kompanija jau nuo Elzbietos i laikų supirkinėjo žemes JAV, Kanadoj, Australijoj ir bandė aneksuoti Naująją Zelandiją Anglijos karūnai. Visa istorija čia:
teara.govt.nz/en/1966/maori-wars
A Maori anti-land-selling movement appeared in the 1840s and spread rapidly in the fifties, notably in Taranaki and the Waikato. A number of attempts were made in the early fifties to form leagues of tribes pledged to sell no more land, attempts unsuccessful because there was always a minority tempted by the thought of Government money. This movement coincided with a boom in agricultural prices, 1851–56, which brought prosperity to both races, and encouraged an increased rate of European migration. It was a direct threat to the interests of the settlers, who demanded more land when the Maoris were willing to sell less. The Government Land Purchase Department was led into underhand or “secret” purchases of land, news of which exacerbated Maori resentment. Maori sentiment against land sales was one of the main stimuli which in 1858 induced the Waikato, Taupo, and some other tribes to elect a King, Te Wherowhero, an old chief who now took the title of Potatau I. In the next two years he gained the adherence of the three Taranaki tribes. These Maoris acknowledged Potatau as their “King” and placed their lands under his protection, trusting that his mana would prevent their sale. Thus there was now indeed a Maori “land league”. But the King movement was more than that; it also represented a crystallisation of Maori national feeling
Radvile, Jūsų kaip konservatorės norai geri, Tačiau ar nebūtų geriau jau dabar žemė leisti tik nuomoti, juk tai ne žmogaus sukurtas turtas, bet jos Didenybė Gamta – Dievas. Tik žmogaus sukurtą turtą galima pardavinėti, prekiau.ti
Radvile, Jūsų kaip konservatorės norai geri, Tačiau ar nebūtų geriau jau dabar žemė leisti tik nuomoti, juk tai ne žmogaus sukurtas turtas, bet jos Didenybė Gamta – Dievas. Tik žmogaus sukurtą turtą galima pardavinėti, prekiauti.
Pasaulyje yra tokios naujausios idėjos.