R.Morkūnaitė. Diskusija dėl žemės pardavimo užsieniečiams – pavėluota, tačiau būtina

2014 metų gegužės pirmąją baigsis pratęsto Lietuvos narystės ES sutartyje numatyto pereinamojo laikotarpio dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams terminas. Nemanau, kad kam nors kyla abejonių, jog tai klausimas, aktualus daugeliui Lietuvos piliečių, net jei jie nėra žemės savininkai ar nuomininkai. Tenka apgailestauti, kad vis dar nežinome, kokia Lietuvos Vyriausybės pozicija ir siūlomi sprendimai šiuo klausimu.

Kiekvienas žmogus turi teisę galėti netrukdomai įsigyti žemę toje šalyje, kurios pilietis jis yra. Žemės ištekliai riboti, o pardavimo veiksmas baigtinis, tai yra, įgyvendinus Lietuvos įsipareigojimą, žemė nuosavybės teise bus paveldima jau kitos valstybės piliečių. Žemės ištekliai yra nacionalinis turtas, ją galima būtų lyginti su strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais objektais, kurių kapitalo dalį gali valdyti tik užsienio subjektai, atitinkantys nacionalinio saugumo kriterijus. Jei suvokiame, kad žemė nėra tik prekė, turime vadovautis ta pačia logika, ir nustatyti saugiklius bei kriterijus, kurie apsaugotų nacionalinius interesus, užtikrintų, kad teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir įsigytoje žemėje ketina dirbti jos labui.

Pagrindinis žemės pardavimo užsieniečiams privalumas – galimybė Lietuvos žemės savininkams uždirbti iš turimos žemės bei efektyvus jos panaudojimas – niekur nedingtų, jei užuot pardavę žemės ūkio paskirties žemę vystytume ilgalaikę jos nuomą. Deja, tokios alternatyvos neturime, nebent pavyktų pasiekti, kad visos ES šalys narės pritartų sutarties keitimui. Kartu su naryste ES Lietuva sutiko anksčiau ar vėliau įsipareigojimą dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams vykdyti. Tačiau akivaizdus faktas, kad Lietuva tam visiškai nepasiruošusi, o naujoji Vyriausybė, panašu, ignoruoja artėjantį terminą ir visuomenės diskusijai nepateikia jokių sprendimų. Atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma, Stojimo sutartis neuždraudžia ginti Lietuvos interesus. Antra, būtina kuo greičiau ir kokybiškiau pasiruošti apsaugoti Lietuvos piliečių interesus liberalizavus prekybą žeme.

Tiesa tai, kad ES vadovaujamasi solidarumo principu ir kiekviena šalis stengiasi vykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau Stojimo, kaip ir bet kurioje kitoje sutartyje numatyti įsipareigojimai – abipusiai.  Jei pasikeitė ES įsipareigojimų mums apimtys, turime teisę kelti savo  klausimus.  Taip, kaip reikalavome ES įsipareigojimų dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimo įgyvendinimo.

Prisiminkime, kodėl stojimo sutartyje apskritai atsirado pereinamieji laikotarpiai? Pirmiausiai, dėl nevienodo ES šalių narių ekonominio pajėgumo, o taip pat dėl trijų esminių priežasčių: didelių skirtumų tarp ES valstybių narių ir Lietuvos žemės kainų, ūkininkų pajamų ir gaunamų subsidijų. Taip pereinamasis laikotarpis Lietuvos žemės ūkio liberalizavimui buvo susietas su išmokų sulyginimo laikotarpiais. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, žemės ūkio klausimus reglamentuojančiuose dokumentuose buvo numatyta, kad išmokos valstybių naujokių ūkininkams pasieks ES išmokų vidurkį jau 2013 metų pabaigoje, tačiau šiandien akivaizdu, kad šis įsipareigojimas vykdomas nebus (Lietuvos žemdirbiams tiesioginės išmokos geriausiu atveju tik 2019 metais pasiektų 75 proc. kitų ES ūkininkų gaunamų išmokų). Jei išmokų suvienodinimas atidėtas, turime pagrindą reikalauti, kad tai atsispindėtų pereinamajame laikotarpyje dėl žemės pardavimo užsieniečiams arba, kad išmokos Lietuvos ūkininkams didėtų sparčiau, nes tokia yra Lietuvos stojimo Sutarties logika.

Dar mažiau diskusijos apie tai, kaip gi ketinama užtikrinti, kad įsipareigojimas dėl žemės pardavimo ES piliečiams būtų įgyvendinamas Lietuvai mažiausiai žalingu būdu. Negirdėti apskritai jokių Vyriausybės pasiūlymų, kaip ketinama užtikrinti, kad žemę įsigyjantys asmenys sietų ateitį su Lietuva ir Lietuvos ūkio interesus atitinkančia ūkio veikla. Kitos ES valstybės narės netiesiogiai tokią kontrolę įgyvendina platesniuose žemės ūkio politikos rėmuose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žemės įsigijimo priežiūrą įgyvendina žemės ir kaimo plėtros agentūra, kurios funkcijos, greta kitų (kryptingas žemės ūkio vystymas) apima skaidrumo užtikrinimą žemės ūkio paskirties žemės rinkoje, siekiant išvengti spekuliatyvių ir bendroms politikos kryptims prieštaraujančių sandorių (pvz., keliančių pernelyg didelės žemės konsolidacijos grėsmę, grėsmę tradicinėms ūkio šakoms). Agentūra informuojama apie kiekvieną numatomą sandorį ir turi du mėnesius jam įvertinti. Jeigu sandoris neatitinka agentūrai keliamų uždavinių, agentūra veda derybas tarp pirkėjo ir pardavėjo.  Jei sutarimo pasiekti neįmanoma, agentūra turi teisę įsikišti, tuo atveju, jei kyla įtarimų dėl galimo spekuliavimo (pernelyg aukštų ar per žemų kainų), jei įsigyjamas žemės plotas yra pernelyg didelės apimties. Taip valstybė pasilieka galimybę išvengti spekuliacinių sandorių ir sandorių, kurie taptų kliūtimi vietos ūkininkų veiklai. Agentūra turi teisę siūlyti kitus variantus pardavėjui (ieškoti alternatyvaus pirkėjo ar žemės nuomininko).

Vokietijoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimo įstatymas reguliuoja sandorius, kuomet žemės plotas viršija nustatytą dydį ir žemės konsolidacijos sandorius, kuriuose pirmenybę teikiama ūkininkams jau vykdantiems žemės ūkio veiklą šioje šalyje. ES valstybės narės taip pat turi išimtis žemės pardavimams užsienio piliečiams strateginės reikšmės teritorijose (pavyzdžiui, pasienio teritorijose), reikalavimus užtikrinančius žemės ūkio veiklos tęstinumą, t.t.

Egzistuoja ir paprastesni mechanizmai, kurie leistų kontroliuoti kam ir kokioms veikloms parduodama žemė: pavyzdžiui, žemės pardavimas tik asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos piliečiu, reikalavimas turėti bent trejų metų žemės ūkio veiklos Lietuvoje patirtį (dirbant nuomotoje žemėje), galimybė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik asmenims, kurie Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau, nei pastaruosius penkerius metus ir dar daugelis kitų.

Galiausiai šiame kontekste vis tik negalima ignoruoti ir to, kad dar nebaigtas žemės nuosavybės atkūrimo ir kompensavimo procesas Lietuvoje. Kalbame būtent apie Lietuvos piliečių nuosavybės teisės atkūrimo klausimus. Nuosavybės atkūrimo procesas privalo būti visiškai baigtas iki žemės rinkos atvėrimo užsienio piliečiams.

Kvalifikuotos diskusijos, kokia saugiklių sistema optimali Lietuvai, privalo būti vyriausybės ir visuomenės dėmesio centre. Vyriausybė turėtų ilgiau nedelsti ir visuomenei pateikti konkrečių sprendimų projektą bei tuo pat metu inicijuoti diskusijas Briuselyje. Galų gale, visų mūsų tikslas turi būti tinkamų sąlygų Lietuvos žemės ūkio vystymuisi užtikrinimas.