Prasideda tarmių metai

2013.02.10 laikraščiui “Biržiečių Žodis” pasiunčiau Tarmių metams skirtą rašinį, kurį čia pridedu. Gal jame rasite ko įdomaus ir sau. Mano el.paštas borisas.j@takas.lt

2013.02.10

Biržietiška šneka kaimo gyvenime

Kad pajusti kaip tarpusavyje kalbėjo pobaudžiaviniai ir ankstyvojo tarpukario Biržų krašto kaimiečiai paskaitykime jų rašytus laiškus.
1908 metų kovo gale rinkuškiečiai Elžbieta ir Martynas Januševičiai gavo iš Tifliso (dab. Tbilisio) nuo savo kaimyno ulyčioje Petro Šumsko sekančio turinio laišką:

Miela kaiminka ir mielas kaimynai
Sustiprinkit sava širdis, kad išklausyt šitų labэ smutnų žinių. Jum ir mum ištikа didela nelaime. Jūsų mylims sunus Piatrs be čėsa ir netikėtэ nuveja ing amžinų atilsį. Sutika jis smertį tolimo šaly ir sumerke akis nebepamatys sava gimdytojų. Šito nelaime atsitika taip: 21 dieno morcios mėnesia nabašniks Piatrs ėja apie 7 adynu vakarą unt sava kvartirijų. Unt kertės vienos ulyčios nežinamūs žmonys pradėja šaudytis iš revolverių ir papuola dvijė kulipkos Piatr, vien iš jų – dešine kojų aukščiaus kelią ir išėja kiaurэ, a untr – pilvan. Po to sustriоk subėga žmonys ir tuoj nuneše Piatrų unt vajenų lazaretų. Ron kojo buva lingv, a pilvan – sunk, nes kulipk palika viduriuos. Potam kulipkų daktarэ išeme ir po to čės jis gyvena da tris dien ir galэja kalbėt lig paskutinė adinэ. Daktarэ ne zvalidava daugаl su juo kalbėt ir sakydava, kad gal pasveikt. Trečio dieno deja еiti slabnyn, a 25 Morcios utarnik 10 adinэ ryta spakainė užmiga amžin mieg. Po ronejim mes tuoj norėjam duot jum žinios, bet nabašniks praše da palaukti tai mes ir paklausėm ja, a kai numire tai padavėm tiligramų jum ir brol Juozap unt Piatigorskų. Juozaps atasiunte mum tiligramų kad jis negal važiuot un pakasynų. Kunų nabašnyką būvam įneši vokiečių bažnyčė kur ir buva atlaikyt nobaženstv unt vokiška liežuvia nes Kalvinų kunigą činai nėra. Unt kaps nulydėjam su kunig katras atlika malds ir pasake gražų pamokslų. Palydėt buva susirinki mūsų kraštą lietuvė, buva ne maž ir svetimų žmonių, nes kart kavoja ir da vienų voketkų. Buva smutn to valand, ir tekėja ašaros ja tavorščių ir draugių nors ir nebuva činai ja mamos bet vieto jos ašarų visagalintis sutvertojis aplaiste ja grabų iš aukštibes debesų dideles jos lietos. Ir taip mes užpilam kožnas po tris saujs žemių unt grabą sakydami: „iš žemės atsistoję ing žemį parein“. Unt kapą pastatėm kryžių ir uždėjam kvietkų vainikų su dviem šilkų baltэs kasnykэs unt katrų yra lietuvišks paraš: Brungam Petr Januševič nog draugių. Be čėsa pražuvusiam nog runkų piktadėjų“. Plavasuoj tie kasnykэ lyge tartum smutnэ sakydami: ateikiat mielūs pas manį, man ilg aš viens guli tolimo šaly tarp svetimų be viena pažįstamą ir be kaimynų. Pagrabų ir žėlabnus pietus iškėla Stanislavus Griciūnus, daiktų po smerčė Piatra palika maž tiktэ kamašė, ploščs dzegorėlis ir keliats drapanų. Nabašniks buva pastojis paličije par gorodavų ir praslužija tiktэ apie vienų mėnesį.
Pasiliekam reikšdami jum sava didį smutkų. Petras Šumskis

Iš laiško kopijoje matome, kad jis rašytas lietuviškai, bet rusiškomis, neseniai Rusijoje pasirodžiusios rašomosios mašinėlės raidėmis. Greičiausiai P.Šumskas dirbo valdiškoje įstaigoje.
Petras Šumskas – žmogus pamokytas, todėl jo laiškas gana “gramatnas”. Daug sunkiau rašyti savamoksliams kaimiečiams.
1917 metais, iš Mandžiurijoje su japonais kariaujančios carinės kariuomenės savo svainiui, rinkuškiečiui Mykolui Puniui ir jo žmonai (savo seseriai) Daratai, atsiūstuose atvirukuose Jonas Viederis rašė:
„18 rugsėjo 1917 metų. Mielos švogeriuk ir sesit, Palmirite ir Kostite. Sviaikinu aš jums visus vienu žodeliu velidamas nog savi ir nog Pona Dieva stipriu sviaikatu ir viso gero jusu givenim. Aš dekavoju Dievui esu šiai dienai sveikas ir gyvenu po senovei ant vietos. Nesulaukdamas nu jusui laiška ir turėdamas laiko davalė, rupinuos aš pranėšti jum nors keleta žodeliu nu savi ir sužinoti kaip jums dievas padėda ten tolimam krašte. Siunčiu jums šias atvirutes“
Kitoje nuotraukoje Jonas užrašė: „Siučiu jum Švogrio savo fortagrafija unt paminklo ir parodit kad aš ėšmiu kareivis . Jonas Viederis M. Puniui Rinkuškiu kaimo.

Savo ūkio klausimais Savučiuose (netoli Vabalninko) metraštį vedė Mykolas Paliulis. Tiesa, prieš deovanodamas muziejui “Sėla”, metraštį šiek tiek paredagavo jo sūnus, bet biržietiško dar liko pakankamai daug. Paskaitikime jį:
„1889 m. vasara buvo labai graži ir sausa. Rugiai tie metai buvo ant lauko čysti ir vietom nelabai tankūs. Ale tiktai kuliant tai gerai byrėjo. Vežimų ant lauko už klojimo tam lauke buvo 108. Vasarojus buvo geras: miežiai, bulbos, žirniai, avižos ir linai. Šieno tai nelabai daug, bo pievos nežėlę buvo.
Orai labai priimnūs buvo. Nei griausmų, nei lietų didelių nebuvo. Visus javus gražiai suėmėm.
Ruduo buvo sausas ir ilgas. Ganyt nustojom 14 nojabriaus. Čienia rugiam apie Kalėdas po 2 rubliu ir po 10 kap. (pūrui B.J.) Miežiai po 1 rublį 50 kap. Avižos po 1 rublį 20 kap. Žirniam po 2 rubliu 30 kapeikų. Linam, viškum geriem po 35 r. ant birkavo lygios vogos. Linai mūsų tam lauke už klėties buvo labai gražūs. Iš pusšešto pūro sėjimo buvo 9 birkavai. O kitur pas žmones tai blogi ir su svėrėm linai buvo” (Esant reikalui galima išmesti, kaip dalinai pasikarėtojantį B.J.)

.”Rugiai tie metai (1891 B.J.) tai buvo geri. Užuklėties tam lauke supjovėm vežimų 140. Buvo gausūs ir gražūs grudai. Čienia lig Augusto mėnesio tiktai po 1 rublį ir 50 kap. pūras gerų rugių, o Augusto mėnesy lig 10 dienos kad pasikėlė čienia rugiams, tai mokėjo po 3 rublius ir 50 kap. ant pūro. Bil tik rugiai, ar blokštiniai ar sausi, vis tiek.
Taip strioku pirko kupčiai, o žmonės vežė visais keliais, kad rodės išveš visus rugius iš Lietuvos. Iš to pasikėlė drakas po miestelius, miestus ir vagzalus. Pradėjo biednieji nebeduoti vežt, bijodami, kad nepasidarytų badas. Ėmė maišus rėžyt su peiliais. Žmonės, žinoma, savo maišų nenorėjo duot pjaustyt. Ėmė muštis, kaip kokia Vaina. Kruvinom galvom Kupišky žmonės vaikščioję, kad ir policmonai nieko nebegalėjo padaryt. Paskum vėl buvo atpuolę, pigūs. Bet toliaus lig galu metų iš 3 rublių pūras nebeišėjo.
Miežiai ir žirniai negausūs ir grūdai smulkūs. Avižos vidutinės. Bulbos viškum negausios iš priežasties daugumo lietaus. Linai dėl didumo buvo nemaži, ale tiktai sugulę, ir apkėtę rūgčiai, kaip eglės, išsikeroję stovėjo tarp linų. Sėmenys buvo su rūgščiais. Pataisiau 14 bačkų ir pusę pūro. Pardaviau po 6 rublius ant bačkos, o kur geriem mokėjo ir po 8 rb. ant bačkos. Linam čienia – lygios vogos birkavui 33 rub. Tie metai pataisiau linų penkių pūrų sėjimo 9 birkavus. Kaip reikėjo kartot, tai atsiraičius kelnes reikėjo maknot, bo žemė viškum buvo praskidus. Ant galu lauko pasėjau ant Apaščią tą dirvelę ant nekartotos, bo kad vėlu jau buvo kartot. Alia bet visi žmonės rugius įsėjo, bo kad nuo Žolynės paliko gražu, sausa ir giedra lig rudeniui. Kas ir nebesispadžiovojo apkartot ir rugių įsėt, tai visi įsėjo”.

Mykolas Paliulis buvo ir valdžioje:
…”1897 metuose išrinktas palikau už sūdžią Čipėnų selskoj, 29 morciaus priėmiau prisiagą, toj pačioj volosty nuo kunigo Jeramino ant sūdijimo.
1897 metuose buvau desetnyku. Buvau dovierenu ant Vabalnykų lečebnicos trejus metus. Buvau sūdžia ir ant galo palikau staršina tuose pačiuose metuose.
1897 metuose 1 mojaus palikau išrinktas nuo schodo už staršiną. 22 juniaus priėmiau pečiontką ir medalį ir pradėjau slūžyt po prisakymu p. posredniko. 22 augusto priėmiau prisegą ant staršinystės Panevėžio bažnyčioj. Kartu buvo ir posrednikas. Prisiegą davė kunigas Panvežio komendorius Butkiewiczie.
1897 metuose 1 juliaus kazne atėmė nuo žydų šinkavimą arielkos ir alaus”.

…”1903 metuose 17 dienoj gruodžio ant pirmo susirinkimo vybornų, po šviežių parėdikų zemstvos, po priežiūrai pirmo načalniko p. Kozokovsko, palikau išrinktas už sūdžią predsedatelim ant trejų metų, t.y. ant 1904, 1905 ir 1906 m.
19 dienoj to mėnesio, t.y. nedėlioj, visi predsiedateliai ir visi staršinos čielos pavietos buvo iššaukti Panevėžin nuo sjezdo načalniku, akružno sūdo namuose, ant bolio. Iš viso buvo susirinkusių 40 asabų, aprič ziemskų načalnikų, kurių buvo 12.
Bolis buvo labai gražus. 3 ilgi stalai. Ir ant 4 asabų 4 buteliai alaus ir arielkos kvorta. Ir užkandos visokios. Pirma, prieš valgymą, popas atprovijo maldas. Pamokslą gerą pasakė. Ir muzika grajijo po pamokslo „Bože caria chrani“. O paskum grajijo visokius maršus, kad net stiklai barškėjo. Grajijo per visą valgymą duchovaja muzika, saldotai, 33 muzikantai.
20 dienoj to paties mėnesio, padielnike, visus nuėmė ant fotografijos. Kartu ir visus ziemskus načalnikus. Sode. Pugačevskas fotografčikas”.

Truputį nuo savęs (B.J.):
Šičь možnėtų ir pabaigtь. Ale dar labэ rod prisimintь kėp unkščiou kaimь utarioja dėlta ašė, su striok, kol mana gyvenima saulala nenusikočioja žemyn, atsivožyjo biški parašyt.. Biržietiškų žodžių aš turь prisirašys iš pometės davalnė daug ir kalbėdams su biržiečės jų nečėdyj. Po pravdai juos rinkt buva ne šutkos ir riktingэ prisimūčijo. Bet buva didela ukvat ir nenorėjo likt skalns sava gimtinė. Mislyj, kad šits rašyms nenuveis naprasnэ ir bus vygad. Gal, sako, su čės jauniem zenkeliam ir mergaičkom tie mana parašymэ isigadys. Nerэikь sarmatytis sava senelių kalbos. Ne kalečnэ biržietiškэ mokytis tyčь, ale būtų iškad tuos navatns žodžьs viškum nukyšt į užpečkį. Tegul jie nors, kэp žmonys saka, jos pakarštavoj kol ji viškum neišpūtėja. Tegul nors pašėlmavoj kalbėdamь tarpusavy. Kad potam nemūčytų krenkis kad gymusiam Biržys reik parkalbėtoją,
Myslyj, kad skaitytojė šį straipsnelį prijims talkavэ, supratlyvэ ir griežtэ nesūdys mūsų senolių ūtariojimą pripaškudytą svetimtaučių žodžės. Tokie buva čėsэ: čia ruskis sava tvarkų dare, čia niemčius kamandavoja ir krividija .
A jeigu mana zatiej su jum pakalbėt biržietiškэ buva naprasn, tэ skaitykim, kad pavoliojam durnių ir tiek.

Sunorminta lietuvių kalba tai atrodytų taip:
Čia būtų galima ir baigti. Bet dar labai maga prisiminti kaip anksčiau kaime kalbėjo ir kol dar nenusileido gyvenimo saulė ryžausi truputi parašyti. Biržietiškų žodžių aš prisiminiau gana daug ir kalbėdamas su biržiečiais juos naudoju. Tiesą sakant juos rinkau ne juokaudamas ir gerokai pavargau. Bet labai norėjosi ir tai buvo lyg duoklė savo gimtinei. Galvoju, kad šis darbas nebus bergždžias ir duos naudos. Manau, kad su laiku jaunimui mano rašiniai pravers. Nereikia gėdytis savo senolių kalbos. Nebūtina biržietiškai mokytis specialiai, bet būtų gaila pamiršti tuos keistokus žodžius. Tegul jie, kaip sakoma, paragauja šios kalbos kol ji dar visai nesunyko. .Tegul nors papokštauja ja kalbėdami tarpusavyje. Kad vėliau negraužtų sąžinė, kad gimusiam Biržuose reikalingas vertėjas.
Manau, kad skaitytojai šį rašinėlį įvertins supratingai ir griežtai nesmerks svetimtaučių žodžiais subjaurotų mūsų senolių pokalbių. Tokie buvo laikai: čia rusai įvedinėjo savo tvarką, čia vokiečiai įsakinėjo ir skriaudė.
Jei mano sumanymas su jumis pakalbėti biržietiškai jūsų nepasiekė, laikykim, kad mes papokštavom ir tiek
.
Su 2013 Tarmių metais. Givinkim zgadoj. Prabočykit. Januševičių Borisas.

Pridedamos nuotraukos:
1908 m. kovo 25 d. mirusio rinkuškiečio Petro Januševičiaus laidotuvės Tifliso (Tbilisio) liuteronų kapinėse. Velionio galūkojyje stovi rinkuškietis, Tifliso pristavo pavaduotojas Stanislovas Griciūnas, iš kairės pirmas – Petras Šumskas.
(gal prie straipsnio apie tarmes “nabašninko” nuotrauka nelabai dera, bet nieko gudresnio nesugalvojau, kaip pridėti nuotrauką įvykio kuris tarmiškai aprašomas laiške)
.
Rašinyje minimo laiško kopija.